K. Rimša pasidalino savo įžvalgomis ir nuomone apie Lietuvos kariuomenės dabartinę būklę. Nes karas vis labiau artėja prie mūsų žemės – jei Baltarusijos diktatorius A. Lukašenka pasiduos V. Putino spaudimui ir baltarusių kariuomenė įsitrauks į karą Ukrainoje, turėsime kariaujančią šalį mūsų pašonėje, vos už kelių dešimčių kilometrų nuo Vilniaus.
„Turime žiūrėti, kas vyksta Ukrainoje ir pagal tai spręsti ko mums reikia Lietuvoje. Turime batalionus, sukurtus pagal NATO standartus. Jie egzistuoja. Bet dviejų dalykų labai trūksta. Kad batalionas galėtų transformuotis į bataliono kovinę grupę, jis turi turėti savo dronus, priskirtus dronus ir priskirtą artileriją. Dronai ieško priešo, o kai suranda, pradeda veikti artilerija. Ji turi nuolat treniruotis su pėstininkais, kad bet kada galėtų būti priskirta į batalionų kovines grupes. Mažiausiai po šešis vamzdžius. Nes jei padalinyje yra tik dvi haubicos, toks padalinys tinkamas tik priešo pagąsdinimui. Ukrainiečiai puikiai naudojasi dronais ir artilerija – jie ne tik stabdo rusų puolimą, bet ir patys puola. Ir dar labai svarbu tai, kad su toliašaude artilerija jie priešo užnugaryje naikina logistikos sistemą. O mes neturime pakankamai artilerijos. Pačiai karo pradžiai reiktų turėti nors 36 haubicas, o turime, atrodo, tik 18. Be to, reikia turėti nors keletą pabūklų atsargai. Todėl brigadoje turi būti bent 40 vamzdžių“, – įsitikinęs karo žvalgas.
Pasak K. Rimšos, Lietuva turi vokiškas savaeiges haubicas „PZH 2000“, tai yra ypatingai geri ginklai, pasirinkimas buvo labai geras. Šios haubicos yra 155 mm kalibro, reiškia, jos gali naikinti bunkerius. Bet yra viena didelė problema – šių pabūklų neturime pakankamai.
– Į viešumą buvo patekę svarstymai kelias haubicas „PZH 2000“ perduoti ukrainiečiams, kuriems jų dabar labai reikia. Ar tai nepakenktų mūsų kariuomenei?
– Keleto perdavimas Ukrainai mums nieko nepakeistų, nes Lietuvai vis tiek teks įsigyti šių haubicų papildomai, kadangi jų turime pernelyg mažai.
– Su dronais padėtis dar prastesnė?
– Lietuvos kariuomenė turi šiek tiek žvalgybinių dronų. Bet ir jų nepakanka. Rusai Ukrainoje praranda didžiulius kiekius dronų. To, ką jie gavo iš Irano, greitai nebeliks. Reiškia, dronų reikia turėti daug. Dronus turinti bataliono kovinė grupė priešus gali naikinti per didelį atstumą.
Specialiųjų operacijų pajėgų (SOP) eskadronams irgi būtina turėti bepiločius. Krašto apsaugos savanorių pajėgoms (KASP), kurios irgi kausis miestuose, jie taip pat būtini.
Spec. pajėgoms reikalingi skirtingų rūšių dronai, kurių Lietuva neturi. Reikia mažų, telpančių ant rankos, kurie gali įskristi į pastatus ir patikrinti ar viduje nėra priešų. Reikia ir didesnių, galinčių nuskristi didesnius atstumus. Be to, kalbant apie SOP reikia galvoti ir apie povandeninius dronus, kuriuos būtų galima apsaugoti nuo priešų diversijų jūros uostuose, Suskystintų gamtinių dujų terminale ir pan.
Reikalingos ir kitos įvairios elektroninio karo priemonės. Pavyzdžiui, būtinos antidroninės sistemos. Lietuviai gamina tokią įrangą. Prieš keletą dienų organizacija „Mėlyna ir geltona“ vieną tokią lietuvišką sistemą nupirko Ukrainos kariams.
