Abu Ramutės Sinkevičienės sūnūs, Rimvydas ir Valdas, tarnavo Afganistane. Jaunesnysis sūnus iš šios šalies grįžo cinkuotame karste. Valdo kelnių kišenėje rado vyresniojo brolio Rimvydo nuotrauką.
Ramutė Sinkevičienė, Valdo Česaičio (1962 m. rugpjūčio 5 d. – 1981 m. liepos 18 d.) motina, pasakoja:
Vyresnįjį savo sūnų Rimvydą Česaitį į armiją išlydėjau 1978 metų rudenį. Išsiskyrimas buvo ilgas ir sunkus. Pirmųjų laiškų sulaukiau iš Ufos (Baškirija). Vėliau jis buvo perkeltas į dalinį netoli Vilniaus. Rengėsi grįžti atostogų. Dieve, kaip jo laukiau.
Vietoje sūnaus sulaukiau laiško, kuriame neradau nieko paguodžiančio: „Naktį pažadino armėnai, pakvietė į tualetą. Buvo tamsu. Kol su vienu kalbėjau, kitas trenkė per galvą ir nukritau. Sukniubau, mušė per inkstus. Dvi savaites vargina galvos skausmai.“
O netrukus jaunesnysis sūnus Valdas pranešė, kad skambino Rimvydas ir sakė, jog jį išveža į Taškentą. Po šios žinios neradau sau vietos, per ašaras tako nemačiau.
Pagaliau gavau jo laišką iš Kizyl-Arvato (Turkmėnistanas), kuriame rašė, kad juos čia atvežė ir paliko likimo valiai: nedavė nei valgyti, nei su kuo valgyti. Grįžęs pasakojo, kad numesdavo duonos kriaukšlelių, tad kariai stengdavosi kuo daugiau sugriebti. Nes jei nespėsi, neliks ir jų. Miegojo kur papuola su drabužiais. Naktį šalta, dieną karšta.
Netrukus gavau pirmuosius laiškus iš Afganistano: „Mamyte, čia geriau, nors pavalgom. Tiesa, nėra ramios minutės, nervai įtempti.“
Kiekvieną dieną grįždama iš darbo namo su nerimu galvodavau, kokią žinią rasiu. Paėmusi Rimvydo nuotrauką ją kalbindavau: „Sūneli, nejaugi nebus lemta susitikti?“ Meldžiausi ir verkiau. Naktimis per radiją klausydavausi pranešimų iš užsienio, kur būdavo kalbama apie vis didėjantį žuvusiųjų Afganistane skaičių. Kasdien blogėjo ir mano sveikata, vargino širdies priepuoliai. Tokiomis akimirkomis pati save ramindavau, kad viskas praeis ir privalau sulaukti sūnaus.
Atėjo 1980-ųjų ruduo. Nesulaukusi vyresniojo, į armiją išlydėjau jaunėlį Valdą. Bet po kelių dienų abu sugrįžo dar iš Vilniaus. Mano džiaugsmui nebuvo ribų. Broliai susitiko, nes Rimvydas jau porą dienų buvo grįžęs. Tik neilgai laimė truko. Vos keturias dienas pabuvome visi kartu. Atėjo laikas skirtis, stovėjau perone ir žiūrint į jaunesnįjį sūnų, stovintį prie vagono lango, dingtelėjo klaiki mintis, lyg kažkas viduje kuždėtų: „Paskutinį kartą matau, negrįš, nebepamatysiu.“
Jis dar kartą iššoko iš traukinio ir šūktelėjo: „Leisk, mamyte, aš tave dar pabučiuosiu.“ Ausyse iki šiol skamba jo žodžiai: „Mamyte, neverk, aš tikrai grįšiu.“ Visada jį matysiu besišypsantį traukinio lange, visada jausiu paskutinį atsisveikinimo bučinį. Kažkur giliai širdy dar tebelaukiu jo grįžtančio. Gal kad nemačiau jo mirusio?
Kai sužinojau, kad ir Valdą išsiunčia į Afganistaną, visos naktys buvo praverktos.
Sulaukiau pirmųjų laiškų iš Ašchabado. Valdas rašė: „Labas, mamyte. Štai mano pirmas laiškas iš ligoninės. Kaip matai, man nepasisekė, susirgau, kaip ir Rimvydas, geltlige. Tiesą sakant, nualpau rikiuotėje. Ir taip vieną, antrą, trečią kartą. Apie 3 dienas gulėjau lovoje, o dabar – ligoninėje. Bet tu nesijaudink, kaip nors išsikapstysiu.“
Vėliau dar rašė, kad, panašiai kaip ir brolis, jie taip pat buvo laikomi pusbadžiu. Cukraus atseit visai negaudavo. O Valdas buvo toks smaližius.
