Bet įrodyti tai, kad kalinių prižiūrėtojas nusilenkė įkalintiems asmenims, nebuvo taip paprasta – Vilniaus apygardos teismas paskelbė, kad pasitvirtino tik du atvejai, kai dabar jau uždarytame Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (TIK) dirbęs prižiūrėtojas Vladislavas Pilnikovas (41 m.) į įkalinimo įstaigos teritoriją neteisėtai įnešė du mobiliojo ryšio telefonus.
Kaltinimai dėl kyšio paėmimo, narkotinių medžiagų įnešimo ir piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi taip pat buvo pateikti ir kitam buvusiam Lukiškių TIK prižiūrėtojui Augiui Zamarai (26 m.), tačiau baudžiamąją bylą išnagrinėjusi teisėja Julita Dabulskytė-Raizgienė nusprendė, kad jis negali būti nuteistas, nes taip ir nebuvo įrodyta, jog A. Zamara dalyvavo padarant jam inkriminuotas nusikalstamas veikas.
Tuo metu kalinių vergu buvęs V. Pilnikovas pripažintas kaltu dėl susitarimo priimti kyšį ir jo priėmimo – nuteistas buvęs pareigūnas per dvejus metus į valstybės biudžetą privalės sumokėti 11 tūkstančių 298 eurų baudą.
Baudžiamąją bylą išnagrinėjęs teismas taip pat nusprendė konfiskuoti vieną mobiliojo ryšio telefoną „iPhone“ ir laisvų rangų įrangą bei 600 eurų, kurie V. Pilnikovui buvo perduoti kaip kyšis už dviejų mobiliojo ryšio telefonų įnešimą. Teismas taip pat nutarė iš valstybės išteisintam buvusiam pareigūnui A. Zamarai priteisti 10 tūkst. Eur, kuriuos jis buvo sumokėjęs savo advokatui už gynybą tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu.
Bylos duomenimis buvo nustatyta, kad V. Pilnikovas į Lukiškių TIK per du kartus įnešė du mobiliojo ryšio telefonus, kuriuos perdavė dėl nepilnametės išžaginimo bausmę atliekančiam E. Jasiliūnui.
Kad prižiūrėtojas talkina kaliniams, gerai žinojo ir jo kolega A. Zamara: „Matydavau, kad V. Pilnikovas neformaliai bendraudavo su nuteistaisiais, gerai sutarė su dirbančiais Ūkio aptarnavimo būryje. Iš pokalbio su juo buvau susidaręs nuomonę, kad jis galimai už piniginį atlygį perduoda nuteistiesiems neleistinus daiktus, kartą jis manęs net klausė, ar sutikčiau prisidėti prie mobiliojo ryšio telefonų įnešimo į Lukiškių TIK, tačiau šį pasiūlymą aš kategoriškai atmečiau.“
Bet apie tai, kad kolega netinkamai atlieka pareigas ir galbūt net talkina nusikaltėliams, A. Zamara nepranešė įkalinimo įstaigos vadovybei. Tyrimą atlikę pareigūnai net išsiaiškino, kaip kartą A. Zamara su V. Pilnikovu vyko į Vilniaus Stoties rajoną, kur pastarasis už 20 Eur nupirko mobiliojo ryšio telefoną. Vėliau jis atsidūrė Lukiškėse įkalinto marijampoliečio rankose. O dar kitą kartą buvo užfiksuota, kaip V. Pilnikovas iš E. Jasiliūno bičiulio laisvėje gavo 300 Eur už telefono įnešimą į įkalinimo įstaigą.
Kartą, kai V. Pilnikovas gavo pinigų už telefono įnešimą, juos iš karto pasidalino perpus su A. Zamara. Tiesa, šis teisinosi, kad kolegai ne kartą buvo paskolinęs pinigų ir šis juos sugrąžino, o iš kur šiuos gavo, esą tai jau ne jo reikalas.
