Šį kartą – sovietų kariškių šeimų narių liudijimai apie jų gyvenimą Tauragėje be jokių redagavimų ir kosmetikos, nors kai kurios vietos gali labai nepatikti ypač patriotiškai nusiteikusiems skaitytojams. Keistoka bus girdėti apie „žiaurius“ lietuvius ir „ypatingai draugiškus“ atvykėlius iš Rytų. Bet tai tų žmonių įspūdžiai, nuomonės, su kuriomis galima nesutikti, bet privalu išklausyti. Ne veltui sakoma – kas neprisimena praeities, tas nekuria ir ateities. Jokiu būdu nenoriu pateisinti tragiškų mano kraštui tų metų įvykių. Tačiau manau, kad, ko gero, ne visi iš Rytų atvykę žmonės suvokė ir tą juos Lietuvon atvedusią misiją. Tiesiog lydėjo namiškius į naują tarnybos vietą – žmonos vyrus, vaikai tėvus...
Rėkė visi – ir vyrai, ir moterys, ir vaikai
Apie tai, kad karas gali prasidėti bet kurią minutę, pasienyje mąstė daugelis, sklandė gandai, dažnai sulaikydavo perbėgėlius, kurie pasakojo apie vos už 30 kilometrų kaupiamas didžiules tankų grupuotes. Bet iki paskutinės minutės visi tikėjosi, kad puolimo nebus. 125-osios šaulių divizijos artilerijos vadas, beje, gimęs dabartinio Zarasų rajono Berčiūnų kaime, Janas Sinkevičius vėliau prisiminė: Laikrodžiai rodė be dviejų minučių keturias. Galvoje dūzgė viena mintis – prasidės ar ne. Keturios... Savo dainą sudainavo pirmasis vokiečių sviedinys. Prasidėjo...
Aštuonmetis Viktoras Berezinas gyveno Tauragėje su tėvais. Tėvas – kariškis, tarnavo armijoje, o mama su maža dukrele ir sūnumi rengėsi vykti į gimtinę Orenburgo srityje. Bilietus nusipirko į birželio 22-osios traukinį. Lagaminus su manta iš vakaro nuvežė į stotį, kur jie netrukus pasimetė visiems laikams.
Gerokai vėliau, jau suaugęs, V.Berezinas prisiminė: „Visur rašoma, jog karas prasidėjo netikėtai, nelauktai, bet tai netiesa. Netgi aš atsimenu – karininkų jau nebeišleido atostogų. Jie gavo įsakymą dėl artėjančio pavojaus išsiųsti šeimas į Rusijos centrą.
Likus keletui mėnesių iki tų tragiškų įvykių kartu su tėvu nuvykome atostogų namo į Orenburgo sritį. Tėvas norėjo, kad mes ten ir liktume. Bet mama pareiškė: „Viską supakuosiu, tada ir išvažiuosim“.
Tėvas laikėsi savo: „Aš pats supakuosiu ir atvešiu“, bet ji užsispyrė: „Ne, aš – moteris, noriu pati“. Kai mama „viską pati“ padarė, prasidėjo karas.
Ji pažadino mane ryte. Aplink viskas dreba, sproginėja, tarsi grūmotų griaustinis. Mūsų namas nedidelis, siūbuoja.
Mama užvilko man trumpas kelnaites, kojinytes, basutes, įgrūdo į rankas kažkokį krepšį. Visi daiktai jau buvo stotyje, mums liko tik vienas lagaminas.
„Sėdėk čia, aš pas kaimynę nubėgsiu, paklausiu, ką daryti toliau“. Viskas buvo numatyta, mes iš anksto žinojome, kad, prasidėjus karui, atvyks krovininis automobilis išvežti karininkų šeimų.
Mano tėvas jau bene mėnesį nenakvojo namuose, kadangi buvo paskelbta padidinta kovinė parengtis. Ir jis likdavo kareivinėse kartu su kareiviais. Mes jo daugiau taip ir neišvydome. Išbėgome į gatvę. Mama ant rankų laikė mano pusantrų metų sesutę Svetlaną, aš vilkausi įsikibęs sijono, ji tempia lagaminus, o aš – krepšį. Prie lentpjūvės kartu su kitomis šeimomis ėmėme laukti mašinos.
O lietuviai jau bėga, atsitraukia, rėkia, ir visų akys ant kaktos iššokusios. Svarbiausia, kad rėkia visi – ir vyrai, ir moterys, ir vaikai. Kažkokia pasaulio pabaiga. Kai kas prabėgdamas meta mums: „Rus Ivan pramiegojai! Rus Ivan pramiegojai!“
Miestas ištuštėjo, o mes vis laukėme mašinos. Ir, vos pasitraukėme nuo lentpjūvės, į ją pataikė keletas artilerijos sviedinių...
