Kiti du keliai į kapines vedė iš Gorkio (dabar Liepų) gatvės: pagrindinis vaikščiojimo kelias buvo palei darželį (šis kelias beveik nepasikeitęs), o kitas per pačias kapines, nuo cerkvės S. Daukanto gatvės link.
„Priešais namo langus, už keliuko, kilo nedidelis, dviejų metrų kalnelis. Ant to kalnelio buvo išlikę dvi eilės kapų su maždaug 40 cm aukščio cementiniais borteliais“, – prisimena kapinių sargo name augęs Algimantas Šideikis.
Miesto kapinėse 1953 metais palaidojo Algimanto senelį Kazį Šideikį. Vėliau senelį perlaidojo Joniškės kapinėse.
Berniukas dalyvavo perlaidojant. Kai atidarė karstą, veidas ir drabužiai buvo nusėti žaliais žirniukais. Berniukas matė ir kitus perlaidojimus: atidarydavo karstą, – sutrūniję kauliukai, uždarydavo ir išveždavo.
Laipiojo po medžius
Laidotuvės čia gyvenantiesiems buvo kasdienybė, į kurią vaikai nekreipė dėmesio. Retai nubėgdavo pasižiūrėti į karsto duobę. Kartais matydavo, kaip žmonės įmeta į duobę ryšuliuką, tada galvojo, kad skolininkas atiduoda skolą mirusiajam. O kai laidodavo karininką, šaudydavo į orą.
Priešais jų namą, už kalnelio plytėjo dykynė, kapų toje pievoje nebuvo, išskyrus kelis.
Vietoj tako, kuris dabar eina nuo parko centro Daukanto g. link, buvo griovys. Apie 1960 m. griovyje vaikai atrado požeminį bunkerį. Pastebėjo liuką, atkasė, atkėlė dangtį, viduje buvo betoninės sienos ir grindys, kampe stovėjo metalinė spinta – seifas. Požeminio betoninio kambario dydis – du ir du metrai. Parodė tėvams, patys daugiau ten nelindo.
Vaikų žaidimai
Kaimynai Jovaišai augino tris vaikus, Agafonovai irgi turėjo vaikų, tad namo komanda dienas leisdavo kieme. Ateidavo vaikų ir iš kitų kiemų, klases braižydavo, šokinėdavo, supdavosi, žaisdavo kortų karuselę, loto. Žiemomis statydavo sniego tvirtovę, – Gorkio gatvės vaikai gynė tvirtovės vidų, o vietiniai puolė. Vaikai nebijojo vaikščioti po kapus, tėvai ir nedrausdavo.
Viena iš vaikų pramogų – vytis vežimą, kuris važiuodavo per kapines taku nuo M. Gorkio g. iki S. Daukanto pro Sukilėlių kapą. Galbūt tuo vežimu važiuodavo kapines aptarnaudavęs žmogus. Jo vežimas buvo be bortų. Jis pats sėdėdavo ant vežimo krašto ir važnyčiodavo. Ratai buvo guminiai, nes pasitaikydavo vaikams palysti po jais, – vejasi, bėga, susipina kojos ir, žiūrėk, jau po vežimu. Važnyčiotojas vaikų nevarė, pasisodindavo kelis šalia, leisdavo kartu pasivėžinti.
Vasaros kinas prie cerkvės
Prie cerkvės kartais įsikurdavo vasaros kino teatras. Atvažiuodavo mašina su būda, ant kurios boluodavo užrašas KINAS, ir įrengdavo kino teatrą pievelėje prie cerkvės. Iš bažnyčios išnešdavo medinius suolus, ištiesdavo paklodę ant stovų. Algimantas prisimena rodytus filmus: „Partizanskaja iskra“, „Orlionok“. Vaikų nevaikydavo, visi susispiesdavo prie ekrano, bet į cerkvę vaikai niekada neidavo.
Karo pėdsakai kapinėse
Po karo kapinių teritorijoje buvo likę pavojingų minų. Algimantas prisimena, kad griovio šlaite gulėjo keli metaliniai šešiakampiai konteineriai, kurių viduje buvo sprogmenys.
Centre, prie didžiosios liepos, kurią apkabindavo šeši vyrai (liepą palaužė uraganas Anatolijus 1999 m.), stovėjo cementinė kapinių šiukšlių dėžė: 3 metrų ilgio ir 2 metrų pločio (toje vietoje, kur dabar stovi J. Mickevičiaus skulptūra „Torsas“). Šiukšliadėžėje vaikai rasdavo ir žmonių kaulų, kaukolių.
Kartais sugalvodavo pagąsdinti praeivius, – padėdavo ant kelio kaukolę ir stebėdavo, kas bus.
Bet ir vaikus nežinia kas pabandė išgąsdinti. Kartą, grįždamas iš 1-osios vidurinės mokyklos, Algimantas pamatė krūmuose tūnančią baltą šmėklą... Nuo to karto namo grįždavo aplinkui, per M. Gorkio gatvę. Nors gyventi prie kapų baisu nebuvo, prisimena vyras, užpuolimų nesigirdėjo, gyvenimas atrodė saugus.