Tiesa, iš karto po sulaikymo A. Zamara Kalėjimų departamento pareigūnams buvo prisipažinęs, kad pinigus iš V. Pilnikovo gavo „už tą dalyką, kurį padarėme“: „Supratau, kad V. Pilnikovas atnešė mobiliojo ryšio telefoną laisvės atėmimo bausmę atlikančiam nuteistajam Ūkio aptarnavimo būryje.“
A. Zamara taip pat buvo parašęs nuoširdų prisipažinimą, kuriame nurodė, kad pats draudžiamų daiktų į Lukiškes nesutiko įnešti, bet kolegai „esant reikalui“ pasisiūlė „padėti su pinigais“, kai reikės nupirkti telefoną.
Tačiau baudžiamąją bylą nagrinėjant teisme prižiūrėtojas šių savo žodžių išsižadėjo – esą Kalėjimų departamento pareigūnai prieš jį naudojo psichologinį spaudimą, nors ir pripažino, kad jo apklausose dalyvavo advokatas.
Teismui nekilo abejonių, kad A. Zamara žinojo apie kolegos nusikalstamus veiksmus, kai jis kaliniams įnešdavo mobiliojo ryšio telefonus ir net galimai galėjo duoti pinigų jų įsigijimui, tačiau esą „tokie bendri duomenys nėra pakankami pripažinti A. Zamarą kaltu dėl susitarimo priimti kyšį ir kyšio priėmimo už telefono įnešimą“.
Tuo metu E. Jasiliūnas, kuriam buvo skirti telefonai, tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu aiškino, kad neturi nieko bendro su pareigūnų papirkimu. Nuteistasis tikino, kad kalėdamas Lukiškėse ne kartą buvo paskolinęs pinigų nuteistajam Aleksandrui Zacharovui (38 m.), kuris esą buvo viršesnis nei kiti nuteistieji ir palaikė glaudžius santykius su Kriminalinės žvalgybos skyriaus pareigūnais bei neretai vartojo smurtą prieš kitus nuteistuosius, o pareigūnai tokį jo elgesį toleravo.
„Aš jo bijojau, todėl paklusdavau“, – apie Ūkio dalyje maisto dalintoju, o vėliau virėju dirbusį A. Zacharovą sakė E. Jasiliūnas.
Tačiau, kaip pažymėjo bylą išnagrinėjusi teisėja J. Dabulskytė-Raizgienė, nors A. Zacharovas ir bendradarbiavo su pareigūnais bei buvo jų informatorius, tačiau Lukiškėse nebuvo užfiksuotas nė vienas atvejis, kai save aukštesniai kastai priskyręs „bugoras“ (kalinys, turintis neblogą, lengvą darbą kolonijoje – Delfi.lt) nuteistasis būtų smurtavęs prieš kitus kalinius, todėl esą ir nebuvo pagrindo šio bijoti.
O A. Zacharovas, kurį nuteistieji vadindavo tiesiog Zacharu, išvis buvo atviras – jis sakė, kad daugybę kartų kalėjo Lukiškėse, todėl čia dirbusį prižiūrėtoją V. Pilnikovą gerai pažinojo ir palaikė draugiškus santykius, todėl nė kiek nenustebo, kai kartą jis paprašė nueiti į vieną ketvirtame aukšte esančią kamerą ir ten įkalintiems asmenims nunešti degtinės butelį.
Kalinys neslėpė, kad iš karto pagalvojo apie E. Jasiliūną – jis esą buvo vienas iš nedaugelio kalinių, kuris turėjo daug pinigų, be to, buvo girdėjęs, jog kaip tik tuo metu jam reikėjo mobiliojo ryšio telefono.
