„Tėvai prieš karą gyveno Klaipėdoje. Mama mano gimusi Kretingoje, dirbo Klaipėdos mėsos kombinate, dujų fabrike, tėvas molą remontavo. Susipažino jiedu 1934 metais, per Jūros šventę. Susituokė 1936 m. katalikų bažnyčioje, kuri stovėjo Puodžių gatvėje“, – pradėjo pasakojimą dailininkas.
„Atvirai kalbant, aš Klaipėdoje pradėtas buvau, tačiau, Hitleriui užgrobus kraštą, lietuviai buvo genami lauk. Pabūgo mama pasilikti, pabėgo į tėvo gimtinę Radviliškį likus vos savaitei iki gimdymo. Gimiau lūšnoje. Nežinojau, kas yra grindys, nes name buvo tik asla iš plūkto molio ir akmenų.
Po karo tėvai sugrįžo į Klaipėdą, tąsyk į pajūrį jie jau bėgo nuo tremties grėsmės. Čia jau gyveno dėdė. Pirmas atvažiavo tėvas, o paskui jį ir mama, aš ir dvi jaunesnės sesutės. Apsigyvenome sename vokiškame name įgriuvusiu stogu Puodžių gatvėje. Dabar toje vietoje – Santuokų rūmai.
Žavėjo kapinių tvorelės
Mama buvo labai tikinti. Kiekvieną sekmadienį pasipuošdavome ir eidavome į Kristaus Karaliaus bažnyčią. Tada ji vienintelė ir buvo mieste. Man mišios labai nepatikdavo, ypač gegužinės pamaldos, kurios kasdien vykdavo. Aš turėjau svarbesnių reikalų. Priešais bažnyčią buvo toks bunkeris, mes su vaikais ten futbolą žaisdavome su teniso kamuoliuku.
Senosios kapinės taip pat buvo šalia namų, mes, vaikai, į jas nubėgdavome kartais. Pokariu ten buvo kiek pavojinga. Nežinau, ar vokiečiai, ar rusai buvo primėtę ten granatų. Turėjau draugų, kurie jas radę neteko rankos, pirštų. Tad aš privengiau ten eiti. Sesės, kitos mergaitės iš viso ten nevaikščiodavo.
Kariai buvo perlaidoti
Kai Klaipėdoje pradėjo mirti čia suvažiavę didžiataučiai, artimieji laidojo juos senosiose Klaipėdos kapinėse, mirusiesiems ant viršaus. Užrašus ant senųjų paminklų nukaldavo, panaikindavo, o tarpuose tarp jų iškaldavo naujo mirusiojo duomenis. Arba prie metalinių tvorelių ir senųjų paminklų priderindavo iš faneros sukaltą 1,5–2 metrų aukščio bokštelį su raudona žvaigžde.
Vietoje, kur dabar yra Kristijono Donelaičio skveras, iš karto po karo buvo palaidoti rusų kareiviai. Jų kapavietė taip pat buvo pažymėta tais bokšteliais su raudona žvaigžde. Neprisimenu, kiek jų buvo. Vėliau juos perkėlė į tą vietą, kur dabar paminklas.
Tik vieno paminklo griauti nedrįso
Senųjų gyventojų po karo mieste nebuvo. Naujakuriai kapinėms sentimentų jokių neturėjo, niekas jų atstatinėti nenorėjo. Netrukus buvo atidarytos Joniškės kapinės, bet jos greitai prisipildė. Tada pradėta laidoti Lėbartų kapinėse. Mano dėdė palaidotas Joniškės kapinėse, tėvai – Lėbartuose.
Apie 1953 metus tiems, kas norėjo, leido savo mirusiuosius iš senųjų kapinių perlaidoti kitur. Kai pradėjo miestui vadovauti Alfonsas Žalys, buvo nuspręsta įrengti vietoje kapinių skulptūrų parką.
Įdomu, kad paminklo 1923 metų sukilėliams nedrįsta nuversti. Tik nudraskyti Gedimino stulpai, kurie puošė bokštelius, panaikintas Vyčio kryžius ant postamento. Sovietmečiu sausio 15-ąją buvo galima praeiti pro tą vietą, tačiau sustoti prie paminklo buvo pavojinga.
Tik prasidėjus Sąjūdžiui paminklas buvo atkurtas pagal Dionyzo Varkalio projektą. Aš, dar keli Klaipėdos krašto patriotai, meras, sausio 15-ąją jaučiame pareigą sugiedoti „Lietuviais esame mes gimę“ prie šio paminklo, dar kariškių atvaro, o jaunimo mažėja...“ – apgailestavo pašnekovas.