„Drąsiai sakau – tai supuvusi sistema, nes čia daugybę metų nesikeičia valdžia, nuolat tos pačios problemos kyla į viešumą, tačiau nieko nedaroma, daugelis apsimeta, kad viskas yra gerai“, – sako 20 metų vilnietė L. Kalinauskaitė.
Ji neabejoja, kad sulaukė keršto vien tik dėl to, jog atsisakė bendradarbiauti su Kalėjimų departamento Imuniteto skyriaus pareigūnais, kurie, jos teigimu, norėjo, kad Lukiškių TIK ji užmegztų itin artimus santykius su nuo praėjusių metų pavasario įkalintais Kauno „Kamuolinių“ ir šiuo metu teisiamo „Pravieniškių mafijos“ nusikalstamo susivienijimo lyderiais.
Apsaugos ir priežiūros skyriuje prižiūrėtoja dirbanti L. Kalinauskaitė sako, kad kategoriškai atsisakė būti slapta pareigūnų bendradarbe, todėl netrukus sulaukė spaudimo – esą Kalėjimų departamento pareigūnai pareiškė, jog jie turi daug prižiūrėtoją kompromituojančios informacijos. „Man buvo pasakyta, kad imu kyšius, vienam nuteistajam esu įnešusi narkotinių medžiagų ir esą net esu nusikalstamos grupuotės narė“, – išskirtiniame interviu prisipažino nuo birželio Lukiškių TIK dirbanti pareigūnė.
Ji neslepia, kad nuo vaikystės svajojo dirbti jėgos struktūrose, o kai savo svajonę įgyvendino, suprato, jog pateko į sistemą, kurioje neegzistuoja žmogiškumas, o kiekvienas joje esantis yra priverstas kovoti dėl išlikimo.
„Mane apkaltino nebūtais dalykais, kai paklausiau, kur yra įrodymai, man buvo pasakyta, kad greitai bus, tačiau jų taip ir neatsirado, nes ir negalėjo atsirasti, bet iki šiol mane verčia išeiti iš darbo“, – sako suimtųjų prižiūrėtoja. Ir priduria, kad grasinimų, jog ilgai nedirbs kalėjimų sistemoje, sulaukė dar studijuodama Kalėjimų departamentui priklausančiame Mokymo centre. O šiuos grasinimus jai esą išsakė po feisbuke transliuotų kalinių išgertuvių skandalo atsistatydinęs ilgametis Kalėjimų departamento Imuniteto skyriaus viršininkas Gintaras Zaveckis.
– Atsirado keli suimtieji, kurie šiuo metu yra įkalinti Lukiškėse, ir vienas, ir kitas sako: „Budinti, mus kvietėsi operai ir liepė jums „padaryti gėdą“, taip spausti, kad jūs pati išeitumėte iš darbo, o mums už tai arba sumokės, arba stengsis bylos nagrinėjimo teisme metu kažkiek metų bausmę sumažinti“. Šie kaliniai nesutiko, tačiau atsirado vienas suimtasis, kuris paliudijo, kad aš jam įnešiau narkotikų, nors jokiais būdais to tikrai nebuvo.
Šis kalinys man jau pats prisipažino, kad paliudijo – kai jis papuolė į mano postą, paspaudė aliarmo signalo mygtuką, nuėjau pas jį. Ir jis manęs paklausė: „O tu į Dievą tiki?“ Atsakiau, kad ne, tai jis – „tai ir gerai, nes jis tau nepadės, aš geriau tave savo rankomis užmušiu ir atsėdėsiu dešimt ar dvidešimt metų, bet tu po žemę nevaikščiosi“ . Sakė ne tokioms kaip tu reikia vaikščioti ir mėgautis gyvenimu. Perspėjau savo pamainos viršininką, korpusinį, atrodo, lyg ir pasikalbėjome, bet viršininkas pasiūlė geriau nerašyti tarnybinio, nes dėl grasinimų prasidės teismai....
