Ši su sovietine sistema jokių kompromisų nedariusi asmenybė buvo kalinama, tremiama, alinama, bet Dievo ir artimų žmonių dėka išliko iki senatvės lyg neskęstanti plūdė. Artėjant birželinei šventei ir tęsiant Vilniaus bei Kauno parodų ciklą „Beginklė tiesa“, siūlome T. Matulionio gausios šeimos atstovų – trijų artimiausių palikuonių neseniai įrašytus atsiminimus apie dėdę vyskupą Teofilių.
Marija Matulionytė-Bendoraitienė (vyskupo brolio Jeronimo dukra)
„Žinojau, kad mano tėveliai su dėde susirašinėja, aš pati irgi rašydavau jam. Kadangi Vladimiro kalėjime neleisdavo rašyti lietuviškai, o aš rusų kalbos tada dar nemokėjau, tai padiktuodavau, ką noriu parašyti tėvukui arba mamai, jie išversdavo į rusų kalbą, o tada nukopijuodavau savo ranka. Jis man asmeniškai parašė iš ten ir dar atsiuntė savo iškarpytus kalėdinius žaisliukus. Iškarpė iš plono plono popieriaus – paimi už siūliuko, ir jis išsiskleidžia, pasidaro kaip balionėlis. Ir viduje buvo padaryta paukščiuko figūrėlė. Laiške vyskupas rašo: „Maryte, dabar tu įsivaizduosi, kur tavo dėdė yra ir kaip jis jaučiasi“.
Kai vyskupas sugrįžo 1956 m., savaitgaliais važinėdavome į Birštoną, paskui – į Šeduvą. Tėvukas paprašydavo kieno nors automobilio ir važiuodavome visa šeima. Vyskupas buvo labai mielas, švelnus, labai šiltas žmogus. Tiesiog nuo šio žmogaus sklisdavo šiluma. Jis klausinėdavo apie mano mokslus – ką veikiu, kuo užsiimu. Visados būdavo pietūs, vaišės, seselė Angelė (vyskupui buityje pagelbėjusi sesuo benediktinė Angelė Agota Misiūnaitė – V. Ž.) paruošdavo. Kartais dėdė prašydavo: „Ateik, Maryte, stalą padengsi, servetėles paklosi“. Birštone jis dar galėdavo eiti į bažnyčią laikyti Mišių. Mes kaip tik skubėdavome iš Kauno, kad suspėtume į pamaldas. Matydavom, kad ten kažkokie neaiškūs žmonės vaikšto.
O paskui jis prievarta buvo išvežtas į Šeduvą, ten irgi lankydavom. Jį nuolat sekė. Kai atvažiuodavome, mama perspėdavo: „Nesidairyk, nežiūrėk į šonus“. Visą laiką kažkas būdavo. Kai Šeduvoj staiga jam labai pablogėjo sveikata, tėvukas nuvažiavo jo paimti, paguldė į Kauno klinikas. Ir paskui parsivežė pas mus – čia, Panemunėje, jis gyveno šitame name. Aš jo netrukdydavau, nelįsdavau, bet susitikus jis vis domėjosi mano reikalais. Namo sode turėjau tokį darželį, augindavau gėles ir visokių daržovių. Vedžiau vyskupą parodyti – jis tada mane pagyrė, apžiūrėjo darželį.
Kai gavome žinią apie dėdės mirtį 1962 m., mes su broliu Mindaugu iškart išvažiavome į Šeduvą. Ten jau buvo mama. Mes žinojome, kad pašaliniai žmonės suleido injekcijas, kad čia buvo padarytas juodas darbas.
Teofilis Pilka (vyskupo pusseserės Uršulės Matulionytės-Pilkienės sūnus)
„Susitikome su vyskupu pirmą kartą 1934 m. sausio 1 d. Alantoj (netrukus po rudeninio kalinių iškeitimo ir grįžimo iš Solovkų konclagerio 1933 m. rudenį – V. Ž.). Man buvo 7 metai. Vyskupas lankė savo mamytės kapą Alantoj, buvo daugiau giminių“, – pasakoja T. Pilka. Kai berniukui buvo 13 metų, kartu su broliu Jonu jis lankėsi Kaune benediktinių vienuolyne. Ten tuo metu kapelionu tarnavo vyskupas Teofilius. Brolis Jonas buvo grįžęs iš karo tarnybos, mokėsi ir zakristijonavo pas benediktines, todėl ir T. Pilka dažniau ten lankydavosi.