„E. Jasiliūnui pasakiau, kad yra žmogus, kuris gali padėti įsigyti telefoną, jis sutiko, todėl šią informaciją vėliau perdaviau V. Pilnikovui, – kalbėjo Zacharas. – Pareigūnas pasakė, kad mobiliojo ryšio telefono įnešimas kainuos 300 Eur.“
Kalinio teigimu, E. Jasiliūnas vėliau perdavė telefono numerį, kuriuo liepė paskambinti pareigūnui – esą tas asmuo perduos „tai, ko reikia“. Šį telefono numerį „bugoras“ perdavė ir Kriminalinės žvalgybos skyriaus pareigūnams, kurie ir pradėjo operatyvinį tyrimą.
Bet E. Jasiliūno telefono aparatas taip ir nepasiekė – pareigūnas buvo sulaikytas su įkalčiais, kai iš nuteistojo draugo paėmė pinigus už draudžiamo daikto įnešimą. O tada paaiškėjo, kad tai nebuvo pirmas kartas, kai V. Pilnikovas talkino kaliniui – nustatyta, kad jis telefoną buvo įnešęs ir maždaug prieš du mėnesius, tada kaip atlygį gavo 300 Eur.
Sulaikymo metu V. Pilnikovas į Kalėjimų departamentą buvo pristatytas ne vienas – kartu Imuniteto tarnybos pareigūnai išsivežė ir jo žmoną, kuri taip pat dirbo Lukiškių TIK. Tačiau, kaip paaiškėjo, ji nieko nežinojo apie sutuoktinio daromus nusikaltimus.
Kaliniui už pinigus talkinęs pareigūnas teisme pripažino kaltę, tačiau tikino, jog perduodant telefonus E. Jasiliūnui pagelbėjo A. Zacharovas. Tiesa, iš karto po sulaikymo jis kalbėjo kitaip – tikino, jog bendravo tiesiogiai su E. Jasiliūnu, šiame pokalbyje dalyvavo ir jo kolega A. Zamara, o jį apklausinėję pareigūnai esą nenorėjo nieko girdėti apie A. Zacharovą. Bet šių parodymų buvęs pareigūnas teisme išsižadėjo – aiškino, kad tyrimo pradžioje Imuniteto tarnybos pareigūnai jam darė spaudimą, grasino, kad iš darbo bus atleista jo sutuoktinė, todėl jis esą palūžęs ir parašęs tikrovės neatitinkantį prisipažinimą.
Apie tai pareigūnams liudijo A. Zacharovas: „Kartą V. Pilnikovas, dalyvaujant A. Zamarai, manęs paklausė, ar nežinau nuteistųjų, kurie norėtų įsigyti „žolės“. O vėliau jie mane pasikvietė prie įėjimo į pirmąjį korpusą, kur A. Zamara saugojo duris, o V. Pilnikovas iš kišenės išsitraukė ryšulėlį ir paprašė kur nors jį paslėpti. Aš tada nuėjau į Ūkio aptarnavimo būrį ir šį ryšulėlį numečiau po laiptine.“
Apie tai, kad ryšulėlyje yra marihuana, A. Zacharovas teigė sužinojęs tik kitą dieną, kai vėl susitiko su V. Pilnikovu.
„Jis pasakė, kad ten yra „žolė“, sakė, kad yra normaliai, apie 5-6 gramus, o už ją kalėjime galima gauti apie tūkstantį eurų, – per apklausą kalbėjo A. Zacharovas. – Pareigūnas pasiūlė šias narkotines medžiagas išplatinti nuteistiesiems, sakė, kad jam turėsiu atiduoti 600 Eur, o 400 Eur galėsiu pasilikti sau už pardavimą.“
Kad prižiūrėtojas į įkalinimo įstaigą įnešė narkotikų, dar tą pačią dieną A. Zacharovas pranešė Kriminalinės žvalgybos skyriaus pareigūnams. Tačiau šie kratos neatliko, o „žolę“ po savaitės, kai kalėjime vyko kinologų mokymai, aptiko pareigūnų tarnybinis šuo. Tačiau maišelyje buvo rasti ne 5-6 g, kaip teigė nuteistasis, o gerokai mažiau – 3,5 g.