Ir sulaukėme vakaro, jis nuėjo kažkam paskambinti į taksofoną, ir tada – budinti, prieik. Mano pareiga prieiti, nes jis yra mano poste, bet aš durų neatrakinau, tik atvėriau langelį, ir jis: „Žinai, atsiprašau, aš pagalvojau, kad taip... Žinai, aš prieš tave paliudijau, specialiai padariau, kad tau būtų blogai, nes nenoriu, kad čia dirbtum. Čia niekas nenori, kad dirbtum. Sako, tu dirbi, viskas tvarkoje, su tavimi viskas gerai, ko paprašysi, viską padarysi, kaip ne pas kitus pareigūnus, bet ne tau čia dirbti“ . Sakau, bet tu supranti, kad čia ne tau spręsti, kur man dirbti, ką ir kur nedirbti.
Ir jis sako, na taip, bet aš jau padariau, eisiu iki galo ir viską padarysiu, kad čia nedirbtum.
Spalio 23 d. į Lukiškes atvažiavo Kalėjimų departamento Imuniteto skyriaus pareigūnai Žitkauskas ir Bondarevas, sukėlė chaosą, pareiškė, kad žiūrėjo per vaizdo kameras ir matė, kaip dirbdama kas vakarą einu kažkam tai skambinti, nors iš tikrųjų niekada niekam neskambinu. Kai paprašiau parodyti šią medžiagą, nutilo, tačiau vis tiek iki šiol esu verčiama išeiti iš darbo.
– Tai narkotikai pas kalinį vis dėlto buvo rasti?
– Ne, niekas nerado, ir negalėjo rasti, nes jų niekam neįnešiau. Kai pareigūnų paklausiau, ar yra įrodymų, man atsakė, kad ne, nėra, bet greitu metu jų bus, esą medžiaga yra įslaptinta ir mes susitiksime teisme. Man net apklausą direktoriaus kabinete surengė, bet pasakiau, kad neduosiu jokių parodymų, nes visų pirma turiu susisiekti su savo advokatu ir nesileisiu į jokias kalbas. O dabar jau du mėnesius tyla, bet tokia absurdiška situacija, kad į darbą atėjusi visur vaikštau su savo kuprine, net maisto negaliu palikti – nesu tikra, kad man ko nors nepakiš.
– Kokių sulaukėte grasinimų?
– Šis kalinys buvo Lukiškėse, kai tik pradėjau dirbti, jis labai norėjo su manimi bendrauti, o aš tuomet ką tik buvau pradėjusi dirbti. Pasakiau, kad ne, nenoriu, negaliu ir daugybė kitų priežasčių, kodėl ne. Tuo metu atrodė, kad žmogus suprato. Vėliau jį išvežė į Šiaulių tardymo izoliatorių, bet jis iš kažkur gavo mano telefono numerį ir man skambino iš izoliatoriaus – tai labai neįprasta situacija, nes šį telefono numerį turėjo tik mano pamainos viršininkas, jo pavaduotojas ir Lukiškių TIK administracija. Aš tuo metu naudojau du numerius, vienas buvo mano asmeninis, su kuriuo bendraudavau su tėvais, draugais, o kitas – skirtas tik darbui. Ir nuteistasis paskambino man į darbinį, kurį turėjo tik darbovietė. Man iš karto kilo klausimas, kodėl jis man nepaskambino į asmeninį, o būtent skambino į mano darbinį? Gal todėl, kad iš kolegų niekas mano asmeninio nežinojo? Ir darbe šį klausimą iškėliau į viešumą – kodėl taip vyksta. Įtariu, kad šį numerį jis galėjo gauti iš „operų“ – Lukiškių kriminalinės žvalgybos pareigūnų.
Kai persikrausčiau gyventi į naują butą, niekas nežinojo mano namų adreso, bet kažkaip kartą važiuojame namo, ir draugė man sako, kad iš paskos labai įtartinai važiuoja automobilis. Užėjome namo, po to į parduotuvę, grįžtu, o prie durų ant kilimėlio padėta puokštė gėlių. Tiesiog, be jokio raštelio. O po dviejų dienų iš pataisos namų paskambino nuteistasis – keikėsi įvairiausiais keiksmažodžiais, sakė, aš tave užmušiu.
– Papasakokite, nuo ko viskas prasidėjo?