Paprašytas prisiminti vyskupą Teofilių kaip žmogų, T. Pilka sako: „Švelnus, meilus, jis nedejuodavo, nesmerkdavo tų savo kankintojų. Kai pirmą kartą buvo atvažiavęs 1934 m. pas mus į Trakinių kaimą, mamytei pasakojo, kaip ten, Solovkų lageryje, per dienas rąstus nešiodavo ant pečių. Jis pasakojo ir šypsojosi lyg grįžęs iš kurorto. Tada lankė visus gimines ir vėl pažadėjo atvažiuoti, kai pastatysime prie giminės sodybų kryžius, žadėjo pašventinti. Prašydavo mamytės: „Uršuliut, kai atvažiuosiu, padaryk vakarienei virtų bulvių su rūgusiu pienu“.
Vyskupas klausė T. Pilkos, kaip jį mažą Trakiniuose ir Alantoj vadino. „Atsakiau, kad šaukdavo: „Tapyliuk“. Vyskupas šypsodamasis sako: „Mane irgi taip pat šaukdavo...“.
Kai 1946 m. gruodžio mėn. vyskupą vėl areštavo ir laikė Vilniuje KGB būstinėje, po to nuteisė ir išsiuntė į Oršos kalėjimą, vyskupo brolis Juozas jį ten lankė. Brolienė Michalina lankė dėdę vyskupą 1954 m. Vladimiro kalėjime. Tada vyskupas buvo labai silpnas. Jis savo ranka parašė testamentą, nors ne kažką ir turėjo, pvz., paveikslus paliko brolienėms.
Pirmą kartą T. Pilka kartu su savo broliu kun. Jonu Pilka važiavo į Mordoviją, Potmos invalidų namus, 1955 m. aplankyti dėdės vyskupo. Išbuvo tris dienas. Tuo metu (po 1953 m. Stalino mirties – V. Ž.) kitus jau išleido važiuoti į namus, bet pabaltijiečius paliko ilgiausiai. Kai 1956 m. pagaliau ir vyskupui Teofiliui leido išvykti iš tremties vietos, T. Pilka vėl važiavo į Mordoviją pasiimti dėdės. Tada ten išbuvo visą savaitę, vyskupas norėjo su visais draugais tremtiniais atsisveikinti. T. Pilka tuomet fotografavo vyskupą – vieną arba su kitais lietuviais, buvusiais kaliniais. Jis sako: „Dėdė vyskupas niekada neprieštaraudavo dėl nuotraukų, laisvai pozuodavo“.
T. Pilka pasakoja: „Kai mes ruošėme vyskupą išsivežti iš Mordovijos invalidų namų, atgabenau jam kostiumą. Apsivilkęs vyskupas parodė į savo nunešiotus invalidų namų drabužius: „Išmesk šituos skudurus“. Tuo metu jau buvau 30-ties metų ir nepaklausiau, jutau, kad viskas gali būti reikalinga... Kelnes atidavėme Birštono muziejui, švarkelis dabar parodoje Kaune.
Kai vyskupas grįžo į sovietinę Lietuvą, valdžia leido jam apsigyventi Birštone, ten jis man su žmona suteikė moterystės sakramentą, dažnai jį lankydavome. Šeduvoje pasikalbėti vesdavosi į atskirą namelio patalpą, lyg klasę (dėl KGB įtaisytų „blakių“ – V. Ž.). Kai 1961 m. mirė vyskupo brolienė Michalina, jis norėjo važiuoti į laidotuves Kaune, bet nerado žmonių, kas galėtų jį mašinėle pavežti. Po vyskupo mirties Šeduvoje, dalyvavome jo šarvojime ir laidotuvėse. Tada oficialiai prisistatė KGB atstovas, slampinėjo, žiūrinėjo“.
Meilė Matulionytė-Bubelienė (vyskupo brolio Antano dukra)
„1936 m. per šv. Velykas vyskupas Teofilius atvyko į Vilnių aplankyti savo brolio Antano Matulionio šeimos. Kartu pas mus apsistojo ir kunigas Mykolas Bugenis. Po vakarienės vyskupas padalijo iš kelionių atvežtas dovanas: broliui Antanui – medinį kryžių iš šv. Žemės, brolienei Antaninai – škaplierių su grandinėle, o vaikams Mildai, Meilei ir Birutei – po rožančių, medinius kiaušinėlius ir velykinį stalelį žaidimui su lėlėmis.
Kitą dieną visi kartu aplankėme Vilniaus Rasų kapines (dalyvavo vyskupo pusseserė Marijona Montigirdienė su sūnumis Henriku ir Edvardu, taip pat mano dėdė Liudas Kisielius ir kiti). Padėjome vainiką ant Jono Basanavičiaus kapo, uždegėme žvakes, aplankėme vyskupo vyriausiojo brolio Jono kapą. Jis mirė Vilniuje 1920 m.