Teismas suabejojo ikiteisminio tyrimo surinktais duomenimis – taip ir liko neaišku, kodėl įkalinimo įstaigoje, gavus informaciją apie narkotinių medžiagų įnešimą ir laikymą, iš karto nebuvo atlikta krata, taip pat buvo suabejota, ar tikrai buvo surastas tas ryšulys, kurį paslėpė A. Zacharovas.
Šioje baudžiamojoje byloje dėl prižiūrėtojo papirkimo nuteistas E. Jasiliūnas anksčiau Delfi teigė, kad planavo Kriminalinės žvalgybos skyriaus pareigūnams pranešti, jog su pareigūnais bendradarbiavusio A. Zacharovo prašymu prižiūrėtojas įnešė telefoną, tačiau esą nesuspėjo – pats buvo sulaikytas.
„Iškeltoje byloje remiamasi melagingais A. Zacharovo parodymais, kad telefonas buvo skirtas man, nors tai yra netiesa“, – aiškino nuteistasis.
– Kodėl taip teigiate? – Delfi.lt paklausė tuo metu Lukiškių kalėjime kalėjusio E. Jasiliūno, kuris šiuo metu yra laisvėje.
– A. Zacharovas viską kalėjime valdė, viskas per jį eidavo – visiems kliūdavo, jeigu nesutikdavo susimokėti, pas tokius žmones atsirasdavo draudžiamų daiktų, kuriuos surasdavo pareigūnai. Visi žinojo, kad jis dirba Kriminalinės žvalgybos skyriaus informatoriumi, todėl taip ir su manimi atsitiko – nuolat manęs prašydavo paskolinti pinigų, būdavo, kad atsisakau, o jis tada imdavo grasinti, kad pas mane pareigūnai suras draudžiamų daiktų. Bet kurioj vietoj – po lova, darbo vietoje ar net asmeniniuose daiktuose. Taip ir buvo vieną kartą nutikę – rado man nepriklausantį modemą. Dirbome brigadoje keturiese, visą laiką tą vietą tvarkydavomės, prieš kelias dienas buvome sutvarkę ir štai – pakišo. Tai buvo jo darbas.
Dabar mane įtaria, kad papirkau pareigūnus, nors man nieko nereikėjo, būryje buvo ne vienas atvejis, kad pareigūnai rasdavo draudžiamų daiktų – visur figūravo Zacharas. Čia net ne paslaptis būdavo, kad jis viską tiekdavo į kalėjimą – tiek telefonus, tiek narkotikus. Vienas žmogus sėdėjo Ūkio aptarnavimo būryje, net nebuvo narkomanas, o čia jį padarė narkomanu, jis sunkia liga susirgo, iš jo, kaip ir mano atveju, reikalavo pinigų.
A. Zacharovui daviau kartą 300, kitą kartą – 400 Eur. Jis vis prašydavo, kad paskolinčiau, bet paskui atiduodavo: parduotuvėje galime apsipirkti ne už didesnę kaip 152 Eur sumą, todėl jis iš savo sąskaitos nupirkdavo rūkyti, maisto prekių. O kai paskutinį kartą atsisakiau paskolinti pinigų, jis primygtinai reikalavo, net grasino: pas mane ras draudžiamų daiktų, dėl to turėsiu išvažiuoti į kitus pataisos namus, su manim bus susidorota... Išsigandau – jis visur turi pažinčių.
– Kodėl nepasakėte pareigūnams?
– Niekas nesiskųsdavo, nes jei kokie nors žmonės dėl ko nors pasiskųsdavo, iš karto ateidavo Zacharas ir duodavo į kaulus. Žmonės bijodavo skųstis. O kodėl skųstis, jeigu dar labiau nukentėsi?
– O kodėl jo visi bijojo?
