Kapų tvarkymas turi senų paslapčių: kodėl anksčiau žmonės vengė kapinėse kirsti medžius ir net pjauti žolę

Artėjant Visų Šventųjų dienos ir Vėlinių minėjimams dažnas lietuvis planuoja kelionės į kapus detales. Bet retas susimąsto, iš kur ir kodėl kilo šios tradicijos bei kaip kapo sutvarkymas paveikia žmogaus sąmonę. Specialistai pastebi, kad nepaisant to, jog kapų tvarkymas tampa savotiška konkurencija, tradicijos išliks, o jas vėliau perims ir „milenialsai“.

Nuo vaišių kapinėse iki ekologinės žalos

Archeologų radiniai rodo, kad nuo pat žmonijos atsiradimo pradėta laidoti mirusiuosius. Bet mitologė Daiva Vaitkevičienė pastebi, kad iš gilios praeities išlikusių liudijimų yra labai mažai, todėl galima tik nuspėti, kokius ritualus atlikdavo pirmieji žmonės. „Archeologai atranda kelių tūkstančių metų senumo neolitinius kapus, pabarstytus raudona ochra, kurios taip paprastai nerasi. Tai leidžia suprasti, kad raudona spalva to meto žmogui galėjo simbolizuoti ugnį, kas ėmė kurti tam tikrą tradiciją“, – aiškina mitologė.

Laidojimo papročiai yra patys konservatyviausi, o tradicijas Lietuvoje, anot tautodailininkės Marijos Liugienės, suformavo krikščionybės atsiradimas. Su laidojimu atėjo ir tam tikros kapinių tvarkymo tradicijos. Vienos tradicijos bėgant metams išnyko, kitos, nors ir kisdamos, išliko iki šių dienų. „Archeologai pilkapiuose randa šukių, kas rodo, jog žmonės lankydavo kapus, nešdavosi prie jų vaišių, o vėliau jas palikdavo. Ir iš tiesų, Lietuvoje, palyginus, dar visai neseniai išnyko valgymas ir gėrimas kapinėse“, – sako D. Vaitkevičienė.

Laidojimo ir kapų prižiūrėjimo tradicijos ypač keitėsi per pastaruosius dešimtmečius. Pavyzdžiui, tautodailininkė M. Liugienė pastebi, kad kito paminklų, žvakių, gėlių, kapinių lankymo ir tvarkymo tradicijos.

„Anksčiau žmonės statydavo medinius kryžius. Dėl kryžių, koplytėlių, šventųjų skulptūrėlių puošnumo ir gausumo Lietuvos kryždirbystė 2001 m. buvo įtraukta į UNESCO Žmonijos nematerialaus kultūros paveldą. Tačiau praeito amžiaus vidury atsirado cementiniai paminklai, o dabar juos kala iš marmuro, akmens. Niekas nebenori medinių paminklų, visi nori ilgaamžiškumo“, – pastebi tautodailininkė.

„Vaškines, lajines žvakes pakeitė plastikiniuose, stikliniuose indeliuose ilgai degančios žvakės. Sodinamus ant kapų medelius ir krūmus keitė gėlės, vietoj kelių kartų per metus, dabar žmonės susirenka mirusiuos pagerbti tik per Visų Šventųjų dieną arba Vėlines“, – aiškina M. Liugienė.

Besikeičiantys vartotojų poreikiai keičia tradicijas, o tvarkomi kapai kartais primena varžytuves. Pasak menotyrininkės Jolantos Zabulytės, žmonės pradėjo geriau gyventi, todėl įstengia pastatyti brangesnį paminklą, daugiau keliauja po kitas šalis, pamato naujovių ir jas atneša į Lietuvą. „Anksčiau žmonės nekirto medžių, krūmų, nepjovė net žolės, nes buvo manoma, kad viskas, kas auga kapinėse, priklauso mirusiųjų pasauliui. Šiandieninis tvarkymas pavertė mirusiųjų vietą susireikšminusių gyvųjų sukurtu „parku“, – sako J. Zabulytė.

Tautodailininkė M. Liugienė priduria, kad perdėtos pastangos išpuošti kapus prisideda ir prie šiandien taip dažnai aptariamos taršos temos. „Mes, kaip visada, persistengiame. Pažiūrėkit, kiek po tokių švenčių konteineriuose atsiduria plastmasinių, stiklinių žvakių indelių, dirbtinių gėlių – visiška ekologinė katastrofa“, – sako tautodailininkė.

Kapų tvarkymas gali būti ir meditacija

Pasak specialistų, žmonės ir toliau tvarkys kapus, nes tokie įpročiai yra tradiciškai labai stiprūs. Psichologė Aistė Diržytė sako, kad lietuviai apskritai daug dėmesio skiria istorijai ir jos išsaugojimui, todėl ir kapų tvarkymo tradicijos ypač gajos Lietuvoje.