Tomis 1936 m. pavasario dienomis buvo sukviesta Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčios parapijiečių ir kunigų sueiga klebonijos kieme. Dalyvavo vyskupas Mečislovas Reinys, kunigai Krištapas Čibiras, Pranas Bieliauskas, Vincentas Taškūnas ir kiti. Vilniui tebesant lenkų okupuotam, vyskupas T. Matulionis pasakė, kad Mišios ir kitos bažnytinės apeigos turi būti laikomos ta kalba, kokios reikalauja bendruomenė.
Dar kitą dieną vyskupas buvo išlydėtas iš Vilniaus geležinkelio stoties į Palūšę (Ignalinos raj.) aplankyti brolienės Antaninos Kisielytės (mano mamos) giminės, susipažinti su vietiniais parapijiečiais ir kunigais. Išvykos metu kartu su Vilniaus šviesuomene – kunigais, daktarais, mokytojais – buvo diskutuota, kokia kalba – lietuvių, rusų ar lenkų bendrauti suteikiant žmonėms pagalbą arba teikiant sakramentus.
1944 m. per sovietų bombardavimą sudegė mūsų namas Vilniuje, Vokiečių gatvėje, todėl išvažiavome į Kauną ir apsigyvenome 1941 m. nužudyto gydytojo Juozo Žemgulio name Donelaičio gatvėje. Po poros metų pas mus buvo apgyvendinta prokuroro ruso šeima. Jo žmona mano mamai papasakojo, kad Vladimiro kalėjime buvo tardomas vienas lietuvis dvasininkas, kuris nesutiko su jokiais pasiūlymais. Tardytojams jis atsakė: „Jūs mano gyvenimą žinote atmintinai ir žinote, kad nebūsiu išdavikas, todėl nieko neklausinėkite apie kitus kunigus“. Tada jį nuvedė į bendrą kamerą. Vyskupas tris paras buvo nevalgęs, tai kalinių vadas atidavė jam savo dalį, užleido pirmame aukšte savo gultą. Prižiūrėtojai stebėjo pro kameros angą ir svarstė, kodėl jo neprimuša.
Kalėjime pasklido žinia, kad čia kali „šventas kunigas“ (sviatoj sviaščennik). Savo nežemišku gerumu, šiluma ir sielos spinduliavimu jis sušildė ir savo kankintojų širdis. Pas mus apgyvendinto prokuroro žmona sakė, kad jie greitai išvažiuos į Sibirą pas ten ištremtus jos tėvus. Ji atsiprašinėjo dėl nuolat geriančio vyro. Po poros mėnesių jie tikrai išvažiavo.
Vėliau visa tai mes pasitikrinome apsilankę pas dėdę vyskupą Teofilių Šeduvoje. Jis prisiminė aną tardymą Vladimiro kalėjime ir patvirtino tai, ką pasakojo prokuroro žmona.
Mano tėvas Antanas lankė brolį vyskupą kiekvieną mėnesį. Aš su savo vyru Pranu Bubeliu – per didžiąsias šventes. Kartą vyskupas gavo leidimą atvažiuoti Kauną taisyti dantis. Jis gydėsi pas dantų gydytoją Pankevičių, bet pareigūnai leido atlikti procedūras tik tris dienas. Mano vyrą, kuris veždavo mus mašina, visada kviesdavo pasiaiškinti sovietinio saugumo darbuotojai. Prisimenu tėtį, grįžusį iš Šeduvos dar prieš arkivyskupo mirtį 1962 m. rugpjūčio 20 d. Tėtis verkė, pasakojo, kad jo seną brolį mušė per sprandą.
Šeduvoje seselė Angelė pasakojo, kad ten nuolat pasirodydavo visokių įtartinų žmonių. Pvz., ji tik nueina melžti karvės, grįžta, o čia jau randa neprašytus žmones. Vyskupo neleisdavo niekur išvažiuoti, dėl slaptų pasiklausymų negalima buvo kalbėti svarbesnių dalykų, reikėjo rašyti raštu, o po to deginti. Taip ir darėme apsilankę.
Paskutinį kartą jau arkivyskupu paskirtą Teofilių Matulionį mačiau Šeduvoje per šv. Velykas. Išvargęs veidas ir akys bylojo apie patirtas kančias. Tuomet jis tyliai, labai švelniu balsu mums pasakė (cituoju tiksliai): „Gėris nugalės blogį, ateis laisvės diena, žmonės melsis laisvai, džiaugsis gyvenimu. Prašau nuo manęs pasveikinti laisvą Lietuvą ir visus žmones“.