– Nežinau, čia jis daug kartų yra kalėjęs, gal prieš pareigūnus turi kokio nors kompromato ar dar kažką, nežinau, kodėl taip yra. Kalėjime net buvo atliekami tyrimai dėl sužalotų asmenų – nuteistieji sakė, kad juos skriausdavo, bet visus skundus atmetė, esą čia pliatkų lygyje, nėra jokių įrodymų. O iš tikrųjų visi viską žinojo.
– O jus irgi skriausdavo?
– Ne, manęs neskriausdavo, bet kai matai, kas dedasi aplinkui... Iš tikrųjų man nesinorėjo pakeisti įkalinimo įstaigos ir išvykti į pataisos namus, nežinia, koks ten manęs lauktų likimas, o Lukiškėse geros sąlygos, be to, turiu darbą, laikas greitai eina.
– Sakote, kad esate niekaip nesusijęs su į kalėjimą įneštais draudžiamais daiktais, tačiau kaip tai gali būti – juk pareigūnai negalėtų išsigalvoti?
– Nei pirmo, nei antro karto nebuvo su telefonais, be to, pas mane niekada nerado jokių telefonų. Kai bylą perdavė teismui, skaičiau pareigūno parodymus, aš jų net nebuvau matęs – tik pirmą kartą pamačiau teismo salėje. Tyrimo metu jie atsisakė dalyvauti akistatose, jiems rodė mano nuotraukas, bet manęs neatpažino, sakė, kad Evaldas, kuriam nešė telefonus, yra rusakalbis, o aš iš viso rusų kalba nekalbu.
Pagal bylos medžiagą išeina, kad vos atvykau atlikti bausmės ir jau tą patį mėnesį buvau perkeltas į Ūkio būrį, pareigūnai ėjo per kiemą ir aš jų rusiškai pasakiau, kad man reikia telefono, o jie man jį atnešė. Tai – visiškas absurdas. Ir kai byloje rašo, kad spalio pradžioje į kalėjimą buvo atnešti narkotikai, tada prasidėjo prižiūrėtojų sekimas, tad automatiškai gaunasi provokacija – kodėl jie pareigūnų neužkardė, jeigu žinojo apie jų neteisėtus veiksmus? Juk A. Zacharovas Kriminalinės žvalgybos skyriaus pareigūnams buvo pranešęs, bet jie, matyt, ieškojo dar kažko... Ir išprovokavo, privertė mane, kad Zacharui skolinčiau pinigų, kad jie būtų paduoti laisvėje. Bet nei man reikėjo, nei ką.
O po to Zacharas man sakė: „Nepyk, kiekviename sroke visko būna, taip išėjo“. Suprask, viskas čia normalu, kad būna visokių tokių pakišimų. Bet man tai nėra normalu.
– Tačiau A. Zacharovas taip pat yra teisiamas dėl papirkimo – jeigu jis būtų toks svarbus žvalgybininkų bendradarbis, jam, kaip padėjusiam atskleisti nusikalstamas veikas, įtarimai galėjo būti panaikinti...
– Nežinau, kodėl jį teisia. Vietoj manęs turėjo būti kitas žmogus, jis šioje byloje yra liudytojas – iš pradžių A. Zacharovas būtent iš jo reikalavo pinigų, bet nepavyko, ir tada pristojo prie manęs – reikia ir viskas. Kalėjime labai gerai matosi, kas geriau gyvena, laisvėje dirbau normalų darbą, turiu iš ko pragyventi, nereikia man kažko galvoti, kad gaučiau pinigų. Aš turiu, kas man padeda, išlaiko, tikrai man nėra aktualu turėti ar telefoną, ar dar kažką draudžiamo. Kiek administracijos prašydavau papildomų skambučių, man visą laiką jų suteikdavo. Dabar esu lengvojoje grupėje, per tuos dvejus metus, kai sėdžiu, nesu praleidęs nė vieno skambučio ir pasimatymo.