– Kad galėčiau dirbti kalėjimų sistemoje, turėjau devynis mėnesius mokytis Kalėjimų departamento Mokymo centre, į jį nuolat atvažiuodavo tuometis Imuniteto skyriaus viršininkas Gintaras Zaveckis, jo pavaduotojas Audrius Žitkauskas ir dar vienas pareigūnas, tik nežinau, kas jis toks. Mane, kaip ir kitus kursantus, pasikvietė pasikalbėti, siūlė bendradarbiauti, kai tik pradėsiu dirbti. Sakė, mes tau duosime sąrašą žmonių, su kuo turi susibendrauti, užmegzti romaną, kad jie tau viską išpasakotų, nes mums trūksta įrodymų, Sakau – ne. Kodėl? Sakau, kad ne, nes mano darbas yra apsaugoje ir priežiūroje, prižiūrėti ir saugoti, nieko daugiau. Aš neprivalau sutikti, esu laisvas žmogus ir turiu laisvą pasirinkimą – arba sutinku, arba nesutinku. Ir vos neprimygtinai versti, kad sutik, čia tau atsivers galimybės. Kokios galimybės? Mes tau apsaugą skirsime, tu gyvensi gerą gyvenimą, tu pradėjusi dirbti jau po kelių mėnesių užimsi aukštas pareigas, gyvenimas tau bus super. Sakau, kad aiškiai pasakiau ne. Ir išėjau.
Bet jie vis neatstodavo – sakydavo, na sutik, kodėl tu negali sutikti, esi jauna, bendraujanti, mums reikia tokio žmogaus kaip tu.
Kai antrą kartą vėl pasikvietė pasikalbėti, vėl pasakiau – ne. Tada, sako, „tu nagla, čia su tavimi neina nieko susitarti“, bet praėjo kelios minutės ir vėl tą patį suokia: „Kalinauskaite, kaip puikiai atrodote, nu fantastika, nu esate pati gražiausia“. Tebūnie, gražiausia tai gražiausia, galvoju, o manęs vėl klausia, gal persigalvojau. Sakau, kad ne – jeigu pasakiau „ne“, tuomet ir yra „ne“, jūs jokiais būdais nepapirksite, nesužavėsite, esu laisvas žmogus. Komplimentų vėl buvo kalnas, gal kitą merginą tai paveiktų, bet ne mane.
Taip buvau kviečiama keturis kartus. Bendrakursiai net stebėjosi, kodėl mane taip dažnai kviečia – o juk buvo penki ar šeši kursantai, kurių išvis į pokalbius nesikvietė.
Vieno tokio pokalbio metu G. Zaveckis ant lapelio parašė savo telefono numerį, sakė, tu man paskambink, susitiksim kur nors neformalioje aplinkoje, jeigu sutiksi, gyvenimas atsivers visomis prasmėmis, viskas bus tvarkoje. Nesutikau ir nepaskambinau. Galop jis man pasakė, kad esu „nagla“, liepė „nusileisti ant žemės“: „Kiek galima su tavimi kalbėti, tu vis tiek nesutinki, nori gyventi pagal savo taisykles, bet nepavyks, nes ant žemės neturi tiek galių, kad gyventum taip, kaip nori.“ Išklausiau, tebūnie, o ką aš galėjau sakyti? Bet jis tęsė toliau: „Tavo karjeros nebus, o jeigu ir bus, tai ji bus labai trumpa ir tu gailėsiesi, kad apskritai į šią sistemą atėjai“.
Vėliau kilo skandalas Kybartuose, kai kaliniai feisbuke surengė tiesioginę išgertuvių transliaciją, ir G. Zaveckis atsistatydino iš pareigų. Apsidžiaugiau – pagaliau būsiu palikta ramybėje. Tačiau klydau – liko jo komanda. Ir dabar iš visų pusių patiriu spaudimą – ateinu į darbą ir nežinau, ko tikėtis. Per vieną pamainą kviečiasi Žitkauskas su Bondarevu, praeina dvi pamainos, sulaukiu tiesioginių gąsdinimų iš suimtojo, dar praeina mėnuo, telefonu sulaukiu grasinimų iš nuteistojo...