Mes ėjome plentu. Mama nešė sesutę ir lagaminą. Sunku neapsakomai. Pagaliau pasivijo ilgai lauktoji mašina. Vos tik į ją sulipome, lietuviai vyrai ėmė mūsų moteris iš kėbulo per bortą mėtyti, o į jų vietą sodinti savąsias. Argi vienas vairuotojas su lydinčiuoju seržantu galėjo apsaugoti nuo sulaukėjusios minios? Bet paskui kažkoks kavalerijos būrys prijojęs lietuvius iš mašinos iškraustė ir vėl mus susodino.
O čia dar man įspyrė kažkieno pasibaidęs arklys. Mama, už galvos susiėmusi, verkia, kraujas bėga. Bet kažkaip įsispraudėm į mašiną.
Žiūriu, priėjo dar viena moteris, taip pat karininko žmona. Su vaikišku vežimėliu. Vos tik įsėdo, mašina pajudėjo. Moteris rėkia: „Vežimėlis, vežimėlis!“ Ir iššoko iš važiuojančios mašinos.
Įsiminiau dar tokį vaizdą: moteris, nesuprasi – lietuvė ar rusė – šliaužia per duobę, o visi viduriai išvirtę ir ji laiko juos suspaudusi kartu su žemėmis ir grūda atgal į pilvą...
Akyse daug metų tebestovi toks reginys. Senukas su žmona važiuoja pasikinkę į vežimą karvę. Bobutė sėdi gale. Senis tą karvę botagu kiek pajėgdamas pliekia. Važiuoja jie plentu. Tik čia kaip trenkė sviedinys! Nei senolio, nei bobutės, nei vežimo... Tik karvė bėga uodegą užrietusi, mūkia...
Įsiminė dar štai kas: skrenda vokiečių lėktuvas, o mūsų naikintuvas jį pašauna. Lakūnas parašiutu leidžiasi. O mus saugoti jau buvo paskirti keletas kareivių ir karininkas. Ir mes bėgam pažiūrėti vokiečių lakūno. Jis šliaužia pieva, kažką savo kalba murma, jį čia pat ir sušaudo“.
Dirbo pas ūkininkus Sungailiškiuose
Prasidėjus karui, Pskovo srities Nevelio rajono Goliašų kaimo gyventojui Vasilijui Mironovui buvo vos dešimt metų. Liepos mėnesį kaime jau stovėjo vokiečių kariuomenė. O 1943 metais visus gyventojus skubiai sugrūdo į ešelonus ir išvežė į Lietuvą.
Po daugelio metų jau laivo kapitonas V.Mironovas prisiminė, kaip juos išlaipino Tauragės mieste. Ir kaip ilgai laukė jie po nesiliaujančiu lietumi, kol iš aplinkinių kaimų vežimais atvyko vyrai, turėję vokiečių nurodymu priimti pas save gyventi po vieną rusų šeimą. Mironovams iki skirtojo ūkio teko eiti pėsčiomis ar ne 20 kilometrų (o gal jiems taip tik pasirodė). Bet atėjus paaiškėjo, kad priglobusiai šeimai pačiai reikalinga pagalba. Todėl tėvas prisiprašė dirbti pas turtingą ūkininkę Sungailiškiuose. Pastaroji priėmė visą šeimą, davė kambarį priestate, kur jie ir gyveno metus. Vasilijus kasdien vežė į pieninę bidonus su pienu, tėvas su motina dirbo įvairius ūkio darbus.
1944 metų rudenį sovietinei kariuomenei artėjant prie Tauragės, ūkininkė, palikusi namus, su giminėmis pasitraukė į Vakarus. Rusų Mironovų šeima ėmėsi rūpintis grįžimu namo. Valdžia, paties Vasilijaus prisiminimu, jiems leido pasiimti karvę ir arklį ir pėsčiomis žygiuoti į Tytuvėnų geležinkelio stotį. O tai apie 70 kilometrų. Ten juos su galvijais priėmė į krovininį vagoną ir traukinys pajudėjo link Nevelio miesto Pskovo srityje. Tą kelią jie, praleisdami karinius ešelonus ir laukdami žalio semaforo signalo, įveikė per dvi paras.