Kitame laiške: „Gyvenu dabar kalnuose. Birželio 15 d. turėsime išvažiuoti į Afganistaną. Kaip matai, mano likimas toks pat kaip Rimvydo. Karštai bučiuoju, Valdas. 81 05 07.“
„Rašau iš Kabulo. Sveikata gera, tik sunkiau kvėpuoti, oras retesnis ir kada rytais bėgioju, pradedu dusti. Pirmadienį turbūt važiuosime į Čerikarus. Tai toks miestelis, kur stovi mūsų sapiorų (išminuotojų) pulkas. Bet į ten kelias pavojingas. Nežinau kas yra, beveik kas antrą naktį sapnuoju namus ir tavo paveikslas būna aiškus, o kitų miglotas... 81 07 10.“
Tai buvo paskutinis jo laiškas, nes tame pačiame kelyje 1981 metų liepos 18 dieną jis žuvo. O aš po savaitės, liepos 25-ąją, išsiunčiau jam sveikinimą, kad gautų rugpjūčio 5-ą, per savo gimtadienį. Nežinojau, kad jo jau nebėra tarp gyvųjų.
Prašiau jo vadų aprašyti Valdo žuvimo aplinkybes. Jie man atsiuntė atsakymą: „Jūsų sūnus važiavo kolonoje, kilo susišaudymas. Vairuotoją nušovė, o mašina pradėjo kristi į prarają. Jūsų sūnus su draugu iššoko iš mašinos ir užsimušė į uolas.“
Štai ir viskas. Vėliau man atsiuntė jo asmeninius daiktus. Tarp jų buvo ir brolio Rimvydo nuotrauka, kurią jis armijoje nešiojosi kišenėje.
Buvo karšta liepa. Valdas žuvo 18 dieną, o laidojome tik 30-ąją.
Išvakarėse nuėjau į kiną. Sutapimas, bet ten kaip tik rodė filmą apie Afganistaną. Grįžus namo kaimynė pranešė, kad manęs kažkas ieškojo iš karinio komisariato.
Kitą dieną mane pakvietė į komisariatą ir kai nuėjau man pasakė, kad Valdas susirgo ir jau važiuoja namo. Grįžusi namo ėmiau ruoštis, planavau, pas kokius gydytojus vešiu, ką darysiu. Tą vakarą man vėl paskambino kariškiai ir pasakė, kad Valdo būklė pablogėjo. Jau kitą dieną mane pakvietė į karinę komendantūrą Sportininkų gatvėje. Manau, jie jau žinojo, kad Valdas žuvęs.
Viską dariau nesąmoningai, taip buvau priblokšta tos žinios. Nebeatsimenu, kaip užlipau į antrąjį komendantūros aukštą. Pasikalbėjau su kažkokiu karininku. Jis iš pradžių paguodė, kad gal Valdas ir grįš, o paskui perspėjo, kad gali ir negrįžti. Aš jį ramiai išklausiau ir išėjau. Tačiau, manau, mane jau buvo ištikęs šokas. Belipant laiptais žemyn jis pavymui pasakė, kad pasiruoščiau pačiam blogiausiam.
Ramiai grįžau namo, viską apsvarsčiau ir pati sau pasakiau, kad to negali būti. O tada jau pratrūkau...
Vakare man vėl paskambino iš karinio komisariato ir pasakė, kad ruoščiausi laidotuvėms.
Turbūt man jau protas buvo pasimaišęs. Net ir po tų žodžių negalėjau susitaikyti su Valdo žūtimi.
Valdą parvežė kartu su dar 12 žuvusiųjų. Juos paskirstė Vilniuje. Vienus vežė toliau į Taliną, kitus – į Kaliningrado sritį. O į Klaipėdą – jį vieną. Dar dvi dienas laikė ligoninės morgo šaldytuve.
Vėliau sužinojau, kad karstą iš naujo percinkavo. Nenuostabu, juk pargabeno iš Taškento, o ir ten, ir čia buvo baisūs karščiai. Kai buvo pašarvotas, kvapas net ir per karstą sklido. Komisaras Semionovas man patarė nesistengti pažiūrėti, kas guli karste. Verčiau, sako, tu jį prisimink tokį, kokį išleidai.
Gyvenimas tęsėsi. Nors dirbau konservatorijoje, nuolat buvau tarp žmonių, tačiau sunkumas širdyje nedingdavo. Todėl kartais, grįžusi namo, išsirėkdavau iš širdies, išsiverkdavau, ir man kuriam laikui palengvėdavo.
Net ir dabar, praėjus beveik 30 metų, nebūna dienos, kad apie jį nepagalvočiau.
Po pusės metų mums įteikė Raudonosios žvaigždės ordiną, kuriuo po mirties buvo apdovanotas Valdas. Atsimenu, jį pasiėmė Rimvydas, jo brolis, užsidarė miegamajame ir tiesiog balsu raudojo.
Ir pats Rimvydas iš armijos grįžo labai pasikeitęs. Jo sugrįžimo proga pakviečiau jo klasės draugus, priviriau cepelinų. Kai nueidavau į virtuvę, girdėjau, kaip ten buvusios ir man talkinusios mergaitės kuždasi, koks jis pasidaręs keistas. Nes jis buvo labai tylus ir valgė viską iš karto, nesirinkdamas, cepelinus su burokėliais ir pan.
Atrodė, kad būtų atėjęs iš kito pasaulio, sėdėjo nuolat į žemę nudelbęs akis, tačiau labai sudirgęs ir žaibiškai užsiplieskiantis, ko anksčiau nebuvo. O vėliau jis prisipažino, kad grįžęs namo jautėsi lyg patekęs į pasakų namelį. Tačiau apie savo tarnybą nepasakojo, neužsiminė nė vienu žodeliu.