Įsivaizduokite, o kas būtų, jeigu sutikčiau bendradarbiauti – juk tie žmonės, kurie yra suimti ar atlieka bausmę, turi artimuosius, kolegas, draugus – visa ši aplinka yra laisvėje. Užtektų tik vieno skambučio ar laiško – išėjusi iš darbo galiu dingti arba jie gali man taip sugadinti gyvenimą, kad nieko nenorėčiau. Kam man rizikuoti? Esu jaunas žmogus, man dar pačiai visas gyvenimas prieš akis, dar pačiai reikės kurti šeimą, kodėl turiu rizikuoti savo gyvybe, šeimos saugumu? Aš tiesiog noriu ramiai gyventi, kaip ir visi normalūs žmonės, o ne kažkuo rizikuoti ir visą laiką gyventi baimėje. Nenoriu bijoti viena būti namie, bijoti eiti į parduotuvę, gatvėje sutikti kokį nors pažįstamą. Juk anksčiau ar vėliau nuteistieji išeis į laisvę, jeigu ne jų aplinkos žmonės, tai jie patys gali susidoroti.
– Tai kas čia vyksta?
– Aš nesuprantu, bet negaliu ramiai dirbti, stebiuosi, net neturiu palaikymo. Visais būdais stengiasi, kad išeičiau iš darbo – tai įkelia suimtųjų, kurie su jais bendradarbiauja, tai atsiranda tokių, kurie lyg skerdžiami rėkia per mano pamainą... Aš neatsimenu, kada paskutinį kartą atėjau į darbą ir grįžau po paros laiko normalios būsenos – grįžtu pikta, susierzinusi. Tarkime, per budėjimą reikia prižiūrėti 25 kameras su 50 žmonių, tai būtinai atsiranda vienas arba du, kurie specialiai ką nors padaro... Turiu saugotis, kad neapipiltų, sulaukiu grasinimų... Pasakai darbe, tai pasižiūri, sako, tu nustok, tik tau vienai taip viskas, sakau, ne man vienai, aš tik vienintelė keliu į viešumą, o kiti tiesiog išėjo iš darbo. Priėmiau sprendimą netylėti – kodėl man turi gadinti gyvenimą, kodėl turi iš manęs tyčiotis. Juk nieko nepadariau. Nuėjau pas Lukiškių kriminalinės žvalgybos pareigūnus, o man sako – tu prisiimk kaltę ir išeik, viskas. Kodėl turėčiau, jeigu nieko nepadariau? Kodėl jūs mane verčiate, darote spaudimą, kodėl man skambina nuteistieji ir mane gąsdina? Kodėl aš turiu bijoti ir gyventi su įtampa? Turiu šeimą, turiu tėvus, sesę, dėl jų bijau. Po grasinimų tėvai manęs net nenorėjo išleisti į darbą.
Nežinau, kaip gyventi, kaip nusiraminti, nes šie du mėnesiai yra tokioje įtampoje, kad nebežinau, nei kaip elgtis, nei ką daryti.
– Bet jums įtarimai nėra pareikšti?
– Ne, nežinau, ar išvis kokia nors yra byla, bet jie viską daro, kad aš pati išeičiau iš darbo.
Šiandien buvau Kalėjimų departamente ir susitikau su Imuniteto skyriaus viršininke, ji teigė, kad pirmą kartą išgirdo apie šiuos cirkus, ką daro A. Žitkauskas, kaip jis elgiasi su žmonėmis. Ir ji pažadėjo padėti, sakė, tų žmonių vis daugiau atsiranda, ne mane vieną taip užsipuolė, per septynis mėnesius vien prie manęs iš darbo išėjo keturi žmonės. Nuteistieji, suimtieji nuolat gauna pasiūlymų – padaryk tam gėdą, padaryk tam, bus sumokėta, bus tas, bus anas, bet ne visi leidžiasi į tokius dalykus.
Tie pareigūnai, kurie išėjo iš mano pamainos, nuleido rankas, bet kodėl aš turiu viską nuleisti, prisiimti ir išeiti, jeigu nesu kalta. Net suimtieji klausia, kas čia vyksta, kodėl mes gauname pasiūlymų.
– O pati sau turite atsakymą, kas čia vyksta – visa tai tik dėl to, kad atsisakėte bendradarbiauti su Imuniteto skyriaus pareigūnais?!
