Istorinis pastatas ilgą laiką buvo benamių prieglauda
Teismo rūmai pradėjo veikti 1862 metais, o iškilęs neogotikinio stiliaus pastatų kompleksas iki šiol pripažįstamas vienu įspūdingiausių statinių. Rūmai daugiau nei šimtmetį tarnavo teisingumui, tačiau 2015 metų metų vasarą pastatas buvo uždarytas. Nuo tada rūmai tiesiog dūlėjo, o apleistas patalpas buvo itin pamėgę benamiai ir į nenaudojamus statinius įsilaužiantys aštrių pojūčių mėgėjai.
Verslininkai, nusprendę sujungti istoriją ir dabartį, įsigijo apleistą Karališkųjų teismo rūmų pastatą. Nuspręsta, kad pastatas tobulai tinka viešbučiui, nedidelėms parduotuvėms, kavinėms, tad atgims naujam gyvenimui, tačiau restauruoti rūmai išoriškai nepakis.
Klaipėdos I. Simonaitytės bibliotekos archyvuose saugomuose rašytiniuose šaltiniuose pastatas įvardijamas svarbiausiu Naujosios uosto gatvės senosios architektūros akcentu.
„Kaip ir būdinga tokios paskirties statiniams, pastatų fasaduose vyrauja griežti ir oficialūs elementai. Rūstumo statiniui suteikia akmeninis cokolis, langai su grotomis ir pastatą juosianti plytų bei kaltinio metalo tvora. Pagrindinį neogotikos stiliaus bruožų turintį fasadą puošia laiptuotas frontonas su apskritu raštuotu langeliu. Pastatą horizontaliai į dvi dalis dalina puošnus karnizas tarp pirmo ir antro aukštų“, – vaizdžiai aprašoma pastato išorė. Ji beveik nepakitusi iki šių dienų.
Slaptus kambarius slėpė paliktos šiukšlės
Tvarkomo pastato duris sutikęs atverti projekto vystytojo UAB „Antai group“ direktorius Darius Baitis pasakoja, kad ėmus tvarkyti patalpas rado visko – drabužių, baldų, gaisro padarinių, čiužinių ir kalnus šiukšlių. Anot pašnekovo, kuopiant šiukšles lydėjo ir gausybė nuostabą keliančių atradimų – atsiveriantys šiandien neįprastų lubų fragmentai, išlikusių originalių durų dalis, slapti įėjimai, kurių iškart pamatyti neleido paliktos spintos ar kiti daiktai. Be to, daug kur išlikusios senojo statinio originalios arkos ar kiti elementai.
„Vienoje patalpų, panašu, galėjo būti įrengta koplyčia. Patalpoje kitokios arkinės lubos, taip pat matyti, kur sovietmečiu buvo užmūryti įėjimai. Radome ir originalių durų dalį, jas atiduosime restauratoriams. Čia dirbdami per kelis mėnesius jau apsipratome, bet pradžioje buvo nemažai stebinusių dalykų. Teismo rūmų pastate daug kambariukų, patalpų, net ir gerokai apgriuvęs, pertvarkytas sovietmečiu, nukentėjęs nuo gaisrų, pastatas gana gerai išsilaikęs. Jo išorė visai nepakis: vidų tvarkome tik su Kultūros paveldo priežiūra. Norime išsaugoti viską, ką tik įmanoma. Matyti, kad sovietmečiu nesaugojo pastato, elektros instaliacija įrengta nesaugant originalių plytų, tad radome, kas gali pagaminti tokias pat plytas pagal užsakymą, – norime atkurti viską, ką tik įmanoma. Nemažai teko dirbti su istorinių pastatų atnaujinimu, tačiau čia – tikras iššūkis“, – rodydamas tvarkomo pastato vidų pasakoja D. Baitis.
Paradine laiptinės dalimi, išlikusia senojoje pastato dalyje, kylame į trečią aukštą. Čia pro langus matyti Jūrų muziejus ir Danės upės pakrantės pastatai. Tiesa, dalis patalpų itin mažos, lyg celės. Jas, anot D. Baičio, ketinama pritaikyti darbui, sukurti vadinamąsias bendradarbystės (coworking) vietas.
Architektūrinį lobyną negražiai uždengė sovietmečiu
Pastate aptikta apie 120 įvairių erdvių, kurias planuojama pritaikyti įvairiai veiklai, darbui ir viešnagei. Didžiausia erdvė yra palėpėje. Tiesa, dalis stogo kaip reikiant nuniokota gaisrų, tačiau mūrinės sienos dalis išliko. Anot D. Baičio, dabar jau nemaža dalis pokariu ar sovietmečiu vykdytų pastato pertvarkymų pašalinta, tad po truputį atsiskleidžia tikrasis vidaus grožis.
Kol kas beveik nepalietas rūsys, kuriame dalis kalėjimo kamerų veikė kone pusantro šimto metų.
„Sklando gandai, kad pastate vaidenasi, – teismo kambariuose kartkartėmis dar nuaidi balsai, o koridoriuose girdimi kažkieno žingsniai ir senų varstomų durų cypimas“, – apie Karališkuosius Klaipėdos teismo rūmus pasakojama bibliotekos įrašuose.