„Lietuviams svarbi istorinė atmintis, todėl gerbti kapus jau nuo senų laikų yra natūralu. Aš manau, kad Lietuvoje šios tradicijos išliks, nes mes to išmokstame iš savo tėvų, o su tam tikromis elgesio normomis ateina ir pagarba mirusiesiems“, – sako A. Diržytė.

Psichologė pastebi, kad lietuviams tvarkyti kapus yra taip natūralu, kad dažnas sako „važiuoju aplankyti sesės“, „važiuoju pas mamą“, nors turima mintyje kapų lankymą. Tai rodo, kad žmonės konstruoja tam tikrą socialinį ryšį su mirusiaisiais.

„Viena vertus, tai atrodo keistai, jei tikime, kad siela nesusijusi su žmogumi. Kita vertus, jei nesusietume taip stipriai sielos su kūnu, matyt, kapų ir nelankytume. Mes juos lankome, nes tai yra savotiška sistemos dalis, įsitikinimas, kad mirusieji gali pamatyti, kaip artimieji jais rūpinasi, o įsitikinimai ir lemia žmogaus elgesį“, – aiškina A. Diržytė.

Dažnas žmogus tvarkydamas kapus tarsi medituoja, o tai, pasak psichologės, yra labai normalu. Tokia meditacija svarbi norint išgyventi skausmą ir susitaikyti su artimojo netektimi.

„Netiesa, kad laikas gydo žaizdas. Tai, kas vyksta tam tikrame laiko periode, gali žmogų nuraminti, bet laikas žaizdų negydo, todėl kapų tvarkymas gali padėti gyti iš sielvarto, gedėjimo. Žinoma, priklauso, kokiomis mintimis kapas yra tvarkomas. Bet, jei tvarkydami kapus mintyse apmąstome laiką, praleistą kartu su tuo žmogumi, kuris mums buvo artimas, tai gali turėti ir gydomąjį efektą“, – sako psichologė A. Diržytė.

Kapų tvarkymas prisideda prie istorijos išsaugojimo

Sąmoningas kapų tvarkymas svarbus ne tik dėl noro pagerbti mirusįjį, bet ir dėl istorijos išsaugojimo. Mitologė Daiva Vaitkevičienė tik atkreipia dėmesį, kad į kapų tvarkymą nereiktų žiūrėti kaip į tiesų kelią istorijos išsaugojimo link.

„Gali atrodyti, kad labai svarbu pastatyti kryžių, pažymėti tą vietą. Ne, svarbiausia yra suburti žmones, kurie istorinę atminti perduotų iš kartos į kartą, ką, pavyzdžiui, ir daro „Misija Sibiras“, – pastebi D. Vaitkevičienė.

Projekto „Misija Sibiras“ vadovė Aistė Eidukaitytė sutinka su mitologe ir patvirtina, kad kapų tvarkymas jaunam žmogui yra svarbus, bet dar svarbiau suvokti, kodėl tai iš viso reikia ir verta daryti.

„Pats projektas gimė tam, kad jauni žmonės galėtų prisiliesti prie istorijos ne vadovėlių puslapiuose, o tose vietose, kur istorija vyko. Kapų tvarkymas, kryžių ar kitų memorialinių ženklų statymas yra mažiausia, ką galime padaryti dėl tūkstančių tautiečių, kurie taip ir negrįžo namo. Kapų tvarkymas yra tarsi formulė, kurios metu ekspedicijų dalyviai turi laiko suvokti istorijas ir žmonių likimus, surasti atsakymus į klausimus apie tremties istoriją, o grįžę į Lietuvą pasakoti tai kitiems“, – sako A. Eidukaitytė.

Kapų tvarkymas ir išėjusiųjų pagerbimas iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti svarbus tik vyresniajai kartai, tačiau A. Eidukaitytė sako, kad labai daug jaunų žmonių yra neabejingi tokiai veiklai. Ne tik ekspedicijų į Sibirą ar Kazachstaną metu jaunimas tvarko lietuvių kapus, bet ir grįžę Lietuvoje aplanko ir sutvarko partizanų, žydų kapines.

„Turbūt ne kartą esame girdėję frazę, jog žmonės yra linkę pamiršti. Iš dalies taip yra ir su istoriniais įvykiais, o būtent paminklai, sutvarkyti kapai ar kiti atminimo ženklai neleidžia istorijai būti pamirštai. Kita vertus, tai yra tik viena medalio pusė, nes apie tai, ką šie ženklai reiškia, privalu kalbėti, pasakoti, dalintis. Pagrindinė „Misija Sibiras“ projekto dalis yra susitikimai su moksleiviais, bendruomenėmis, kuomet istorija dalinamės, apie ją diskutuojame – čia ir gimsta atmintis. Tiesiog pastatytas paminklas niekada neužtikrins istorijos išsaugojimo – tai užtikrins žmonės“, – pastebi projekto „Misija Sibiras“ vadovė.

Apie nuveiktus darbus ir jų svarbą dalyviai pasakoja visus metus po ekspedicijos. Šiuo metu komanda taip pat važinėja aplink Lietuvą ir susitikimų metu dalijasi įspūdžiais iš ekspedicijos.