Pastebima, kad pastaruoju metu tiek renkantis paminklus, tiek tvarkant kapus sugrįžtama prie minimalizmo, tačiau kai kurie tautiečiai artimo žmogaus pagerbimui renkasi išskirtinius sprendimus.
Įmantrius paminklus renkasi retas
Kapaviečių įrengimo ir tvarkymo paslaugas teikiančios įmonės „Tvarkinga kapavietė“ vadovė Vilma Osipovič sako, kad kelerius metus lietuviai įrenginėdami kapavietes renkasi vis paprastesnius variantus.
„Sprendimų mes turime tikrai įvairių – nuo biudžetinių iki brangių ir prabangių. Bet galiu pasakyti, kad šiais metais mes tikrai pastebime, kad mūsų klientai vėl grįžta prie klasikinių sprendimų, tai reiškia, kad mažiau renkasi įmantrius paminklus, labiau nori tiesių, paprastų, netgi, sakyčiau, asketiškų formų“, – sako pašnekovė.
Jos teigimu, paminklo gamyba gali kainuoti nuo 100 iki 2000 eurų, tačiau dažniausiai lietuviai tam esą išleidžia 600–800 eurų. Kaip pasakoja V. Osipovič, pastebima, kad kapų tvarkymui lieka vis mažiau laiko, todėl kapavietė dažnai įrengiama taip, kad nereikalautų itin daug priežiūros.
„Šiais laikais, matyt, didžioji dalis žmonių vis mažiau laiko skiria kapinių lankymui ir, tikriausiai, vis mažiau skirs, todėl visą laiką ieško maksimaliai paprastų sprendimų kapui įrengti, tai reiškia, kad priežiūros kapui reikėtų kuo mažiau. Dėl to atsiranda dengimai plokštėmis, plytelėmis ar kitokiomis medžiagomis, kad galėtų atvažiuoti kartą ar du per metus, greitai patvarkyti, pavalyti ir visą kitą laiką kapavietė atrodytų tvarkingai ir respektabiliai“, – sako ji.
Pasak kapines tvarkančios įmonės vadovės, per dešimtmetį laidojimo tendencijos gerokai pasikeitė.
„Jeigu prieš kokį dešimtmetį buvo noras išsiskirti, noras pastatyti įdomesnį, įmantresnį paminklą, tai dabar tas noras jau tikrai dingsta, žmonės nori paprastai, tvarkingai, be jokių įmantrių papildomų detalių. Tiesiog, kad būtų minimalesnis pagerbimas“, – tikina V. Osipovič. Jos teigumu, ant paminklų pamažu atsisakoma ir piešinių, portretų, dažnai renkamasi tiesiog iškalti mirusiojo vardą ir pavardę.
Dalis žmonių artimųjų kapus aplankė vakar
Kaip DELFI vakar pasakojo Vilniaus Karveliškių kapinėse sutiktas Algis, artimųjų amžino poilsio vietą jis renkasi aplankyti Visų šventųjų dienos išvakarėse. Jo teigimu, tuomet prie kapinių nesusidaro tokios transporto spūstys.
„Visų šventųjų dieną būna labai daug žmonių, labai sunku privažiuoti, nebent viešuoju transportu. O reikia ir gėlių atvežti, tai su mašina patogiau. Nemažai žmonių, man atrodo, mąsto kaip mes, kad geriau truputį anksčiau“, – sakė Algis.
Paklaustas, kokiomis gėlėmis puošia artimųjų kapus, Algis patikino, kad dažniausiai perka vazoninius augalus, kuriuos galima pasodinti, jie esą ilgiau išlieka gražūs.
Tose pačiose kapinėse kapus tvarkiusi Nijolė taip pat teigė, kad Vilniuje palaidotus artimuosius dažniausiai aplanko paskutinę spalio dieną, o lapkričio 1 d. keliauja tvarkyti kitose Lietuvos vietose esančių kapaviečių.
Mirusiems pagerbti ji visada sako nešanti tik gyvas gėles. Paklausta, ar nepastebėjo kokių nors kainų pokyčio, Nijolė patikino, kad nuo praėjusių metų nei gėlių, nei žvakių kainos nekilo.
„Aš taupau, ne pinigus, bet gamtą ir kiekvienais metais žvakių su stikliniais dėklais neperku. Perku tik žvakes ir naudoju dvi seniau nupirktas stiklines žvakides“, – aiškino Karveliškių kapinėse sutikta moteris.
Prie šių kapinių dėl intensyvaus automobilių srauto jau nuo vakar budi policijos pareigūnai, kurie reguliuoja eismą.
Renkasi gyvas gėles ir brangias puokštes
Prie kapinių esančiame turgelyje prekiaujanti Vlada šiais metais ant savo prekystalio išdėliojo ne tik gyvų geltonų chrizantemų puokštes, bet vykstantiems į kapines siūlo įsigyti ir iš džiovintų augalų pagamintas puokšteles.
„Ponia, žinot, kai dabar nėra šalnų, tai labiau perka gyvas gėles. O tas sausas gėles dažniau perka, kai šalnos, nes jos laikosi net jeigu ir sniego būna. Bet šiuo metu daugiausiai perka gyvas“, – sako Vlada ir priduria, kad dėl šilto oro didžioji dalis pirkėjų ieško sodinamų augalų.
Paklausta, ar džiovinti augalai pamažu keičia dirbtines gėles, Vlada sako pastebinti, kad nors džiovintos puokštės ir patraukia pirkėjų akis, dalis jų vis dar perka plastmasinius augalus. Iš džiovintų augalų puokštes moteris teigia gaminanti kone penkmetį ir taip bandanti priminti lietuviams senąsias tradicijas.
„Kadangi mes esame verbų pynėjos, menininkės, tai darome tas puokštes, kad būtų gražu, kad žmonės nepamirštų praeities, tradicijų. Darbo, aišku, daug, nes reikia sodint, laistyt, ravėt, džiovint, bet gražu“, – šypsosi pardavėja.
Vlada atkreipia dėmesį, kad lietuviai dažniau renkasi dideles, brangias puokštes, o mažesnes puokšteles paprastai perka daug išlaidauti negalintys pensininkai. „Reiškia, bagoti Lietuvos žmonės“, – nusijuokia prekybininkė.