Tiesa, patalpos kiek pakitusios – originalios sienos slypi po storu tinko ir dažų sluoksniu, tad rūsyje ant sienų dar išlikusios paskutinio laikotarpio datos, kada čia kalėjo žmonės. Nuobodžiaudami nusikaltėliai baltas sienas „pagyvino“ savo kūrybos eilėmis, neišsiųstais meilės prisipažinimais ir savotiškais piešiniais. Kai kurie buvo skirti jų širdies damoms, kai kuriuose įamžinti nuogų moterų ar raumeningi vyrų kūnai. Pašnekovas neslepia, kad kamerų piešiniai jau sudomino ir meno pasaulio atstovus, tad jiems buvo surengta nedidelė ekskursija ir fotografai įamžino kalėjusiųjų piešinius bei rašinius.
„Šie piešiniai liks tik nuotraukose. Planuojame ne viską keisti, svarstome dalį kamerų palikti, kad žmonės galėtų jas pamatyti. Kaip tai bus įgyvendinta, dar nežinome, bet neturime noro viską sunaikinti. Manau, ne vienam įdomu. 12 kamera išskirtinė. Čia nemaža vienutė su atskiru tualetu už sienos. Neįsivaizduoju, kas joje kalėjo, bet ji aiškiai skirta išskirtiniams kaliniams“, – nusišypsojo D. Baitis.
Prisiekusiųjų teismas ir čia pat gyvenantys teismo darbuotojai
Nuo seno įkalinimo bausmes gaudavę vyrai ir moterys kalėti turėjo atskiruose korpusuose, tad Karališkieji Klaipėdos teismo rūmai 1898 metais buvo kiek pertvarkyti – pastatytas priestatas, kurio dalis paskirta tik moterims. Viršutiniai priestato aukštai pritaikyti teismo darbuotojams ir jau ne tik darbui, bet ir gyvenimui. Taip tarnautojams nereikėjo ieškotis kitos gyvenamosios vietos.
Tame pačiame pastate buvo skirta patalpų ir prisiekusiųjų teismui. Iki didžiojo gaisro teismai vykdavo viešai, pagrindinėje miesto aikštėje. Pastačius Karališkuosius Klaipėdos teismo rūmus, juose atsirado vietos ir prisiekusiųjų teismui.
Visuotinės lietuvių enciklopedijos skelbiamais duomenims, 19 amžiaus pradžioje Prancūzijoje prisiekusiųjų teismus įsteigė Napoleonas I.
„Per Napoleono karus šis institutas įvestas Belgijoje, Vokietijos šalyse (Vokietijoje panaikintas 1924), Austrijoje (panaikintas 1933, apribotais įgaliojimais atkurtas 1945), kai kuriose kitose Europos šalyse (vėliau ir Rusijoje, ten veikė 1864−1917, atkurtas 1993 devyniuose regionuose, nuo 2010 veikia visuose regionuose), bet taikytas retai, tik ypatingoms (pavyzdžiui, politinėms) byloms. 20 amžiuje–21 amžiaus pradžioje Didžiojoje Britanijoje prisiekusiųjų teismai nagrinėja tik nedidelę bylų kategoriją. Daugiausia prisiekusiųjų teismų (apie 90 procentų visų tokių teismų pasaulyje) sudaroma Jungtinėse Amerikos Valstijose. Pagal 1968 metų Jungtinių Amerikos Valstijų Aukščiausiojo Teismo sprendimą garantuojama teisė būti teisiamam prisiekusiųjų teismo visose baudžiamosiose bylose, kuriose gresia daugiau kaip 6 mėnesiai kalėjimo. Civilinėse bylose prisiekusiųjų teismo konstitucinis statusas skiriasi, bet jis galimas visose valstijose ir federaliniuose teismuose“, – pateikiama Rimos Varnienės surinktoje medžiagoje.
Tiesa, kurioje tiksliai pastato erdvėje rinkosi prisiekusieji, dabar sunku pasakyti. Rašytiniuose šaltiniuose minima tik tiek, kad prisiekusieji dirbo centrinėje pastato dalyje.
Nuo Karališkojo teismo iki policijos
Prūsijos karalystės palikimas, išlikęs iki šių dienų, pokariu atiteko sovietams. Nuo 1945 metų pastatas veikė kaip kalėjimas, o po penkiolikos metų, 1960-aisiais, buvo uždarytas ir vėl pertvarkytas. Tuomet jame įsikūrė Lietuvos SSR vidaus reikalų ministerijos Klaipėdos miesto vidaus reikalų valdyba. Vėliau pastatas skirtas milicijai.
„1945 m. kalėjimo kompleksą perėmė sovietai: netrukus Klaipėdos kalėjimas buvo įtrauktas į bendrą sovietinių kalėjimų sistemą ir gavo „garbingą“ 2-ąjį numerį – 1-asis buvo Lukiškės. Pastate 1945–1960 m. veikė LSSR MGB kalėjimas Nr. 2, kuriame 1945–1953 m. buvo kalinami ir tardomi suimti partizanai, jų ryšininkai ir rėmėjai, civiliai gyventojai“, – apie tamsiąją istorijos pusę pasakojama Klaipėdos paveldo gide.
Lietuvai atgavus nepriklausomybę, pastatas paliktas pertvarkytai policijos institucijai. Tiesa, ilgą laiką nesandarintame pastate darbo sąlygos tapo itin prastos. O apleistas pastatas buvo apipintas tikromis ir išgalvotomis legendomis.
