Vilniaus arkivyskupu metropolitu A. J. Bačkis buvo paskirtas 1991-aisiais, popiežiui Jonui Pauliui II įkūrus Lietuvos bažnytinę provinciją. 75 metų amžiaus sulaukęs kardinolas, kaip reikalauja kanonai, Šventajam Sostui nusiuntė atsistatydino raštą, popiežius Pranciškus šį atsistatydinimą priėmė, naujuoju arkivyskupu paskirdamas Gintarą Grušą, kuris Vilniaus arkivyskupijos ordinaro pareigas pradės eiti ateinantį antradienį.
Sekmadienį, atsisveikinimo Mišiose kardinolas sakė, jog tik drauge su tikinčiaisiais, ragindamas juos ir jų pačių raginamas nepristigo drąsos ir jėgų darbuotis Bažnyčios plėšiniuose.
Dėkojo nepabūgusiems sunkaus darbo
„Gerai žinote, kad paruošti dirvą sėjai dažnai būna sunkiau, negu berti sėklą į jau supurentą lauką. Todėl noriu iš visos širdies padėkoti kiekvienam, kuris nepabūgo sunkaus darbo, kuris tikėjo, kad Dievo Apvaizda yra drauge su mumis ir mums padeda, kurie dirbo įvairiuose Bažnyčios baruose”, – sakė ganytojas.
Nuo Nepriklausomybės pradžios Vilniaus arkivyskupijai vadovavęs A. J. Bačkis geru žodžiu visų pirma minėjo brolius kunigus, vyskupus, vienuolius ir vienuoles.
„Labai džiaugiuosi savo bendradarbiais pasauliečiais, kurie pasiaukojančiai triūsia įvairiose – ekonominėje, švietimo, kultūros – srityse. Tai artimiausi kurijos talkininkai bei įvairių tarnybų, „Caritas”, Šeimos, Katechetinio, Jaunimo centrų darbuotojai bei savanoriai. Dėkoju įvairiems katalikiškiems judėjimams bei organizacijoms, katalikiškai žiniasklaidai, parapijų bendruomenių pagalbininkams, tarybų nariams, vargonininkams, choristams, zakristijonams, valytojoms, bažnyčių puošėjoms. Ypač noriu padėkoti parapijose įsikūrusiems maldų už kunigus grupių nariams, kurie malda palaiko savo Ganytojus”, – sakė kardinolas.
A. J. Bačkis pasidžiaugė, kad vis daugiau intelektualų, akademinio pasaulio žmonių myli Bažnyčią ir aktyviai joje reiškiasi.
„Negaliu išvardyti visų, kurie yra tokie brangūs mano širdžiai ir kuriems noriu nuoširdžiai padėkoti. Jūs esate gyvieji Bažnyčios akmenys ir nuo jūsų tikėjimo, ištikimybės priklausys mūsų Bažnyčios ateitis. Jeigu būsite vieningi ir atsidavę Dievui bei Jo Bažnyčiai, savo gyvenimo ir darbo vaisiais liudysite Kristų”, – atsisveikinimo pamoksle sakė kardinolas, atskirai prisimindamas ir vyskupą Juozą Tunaitį, kuris dar taip neseniai paliko mus ir iškeliavo į Dangaus tėvynę.
„Jo neįkainuojama bičiulystė ir pagalba buvo be galo brangi man asmeniškai ir svarbi arkivyskupijai”, – pabrėžė A. J. Bačkis.
Atsiprašė visų, kuriuos įskaudino
„Norėčiau nuoširdžiai atsiprašyti visų, kuriuos vienaip ar kitaip įskaudinau. Dievas mato, kad tai padariau iš savo silpnumo ir ribotumo. Kristus mums dovanoja savąjį gailestingumą, kai mes nuoširdžiai jo prašome. Tikiuosi ir iš jūsų sulaukti atleidimo bei gailestingumo”, – sakė kardinolas.
A. J. Bačkio atsisveikinimo diena sutapo su Gerojo Ganytojo sekmadieniu. Tačiau, jo žodžiais, šiandien miesto žmonėms sunku suvokti „ganytojo“ reikšmę. Kas jis yra? Ką ir kodėl jis gano?
„Dievo Žodis mums perduoda svarbią žinią: „Aš – gerasis ganytojas. Geras ganytojas už avis guldo gyvybę”. Gerasis Ganytojas – Kristus. Jo meilė ir rūpestis visais Jam pavestaisiais yra besąlyginis ir begalinis. Dievas ne tik pažįsta kiekvieną mūsų, bet ir myli. Jis vedasi savo avis į žaliuojančias ganyklas, kur trykšta atgaivinančios skaidriosios versmės”, – kalbėjo kardinolas.
Tačiau ne visos avys išgirsta savo Ganytojo balsą, ne visos jo klauso.