– Manau, kad taip, juk net keturis kartus siūlė, stengėsi. Bet aš į darbą atėjau dirbti, o ne meilės romanus sukti ir ne draugų ieškoti.
– Kodėl pasirinkote tokį darbą – jėgos struktūrose?
– Nuo mažens visą laiką norėjau būti pareigūne, mane tai žavi, man tai patinka. Norėjau stoti į pasienį, bet nepavyko ir atėjau į kalėjimų sistemą, nes tai panašu, galvoju, jei nepatiks – pereisiu į pasienį. Bet man patiko, kiekvieną dieną skaitau kriminalines naujienas, mane visą laiką kamavo klausimas, kodėl vieni žmonės elgiasi gražiai, o kiti – ne. Ir kartais perskaičiusi straipsnį apie tai, kaip pareigūnai netinkamai elgiasi, netikėdavau – juk jis turi gerbti ne tik save, bet ir kitą žmogų, jis turi rodyti pavyzdį kitiems.
Man patinka šis darbas, supratau, kad nėra visi tokie blogi žmonės, kaip iš jų pučia burbulą. Net kalėjime kiekvienas žmogus save pateikia kaip svarbų asmenį, bet kai tu su juo dažnai mataisi, supranti, kad jis visiškai ne toks, kokiu save bando vaizduoti. Visgi, pas mus yra subkultūra, „bachūrai“ turi būti „bachūrai“, bet jie – irgi tie patys žmonės, pas juos taip pat yra žmogiškumo, matai, kad jie ir išmoksta sveikintis, ir padėkoti, o vakare išjungus šviesas „labanakt“ pasakyti. Tai yra žmogiškumas, nemanau, kad tai yra netarnybiniai ryšiai.
Būna tokių, kurie nori pasikalbėti, tiesiog jiems viduje kažkas yra susikaupę, o išklausyti nėra kam... Prieš keletą mėnesių vienas suimtasis sako: „Budinti, man yra labai sunku, mano žmona serga leukemija ir miršta, o aš esu čia“. Persimetėme keliais sakiniais, patariau kaip žmogui, viskas, toks pokalbis užtruko realiai penkias minutes, bet jeigu jam nuo to yra geriau, jeigu jam lengviau vien nuo to, kad su juo pasikalbėjo, nematau nieko blogo. Aš visada stengiuosi ieškoti kompromiso, kad visiems būtų gerai, nesileidžiu į pykčius, barnius, nes žmonių yra visokių – man nereikia nesąmonių. Aš atėjau ne vaidinti, kad esu pareigūnas, turiu daugiau galių – ne, mes visi lygūs žmonės. Tik aš juos saugau, – kol esu darbe, mano privilegijų yra daugiau, pas juos – mažiau.
– Kas bus toliau?
– Turiu dar jėgų. Žinau, jeigu parašysiu prašymą išeiti, jie padarys, kad esu kalta. Nežinau, kiek viskas truks, bet mano situaciją apsunkina dar tai, kad esu pasirašiusi trejų metų sutartį, todėl jeigu išeičiau iš darbo, turėčiau sumokėti didelę sumą už mokslus.
Neslėpsiu, yra sunku – namie bijai, nes nežinai, kas bus, grįžtu ir užsirakinu visomis įmanomomis spynomis, telefonas visada po ranka, jeigu ką... Darbe vėl nežinai, ar tau ką nors pakiš, ar ne, ar pamaina praeis gerai, ar atsiras nuteistasis, kuris sutiks bendradarbiauti ir tave apipils ar gėdą padarys.
– Apipils tiesiogine prasme?
– Taip, nes tai, kalinių nuomone, didžiausias pareigūno pažeminimas. Taip pat gali apspjauti, jie nori sukelti įtampą, kad neišlaikyčiau. Neslėpsiu, kad įtampa yra ir net kartais darbe vakarais pradedu verkti. Anksčiau su kolegomis ir kavos eidavome išgerti, o dabar visur vaikščioju viena. Aišku, į kalėjimą nėjau ieškoti draugų, atėjau dirbti, bet nesmagu, kai yra įtampa, kai patiri spaudimą, nežinau, ar tokiomis sąlygomis ilgai išdirbsiu.