O per A. Zacharovą Ūkio aptarnavimo dalyje daug žmonių nukentėjo, jis pats parduodavo telefonus į kamerą, o paskui nueidavo ir pareigūnams pranešdavo, kad ten ir ten yra, tada pareigūnai atlikdavo kratą ir rasdavo. Kažkas užsidėdavo pliusiuką.
Jau po to, kai buvo iškelta baudžiamoji byla, A. Zacharovas sakė, kad reikia mane sukompromituoti – kitiems nuteistiesiems jis liepdavo ką nors man pakišti – ar pornografinių filmų ar dar ko nors, svarbu, kad tik būčiau sukompromituotas, apjuodintas.
– Kam jam to reikia?
– Manau, kad dėl bylos – jog galėtų save geručiu parodyti. Tai, ką sakau, tikrai nėra iš piršto ištraukta, nes jeigu kas nors jam atsakydavo, iš karto turėdavo problemų. Suprantate, žmogus dirbdavo su publika, mūsų būryje dauguma yra silpnoji grandis, visi be poniatkių gyvena, nėra pas mus nuskriaustųjų, nes Ūkio aptarnavimo būryje dirbantys nuteistieji kitiems kaliniams ir maistą gamina, ir dalina.
Visi jo bijojo. Ir aš bijojau. Bet tik dėl to, kad pas mane nerastų kokių nors draudžiamų daiktų, kurie man nepriklausytų. Įsivaizduokite, suras ir bus sunku įrodyti – gali rasti nebūtinai šalia, bet ir tau priklausančiuose daiktuose, drabužiuose, nieko nežinodmas gali juos ir apsirengti.
– Na, bet jeigu ant pakištų narkotikų maišelio pirštų atspaudų nėra, įrodyti nebus lengva...
– Taip, bet prasideda tyrimai, ant tavęs krenta įtarimų šešėlis – po tokių įkalčių labai sunku būti išteisintam. Tarkime, jeigu kišenėje rastų, sakytum, tikrai ne mano – nors ir charakteristika gera, bet automatiškai kristų įtarimų šešėlis, kaip galėjo įdėti, gal meluodamas nori kitą apjuodinti... Taip ir su telefonais, dėl kurių mane kaltina – tai gryna provokacija. Jeigu žinojo, kad pareigūnai nesąžiningi, reikėjo juos ir sulaikyti, o ne ieškoti būdų, kaip kitus asmenis „pakišti“ – likau kaltas tik dėl to, kad sutikau paskolinti pinigų.
– Norite pasakyti, kad Lukiškėse, kurios buvo laikomos labiausiai apsaugota įkalinimo įstaiga, taip pat yra blogai kaip ir pataisos namuose – patenka ir narkotikai, ir telefonai?
– Žinote, jeigu būtų saugoma, o žmonių viduje nebūtų, aišku, būtų galima sakyti, kad saugiausia vieta, bet – visur žmonės dirba. Todėl ir visokių kelių yra. Bet man tai – neaktualu. Aišku, jeigu draudžiami daiktai čia patenka, reikia klausti darbuotojų, kaip jie čia atkeliauja. Aš tuo nesidomiu – man liko pusė metų iki išėjimo į laisvę, šiandien aš tikrai noriu įrodyti savo nekaltumą – ir tikrai esu nekaltas.
– Bet kaip įrodysite, jeigu A. Zacharovas teigia priešingai?
– Pareigūnai meluoja, kaip jie gali sakyti, kad nešė telefonus man, jeigu nėra net su manimi bendravę. Nežinau, ką reikės daryti – prasidės teismo procesas, daug neaiškumų yra šioje byloje. Aš su pareigūnais nesu bendravęs, jie sako, kad bendravo, tai jau yra melavimas, jiems irgi reikės įrodyti, o įrodyti tą dalyką, kurio tikrai nebuvo, nežinau, ar įmanoma.