Gerasis ganytojas – pavyzdys visiems vadovams
„Bažnyčios tradicijoje kartojasi vaizdinys, kurį galime pamatyti jau senose Romos katakombose, – Gerasis Ganytojas su avele ant pečių. Tai nėra romantiškas, sentimentalus paveikslėlis. Jis atskleidžia Dievo rūpestį tais, kurie pasiklysta, nusilpsta, susipainioja nuodėmės brūzgynuose ir merdi neviltyje. Gerasis Ganytojas, palikęs kaimenę, eina ieškoti vienos pražuvėlės. Ją suranda, išsekusią ir pavargusią užsikelia ant savo gailestingų pečių ir parsineša atgal į kaimenę. Avis nėra lengva, ji nebūna labai švari, dažnai – spurda, todėl Ganytojui nelengva žengti su šia našta ant pečių”, – sakė dvasininkas.
A. J. Bačkio žodžiais, gerasis Ganytojas yra pavyzdys visiems kunigams ir vyskupams, maža to – kiekvienam, siekiančiam mokyti, vadovauti, viešai kalbėti ar rašyti, nes jis turi būti pasiryžęs aukotis už tuos, kuriuos veda.
„Nepamirškime, kad žmogus – net ir labiausiai besistengdamas – geriausiu atveju yra tik Gerojo Ganytojo Kristaus blankus paveikslas. Jei žmogui bent šiek tiek pavyksta Kristumi sekti, tai tik todėl, kad jis, palaikomas Šventosios Dvasios, kiek pajėgdamas įgyvendina Gerosios Naujienos žodžius”, – priminė kardinolas.
Jo Eminencijos žodžiais, įsteigdamas Bažnyčią ir pavesdamas apaštalui Petrui tikinčiųjų bendruomenę, Viešpats suteikė jam, jo įpėdiniams ir šių skirtiems vyskupams piemens lazdą, pastoralą, pirmiausia – ne kaip valdžios ženklą, bet kaip ganytojo tarnystės ženklą ir kaip regimą savo pagalbos ženklą.
„Ne vieną sunkią savo gyvenimo akimirką rėmiausi ta Viešpaties suteikta lazda, kai palaimintasis Jonas Paulius II paskyrė mane jūsų ganytoju”, – sakė daugiau nei 20 metų Vilniaus vyskupijai vadovavęs arkivyskupas.
Melsis už visą Dievo tautą ir Tėvynę Lietuvą
A. J. Bačkis be galo dėkingas Dievui, kad galėjo visą buvimo čia, Vilniuje, laiką kartoti psalmės žodžius: „Mane Viešpats gano: man nieko nestinga”.
„Nuoširdžiai linkiu, kad ir mano įpėdinis arkivyskupas Gintaras būtų nuolat supamas išganingojo Dievo veikimo. Tegul Šventosios Dvasios šviesa bei jėga palaiko jį ir visą Dievo tautą”, – sakė kardinolas, pridurdamas, kad jis pats ketina ir toliau tarnauti mylimai Kristaus Bažnyčiai.
„Dievas mums suteikia daugybę galimybių Jį mylėti ir į Jo kvietimą atsiliepti. Šiandien meldžiu ir likdamas su jumis maldose, kol dangiškasis Tėvas pašauks, kasdien prašysiu, kad ir jūs visi iš pačių širdies gelmių nuolat džiaugtumėtės prisikėlusio Kristaus artumu, gailestingumu ir ramybe”, – sakė ganytojas. – Kiek mano jėgos leis, ir toliau eisiu pas Aušros Vartų Dievo Motiną melstis už visą Dievo tautą. Tebus Ji visų mūsų Motina, ir Užtarėja. Tegloboja ir tesaugo ji Bažnyčią ir mūsų mylimą Tėvynę Lietuvą”.
Lietuvos diplomato sūnus
Prancūzijoje augęs Lietuvos diplomato sūnus A. J.Bačkis į Lietuvą keliavo per Filipinus, Nigeriją, Kosta Riką, Turkiją, diplomatinę tarnybą Vatikane, kur rūpinosi Rytų Europos Bažnyčia.
Paklaustas, kas kunigystės metais labiausiai įsiminė, kardinolas DELFI minėjo kai kurias žmonių išpažintis, atliktas su dideliu nuoširdumu arba sunkumu. „Tada tikrai jaučiausi prisilietęs prie žmogaus sielos”, – yra sakęs Vilniaus arkivyskupas.
Kardinolas A. J. Bačkis gimė 1937 metų vasario 1-ąją Kaune. Po metų šeima išvyko į Paryžių, kur kardinolo tėvas dirbo diplomatu.
Į Lietuvą būsimasis kardinolas grįžo tik po 50 metų. 1991-aisiais popiežiui Jonui Pauliui II įkūrus Lietuvos bažnytinę provinciją, A. J. Bačkis paskirtas Vilniaus arkivyskupu metropolitu, dar po dešimtmečio – trečiuoju Šventosios Romos Bažnyčios kardinolu.
Pirmuoju kardinolu XVI amžiaus pabaigoje buvo Vilniaus vyskupas kunigaikštis Jurgis Radvila, antruoju praėjusiame amžiuje – Kaišiadorių vyskupijos apaštalinis administratorius Vincentas Sladkevičius.