„Labai norėjome išvažiuoti“
Dar vieno karininko sūnaus prisiminimas:
„1940 metais, Pabaltijį prijungus prie SSRS, tėtį perkėlė į Lietuvos SSR, į Tauragės miestą. Paskyrė pasienio būrio viršininko pavaduotoju vadovauti žvalgybai ir kontržvalgybai. Tikriausiai tai buvo labai atsakingos pareigos, nes jis ištisai vyko į pasienį, į užkardas. Kadangi būrio klubas buvo dalinio teritorijoje, mes ten lankėme įvairius būrelius ir todėl neretai matydavome atvežamus sienos pažeidėjus. Dažniausiai diversantai apsimesdavo į turgų prekiauti atvykusiais valstiečiais, o po vežimais įrengtose slėptuvėse veždavo paslėptus ginklus. Pasienio kaimų valstiečiai galėjo kirsti sieną, tik, norint išvykti iš Lietuvos teritorijos, reikėjo gauti leidimą.
Antroje klasėje aš nuėjau į rusų mokyklą, nors joje buvo labai daug lietuvių vaikų iš vargingų šeimų.
Mus įkurdino į užsienį pabėgusio bankininko bute, kuriame liko gyventi jo tarnaitė – paranojiškai visų rusų nekentusi moteris. Kartą ji man prasitarė: „Jeigu būtų mano valia, aš užminčiau tau ant vienos kojos, o rankomis sudraskyčiau tave į gabalus...“ Labai dažnai po buto durimis rasdavome grasinančių raštelių.
Tarp mūsų pažįstamų rusų vaikų buvo labai mažai. Vienas netoliese gyvenęs vadas, Krivovas, turėjo du sūnus. Apie tragišką šeimos likimą papasakosiu vėliau.
Atsimenu, 1941-ųjų išvakarėse tėvai namuose pastatė eglutę. Bet jokių linksmybių nebuvo. Ore tvyrojo ištisinis pavojus. Mes ten buvome svetimi, į mus žiūrėjo kaip į nekviestus svečius, laukė, kada pagaliau išeisime. Geraširdiškai elgėsi tik varganų šeimų vaikai.
Priešais namą buvo labai gražus sodelis. Jo centre – apvalus gėlynas. Tvarkingi, įvairiomis spalvomis nudažyti suoleliai. 1941 metų pavasarį prie šio gėlyno pradėjo rinktis daugybė šunų ir siaubingai kaukti. Suaugusieji kalbėjo, jog taip būna prieš didelę nelaimę.
Buvo stengiamasi lietuviams įteigti, jog mes čia esame visiems laikams. Bet iš tėvų pokalbių supratau, jog vyksta kažkas baisaus. Jau nuo gegužės vidurio visi laukė karo. Tėtis, išvykdamas į pasienį, prisakydavo mamai nakčiai uždaryti langines ir pasidėti po pagalve pistoletą. Dėl to, kad pasienyje buvo labai neramu, jis niekaip negalėjo gauti leidimo išsiųsti mus atostogų. Be to, bankas delsė mokėti atlyginimus. O turguje už sovietinius pinigus nieko nebuvo galima nusipirkti. Atsimenu, kaip pas mus susirinko keletas moterų (vadų žmonos) ir kalbėjo, jog nei parduotuvėse, nei turguje rusams nieko neparduoda.
1941 metų gegužę aš baigiau antrąją klasę. Mokiausi gerai. Ir visi mes labai norėjome išvažiuoti. Žmonės vis dažniau, ypač turguje, ėmė kalbėti apie karą. Ir štai atėjo birželis, o mes vis negavome leidimo išvykti.
Birželio 20 dieną tėtis po eilinio sienos pažeidimo atvažiavo su leidimu ir kitos dienos vakare, 10–11 valandą, įsodino mus į paskutinįjį Rusijon vykstantį traukinį. Labai gerai prisimenu atsisveikinimą. Mes keturiese stovime tambūre, mama verkia, tėtis laiko rankose savo uniforminę kepurę ir šluosto ja ašaras. Jis suprato, kad atsisveikina su mumis visam laikui. Aš taip pat verkiu, o brolis žiūri į tėtį ir sako, kad traukinys tuojau pajudės ir išsiveš jį kartu su mumis. Tačiau tėtis iš jau greitėjančio traukinio iššoko, o rytą sužinojome apie prasidėjusį karą. 1942 metų pabaigoje atėjo pranešimas, kad birželio 23-iąją tėtis dingo be žinios.
Mes taip pat sužinojome, kad, prasidėjus vokiečių puolimui, iš šimto mūsų būrio šeimų Tauragę spėjo palikti vos dvidešimt.“