Gal apie tuos pareigūnus dar ką nors žino A. Zacharovas, tai ir bando sukti uodegą. Aš turiu žmones, kurie manimi tiki – šeima, draugai, mane net kalėjimo administracija charakterizuoja teigiamai – nesu iš tų, kurie kažką blogo veiktų. Nes jeigu čia kažką veiksi, anksčiau ar vėliau įkliųsi.
Be to, turi būti ir motyvas prieš kažką nelegalaus veikiant – tokiu atveju pagrindinis motyvas turėtų būti pinigai, o šiuo atveju administracija mato, kad man ir šeima padeda išgyventi, nebuvo ir laisvėje taip, kad pakampėmis vaikščiojau ir nosį krapščiau – dirbau normalų darbą. Aišku, kalėjime mažai tokių, daugiausiai – silpnoji grandis.
– Ką reiškia silpnoji grandis?
– Tai tokie žmonės, kurie nesugeba pasipriešinti – kai kalėjime dar buvo kalinamas A. Zacharovas, niekas jam nedrįso pasipriešinti, o jeigu jo nurodymų nevykdydavo, iš karto juos bausdavo. O tada šie jau bėgdavo pas mane guostis, prašydavo – padėk. Bet ką gali padėti, jeigu kalėjime nėra jokios lygybės, jis skaldydavo visą mūsų būrį. Ir, svarbiausia, pats viską darydavo, o paskui pasakydavo ir kažkas pasiimdavo laurus.
Ūkio aptarnavimo būryje kali nuo 50 iki 70, žmonių, kartą net apie 70 proc. nuteistųjų rašė prašymus, kad tik A. Zacharovo neperkeltų į šį būrį, net išdėstė motyvus – nuolatiniai terorizavimai, pinigų rinkimai, žmonių į skolas nuvarymai. Bet niekas nereaguodavo, o paskui aiškindavo, kad nebuvo jokių skundų. O juk žodžiu informuodavome, nors dėl to tik sau blogiau pasidarydavome, nes iš karto iškildavo grėsmė, jog pas bet kurį gali rasti pakištų draudžiamų daiktų.
Yra ir daugiau tokių kaip A. Zacharovas, juos vadinu sekėjais – taip pat kaip per vaikišką filmą apie Mauglį, šalia kurio vaikšto šakalai. Čia irgi tokių yra: atsikelia į mūsų būrį, prašo pagalbos, gailesčio, bet vos tik pasėdėję jau stengiasi kažką kitą pažeminti, nuskriausti. Nėra vieningumo – kad visi sėdėtų vienoje valtyje ir vienodai irkluotų.
Taip, kaip buvo, daugiau negali tęstis, tikiuosi, kad teisybė triumfuos. Juk negali būti, kad visą laiką tas pats – jeigu dabar nenugalėsiu, tai A. Zacharovas vėl čia papuls, o juk net dabar, kai čia jo nėra, visi žino, kad jis tabore narkotikus vartoja, galbūt ir vagiliauja. O jeigu aš nelaimėsiu, vėl tęsis. Todėl reikia kartą padėti tašką.
– Bet daug kas gali sakyti, kad taip kalbėdamas tebandote tik savo kailį gelbėti?
– Aš elgiuosi pagal taisykles, net kitus mokau mandagumo. Viskas priklauso ir nuo to, kaip tu save vedi. Dabar mūsų būryje nėra subkultūros, visi stengiamės vienodai gyventi. Ne kartą manęs klausė: „Kaip tu, toks aukštas, tvirto sudėjimo, ir bijojai kažkokio A. Zacharovo?“ Bet aš jo ne fiziškai bijojau!