– Kodėl tylėjote taip ilgai?
– Galvojau, kad viskas susitvarkys, neslėpsiu, iš pradžių net ir bijojau – juk ką tik buvau pradėjusi dirbti, esu visiškai naujas žmogus, išsigandau, kad nesulauksiu palaikymo, sakys, jauna ir prisigalvoja. Bet kai matau, kad griauna mano gyvenimą, nebegaliu tylėti. Juk tas telefono numerio gavimas, gąsdinimai – mano protas to neišneša, nesuprantu, nieko blogo nepadariau.
Pasakiau, kad netylėsiu, tai A. Žitkauskas net pasijuokė, kad esu lygiai tokia pati kaip Rasa Kazėnienė ir viską esu linkusi kelti į viešumą. Taip, nes aš nesu kalta, ir ji nėra kalta. Kodėl nekalti turi kentėti? Juk jeigu būčiau ką nors padariusi, jau seniai būčiau nušalinta nuo darbo.
– Nebaisu apie tai kalbėti?
– Jau nebe – atsibodo tos nesąmonės, įtampa. Ilgai galvojau, ar išvis verta tai kelti į viešumą, bet priėmiau sprendimą, kad kažkas tai turi padaryti. Daug jaunų žmonių ateina į sistemą, o jie „kabina“ tik jaunus žmones, jie niekada nesiūlys bendradarbiauti moteriai, kuri yra „jau metuose“, nors ir yra naujai atėjusi į sistemą. Ir mano draugės norėjo ateiti dirbti, bet pasakiau – eikite tik tokiu atveju, jeigu norite problemų. Didelių problemų.
Imuniteto skyriaus viršininkė: reikia didžiuotis, kad išdrįso kalbėti
Kaip L. Kalinauskaitės pasakojimą vertina buvęs ilgametis Kalėjimų departamento Imuniteto skyriaus vadovas G. Zaveckis, nežinia – su iš pareigų pasitraukusiu pareigūnu DELFI nepavyko susisiekti. Tuo metu jį nuo spalio 30 d. pareigose pakeitusi ir naują strategiją kurianti Kalėjimų departamento Imuniteto skyriaus viršininkė Jurga Mickienė sakė, kad į L. Kalinauskaitės pasakojimą apie sulauktus grasinimus buvo nedelsiant sureaguota – dėl grasinimo nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą arba žmogaus terorizavimo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Jį kontroliuoja Vilniaus apygardos prokuratūra, trečiadienį kaliniui buvo pareikšti įtarimai.
„Iš tiesų, L. Kalinauskaitė kreipėsi į mane – labai dėkoju, kad ji surado laiko ir išdrįso ateiti, – sakė J. Mickienė. – Kelias valandas prakalbėjome, tačiau nenorėčiau atskleisti šio pokalbio turinio, nes žadėjau laikytis konfidencialumo. O to, ką ji minėjo apie pokalbį su Imuniteto skyriaus pareigūnais, net nenorėčiau komentuoti, nes tai įvyko dar iki mano paskyrimo į pareigas. Tačiau su pareigūnais aptarėme šią situaciją, taip pat esu susipažinusi su dokumentais, po kurių buvo inicijuotas prevencinis pokalbis su L. Kalinauskaite. Paprastai prevenciniai pokalbiai nėra malonūs abiem pusėms, juose nebūna kalbama maloniomis tematikomis, tačiau tokiais pokalbiais siekiama darbuotoją apsaugoti nuo neteisėto poveikio. O ji yra jauna, dar nepatyrusi ir panašiai, tai gali būti susiję. Kiek esu susipažinusi su medžiaga, man atrodė, kad toks prevencinis pokalbis buvo objektyvus, kažkokio nusistatymo prieš ją konkrečiai neįžvelgiau, nemačiau, kad būtų prieš ją vykdytas kažkoks persekiojimas.“
Pasak Imuniteto skyriaus viršininkės, vis dėlto pokalbio metu prižiūrėtojai buvo užsiminta, kad jai gali tekti atsisveikinti su darbu kalėjimų sistemoje.