Lietuvoje gaminami įvairūs karui reikalingi dalykai. Kariuomenei reiktų į tai atkreipti didesnį dėmesį ir pirkti lietuviškus gaminius. Pavyzdžiui, Dronų dienų metu gamintojai iš visos Lietuvos pristatė savo gaminius, Krašto apsaugos ministerijos atstovai juos apžiūrėjo, bet iki šiol nieko nenupirko. Sakyčiau, reikia pirkti ir lietuviškus gaminius.
– Bet Lietuvoje gaminami tik žvalgybiniai dronai, o reikia ir kovinių, ir dronų kamikadzių.
– Taip, to irgi reikia. Bet žvalgybinių dronų gamintojai nesunkiai gali pereiti prie dronų kamikadzių gamybos. Reikia tik gauti investicijų ir truputi padirbėti. Svarbu gauti kontraktą, o tokių ginklų gamybai reikalingą protą, žinias ir galimybes lietuviai turi.
Be to, Lietuvos pramonininkai galėtų bendradarbiauti su ukrainiečių pramonininkais. Pastarieji turi problemą – pastačius gamyklą Ukrainoje ji gali būti greitai susprogdinta. Tokia gamyba Lietuvoje išgyventų daug lengviau, nei Ukrainoje, nes tai NATO teritorija. Vienintelis kitas ukrainiečių pasirinkimas galėtų būti Lenkija. Ta šalis yra arčiau, ten pigesnė elektra. Bet Lietuvos ir Ukrainos ryšys labai stiprus, ten dirba mūsų SOP ir t.t.
– Lietuva iki šiol neturi nė vieno kovinio drono, nors jų efektyvumas Ukrainoje yra neginčijamas. Kariuomenėje juokaujama, kad reikia prašyti Andriaus Tapino, kuris surinko pinigus ir nupirko kovinius dronus „Bayraktar“ ukrainiečiams, nupirkti tokių bepiločių ir mūsų kariuomenei.
– Tai didelė problema. Raketomis apginkluotų kovinių dronų jums reikia. Su rusais kautis reikia taip, kad mes nemirtume, o jie mirtų. Mes turime kautis iš toli.
– Pastaruoju metu daug dirbate su Šaulių sąjunga. Koks, jūsų manymu, būtų šios organizacijos vaidmuo karo atveju?
– Šaulius skirstyčiau į tris grupes. Pirmiausia, tai būriai, kurie kartu su SOP kautųsi mūšio lauke (dabar jie treniruojasi kartu su spec. pajėgomis). Kita šaulių dalis – komendantūriniai padaliniai, kurie užsiimtų teritorine gynyba. Trečioji dalis turėtų būti nekinetiška, t. y. padėti civilinei saugai.
Šalyje reiktų turėti apie 50 padalinių, kurių šauliai padėtų civilinei saugai ir padėtų civiliams išgyventi karo metu.
Dar vienas dalykas: šauliams reiktų aktyviau vystyti veiklą, kuri leistų organizacijai užsidirbti šiek tiek pinigų (pvz., tarpukariu Šaulių sąjunga leisdavo knygas, o organizuodavo įvairius renginius ir t.t.), nes valstybės skiriamas finansavimas yra nedidelis.
– Jūs turite pasiūlymų karinei vadovybei ne tik dėl ginklų, bet ir dėl naujų tarnybų įsteigimo.
– Reiktų turėti išmoktų pamokų centrą. Pavyzdžiui, JAV kariuomenėje yra Asimetrinio karo grupė. Joje tarnauja spec. pajėgų ir karinės žvalgybos žmonės. Jie šiuo metu yra Ukrainoje ir stebi rusų kariavimą: kaip jie tai daro, kokios problemos jiems kyla ir t.t. Surinkta informacija perduodama kariuomenei ir tos išmoktos pamokos naudojamos rengiant karius galimam karui su Rusija.