Bijojau žinodamas Zacharo sugebėjimus, kad jis taip padarys ir iš karto patikės būtent juo. Tik tokia buvo baimė, fiziškai jo nebijojau – jeigu mane liestų fiziškai, ginčiausi ir tikrai žinau, kad nugalėčiau. Bet kovoti su nesąžiningais žaidimais yra sudėtinga.
Jeigu mane nuteis, žinosiu, kad tikrai nėra teisybės ir būsiu vienas iš tų, kurie sako, jog nekaltai sėdžiu, bet kai sakai nekaltas, tai visi kalėjime sėdi nekaltai... Tačiau mano šeima žinos, kad esu nuteistas nekaltai – man tikrai nebuvo aktualu ir man tų dalykų nereikėjo – yra, kas vertėsi, kas pardavinėjo, ir visiems viskas buvo žinoma. Papuoliau į tokį spektaklį, kokio nė vienam nelinkiu, ir papuoliau tik dėl to, kad turėjau iš ko gyventi – turėjau pinigų. Jeigu būčiau neturėjęs pinigų, ne aš būčiau nukentėjęs – kalėjime tebuvau piniginė, Zacharas pats taip ir pasakė.
– Kodėl jūs buvote įkalintas Lukiškėse, o ne Pravieniškių ar kituose pataisos namuose, į kuriuos siunčiami bausmę atlikti nuteistieji?
– Čia turiu darbą, gaunu nuolatinį ir pastovų atlyginimą, be to, čia yra tinkamos sąlygos atlikti bausmę. Aišku, man svarbiausia – darbas, nes dirbant eina greičiau laikas, be to, darbas ir kitiems žmonėms padeda lengviau adaptuotis. O kas būna, kai nieko neveiki ir visą dieną guli lovoje?
Mane nuteisė puspenktų metų, atsėdėjau du metus, tada paleido lygtinai, turėjau registruotis Probacijos tarnyboje, bet tris kartus neatsižymėjau, išvykau iš Lietuvos, ir teismas dar 2007 m. mane pasiuntė atgal į zoną. Kvailystę padariau, dėl to dabar kenčia šeima. Tie dveji m etai man tik liūdesį ir ilgesį davė. Ir štai – dar papildomą bylą.
Seniai esu pasikeitęs, nėra ko manyje keisti, o kitiems nuteistiesiems reikia, kad su jais dirbtų specialistai, juos analizuotų, nes, būna, pasėdi ir išeina, pora mėnesių pabūna laisvėje ir vėl grįžta, nors dar sėdėdami čia vos ne žegnojasi, kad – tikrai viskas, daugiau negersiu, nieko nedarysiu, daugiau negrįšiu... Kartais čia atveža tokius laukinukus – susidaro toks įspūdis, kad jie miške gyveno, atrodo, kad jiems niekas neįdomu, nieko jie nenori. O tas, kuris nori pasikeisti, renkasi kitą kelią. Jeigu neturėčiau šeimos, vėjas galvoje švilpautų, gal irgi būčiau važiavęs į pataisos namus, bet aš galvoju apie ateitį.
Yra net tokių buvę atvejų, kad žmogus neturi su kuo išeiti į laisvę, tai atiduodau savo drabužių, stengdavausi, kad ir naujokai turėtų kuo apsirengti – juk būna nuteistųjų, kurie išeidami palieka savo drabužius. Tada paimi ir duodi, o A. Zacharovas sakydavo, kad jiems ne duoti reikia, o parduoti. Bet jeigu mes net senus drabužius pradėsime pardavinėti, tam žmogui dar sunkiau bus adaptuotis.
Kiti kaliniai net neturi tokių pragyvenimo sąlygų laisvėje kaip čia, kalėjime, – laisvėje dauguma tikrai nepavalgo tris kartus karšto maisto. Ir kai jie pabūna tokiomis sąlygomis, kitiems net nebaisu vėl čia sugrįžti. Bet gal geriau būtų, jeigu jie išgirstų, kas dedasi pataisos namuose – gal tuomet susimąstytų.