„Kiek esu kalbėjusi ir kiek mane informavo Lukiškių TIK direktorius, toks pasakymas iš tiesų buvo nuskambėjęs, – sakė J. Mickienė. – Pokalbio metu buvo atkreiptas dėmesys į tam tikrus aspektus, į pastabas, kad ji turėtų į jas sureaguoti, ir kaip suprantu, buvo toks nuskambėjęs pasakymas, kad jeigu nesilaikys arba neatkreips dėmesio į pastabas, gali tekti atsisveikinti su tarnyba. Bet kiek žinau dabar, ji yra labai gerai vertinama, niekas jai neturi pretenzijų ir L. Kalinauskaitė yra gera darbuotoja, per savo darbo laikotarpį dėl jos taip pat nesu gavusi jokių nusiskundimų ar neigiamos informacijos.“
Vis dėlto, Imuniteto skyriaus viršininkė paneigė, kad pareigūnai turi informacijos, jog L. Kalinauskaitė kaliniams į kalėjimą įnešė narkotinių medžiagų.
„Nežinau, iš kur tie narkotikai atsirado, nes toje medžiagoje tokio dalyko nemačiau, tačiau kaip buvo iš tikrųjų, ką pareigūnai kalbėjo, man labai sunku vertinti, nes tame pokalbyje nedalyvavau, – sakė ji. – Išties, situacija yra netradicinė, ir gana jautri situacija, darbas tikrai sunkus, reikia didžiuotis, kad L. Kalinauskaitė gerai dirba ir dar rado jėgų ateiti ir pasidalinti mintimis. Sutarėme, kad jeigu kils klausimų, abejonių, visada galės kreiptis, tikrai padėsime, palaikysime ryšį.“
Imuniteto skyriaus viršininkė pažymėjo, kad nuo vasario įvyks sistemos pertvarka, todėl pareigūnams bus organizuojami įvairūs mokymai. „Jie bus skirti skirtingoms grupėms, yra daug tematikų, į ką reikia akcentuoti dėmesį, su kokiomis spragomis susiduriama ir kokios gali būti klaidų kainos – manau, kad po šių mokymų tokių situacijų turėtų sumažėti“, – pabrėžė J. Mickienė.
Kalėjimo vadovas: nežinau, kodėl ji išsigando
Lukiškių TIK direktorius Viktoras Davidenko neigė, kad L. Kalinauskaitė buvo verčiama išeiti iš darbo – priešingai, ji yra viena geriausių tardymo izoliatoriaus darbuotojų.
Teisingumo ministras: tyrimas bus perduotas kitai institucijai
Po DELFI pasirodžiusios publikacijos teisingumo ministras Elvinas Jankevičius išplatino pranešimą spaudai, kuriame teigia, „kad Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo pareigūnės Lauros Kalinauskaitės viešai paskelbta informacija paaiškės baigus ikiteisminį tyrimą“.
„Man pradėjus eiti teisingumo ministro pareigas ir viešai pareiškus nepasitikėjimą Kalėjimų departamento Imuniteto skyriaus viršininkui Gintarui Zaveckiui, šis praėjusių metų birželį atsistatydino. Džiaugiuosi, kad žmonės kalba ir nebijo atskleisti informacijos“, – teigė teisingumo ministras.
Anot jo, L. Kalinauskaitė pasielgė atsakingai, kuomet praėjusią savaitę kaip tik ir kreipėsi dėl galimai jai daryto spaudimo į Kalėjimų departamento Imuniteto skyrių. Šiame pokalbyje dalyvavo ir Kriminalinės žvalgybos skyriaus pareigūnai.
Anot ministro, jis kol kas detaliau negali komentuoti pradėto ikiteisminio tyrimo, nes tai draudžia daryti įstatymai.
„Tačiau ikiteisminiam tyrimui pasibaigus bus paviešinta visa informacija, kad visuomenė sužinotų visą tiesą. Siekiant, kad ikiteisminis tyrimas nekeltų jokių abejonių dėl šališkumo, jis bus perduotas atlikti kitai ikiteisminio tyrimo institucijai“, – sakė E. Jankevičius.
Anot jo, taip pat bus inicijuoti ir tarnybiniai patikrinimai, kuriuose dalyvaus ir Teisingumo ministerijos atstovai.