Lietuvoje tokią grupę taip pat reiktų turėti. Lietuvos kariuomenėje tokia grupė galėtų būti nedidelė, užtektų gal penkių žmonių, kurie rinktų tokią informaciją. Be to, ši grupė galėtų pažiūrėti į tai, kas buvo anksčiau. Pateiksiu pavyzdį. Lietuva į NATO įstojo 2004 m. Po to dar šešerius metus buvo ruošiamasi totalinei arba visuotinei gynybai. Lietuvos kariuomenė ta kryptimi buvo labai toli nuėjusi. Bet 2010 m. NATO sukūrė naują programą mažesnėms valstybėms narėms ir pareiškė, kad visuotinės gynybos Lietuvai nereikia: užteks vieno bataliono ir keleto specializuotų tarnybų (SOP, Medicinos ir kt.). Buvo nustota rengtis visuotinei gynybai, nors buvo pasiekta labai daug. O kai 2014 m. Rusija užpuolė Ukrainą, NATO nusprendė, kad reikia atkurti pasirengimą totalinei gynybai. Ir dabar tenka prisiminti senus pasiekimus ir vėl kurti tai, kas buvo sugriauta.
Pamoka labai paprasta – aš užsienietis, NATO irgi užsieniečiai, ir kai gaunami patarimai iš užsienio, reikia gerai pagalvoti ar jie tinka Lietuvai, o ne pulti daryti bele ką, ką kažkoks užsienietis sako. Pavyzdžiui, estai nepakluso patarimams iš užsienio ir visuotinės gynybos sistemos neatsisakė ir vystė ją toliau, todėl dabar jiems nereikia jos atkurti. O Lietuvos valdžiai tas pasiūlymas labai patiko ir ta proga buvo ženkliai sumažintas krašto apsaugos finansavimas.
Be to, Lietuvai reikalingas centras, kaip Didžiosios Britanijos „Cobra“, dirbantis 7 dienas per savaitę, 24 valandas per parą. Jis pirmas reaguoja į priešų puolimą, stichines nelaimes ir kt. Lietuvoje nereikia tokios didelės organizacijos kaip „Cobra“, užtektų 4-6 žmonių iš kariuomenės, Valstybės saugumo departamento ir kitų spec. tarnybų, kurie budėtų šiame centre. Pagrindinis uždavinys – kuo greičiau sukviesti atskirų, bet tuo atveju būtinų žinybų ir tarnybų vadovus bei atstovus, kad būtų kuo greičiau priimti sprendimai.
– Į ką Lietuvos kariuomenė dabar turėtų daugiausiai investuoti?
– Dabar būtina didžiausią dalį investicijų skirti Sausumos pajėgoms ir SOP. Nes šitie žmonės turės atremti priešus. Jūrų pajėgos labai gražu, bet didesnius laivus nuskandinti galima labai greitai. Logiška yra tik kateriai spec. operacijoms.
Kai pažiūri, kiek pinigų išleidžiama vienam laivui, kuris nieko apginti negalės... Tai kam tas laivas?! Pagrindinė Lietuvos gynyba bus sausumoje. Laivas nepadės apginti nei Vilniaus, nei Kauno. O dronai ir artilerija yra tam, kad mes nežūtume.
Oro pajėgos yra svarbios, bet jų beveik nėra – nepakankamai pinigų turime. Šioms pajėgoms priklauso priešlėktuvinė gynyba. Bet modernios priešlėktuvinės sistemos labai brangios. Viena baterija suvalgo vos ne pusę metams skiriamo gynybos biudžeto. Šiek tiek turime sistemų ypatingai gerų sistemų NASAMS, jų bus perkama ir dar. Oro pajėgos eina į tą pusę, kur reikia. Jie žino, kad lėktuvų dabar gauti negali, todėl stiprina priešlėktuvinę gynybą.
Ir spec. pajėgų niekada nebus per daug. Ne veltui amerikiečiai remia visų rūšių spec. pajėgų stiprinimą. SOP tarnauti gali toli gražu ne kiekvienas – atrankas praeina maždaug 5 procentai, t. y. penki kariai iš šimto. Lietuva yra maža, spec. pajėgose nėra labai daug žmonių, todėl SOP turi būti aprūpintas efektyviausiomis technologijomis: visų rūšių dronais, automatinėmis prieštankinėmis sistemomis ir t.t.
