Pasak jų, siekiant įvertinti rezultatus, svarbu pamatyti ne tik dinamiką, bet ir kampanijos pradžios tikslus bei kaip tie tikslai buvo arba nebuvo įgyvendinti.
Ekspertai neturėjo priėjimo prie Ukrainos ar Rusijos karinių planų, todėl birželį paruošė abiejų pusių tikėtinus veiksmų eigos variantus (VEV) vasaros – rudens kampanijos metu.
Anot jų, galima konstatuoti, kad agresoriui nepavyko iki galo pasiekti tikėtino esminio tikslo mūšio lauke – užimti teritoriją Luhansko ir Donecko kryptyse, linijoje Kupjanskas – Slovianskas – Pokrovskas – Vuhledaras tam, kad susikurtų sąlygas tolimesnėms operacijoms Charkivo, Dnipropetrovsko ir Zaporižios srityse ir bei arba pasigerintų savo derybinę poziciją.
Pagalbinė kryptis
Gegužės pradžioje, tai yra, prieš vasaros – rudens kampaniją, agresorius, panašu, siekė atitraukti Ukrainos pajėgas nuo Luhansko krypties ir pradėjo operaciją Charkivo kryptyje.
Nepaisant to, Ukrainos pajėgos neleido okupantams užimti linijos Kupjanskas – Lymanas – Syverskas.
Agresorius suformavo pleištą (bataliono dydžio vieneto atsakomybės rajoną) ir pasiekė Oskilo upę, tačiau nesugebėjo užimti Kupjansko, ką jau kalbėti apie likusios Oskilo upės pakrantės kontrolės perėmimą.
Tikėtina, prie šio rezultato prisidėjo Ukrainos operacija Kursko kryptyje, kadangi agresorius buvo priverstas atitraukti dalį pajėgų iš Charkivo krypties bei Leningrado apygardoje formuojamų rezervų, taip leidžiant Ukrainos gynėjams daugiau dėmesio skirti Kupjansko – Lymano – Syversko linijos gynybai.
Nepaisant didelių pastangų agresorius nesugebėjo susikurti sąlygų Syversko šturmui, o ukrainiečiai išlaikė pleištą, nukreiptą į agresoriaus pietinį Luhansko krypties flangą.
Nepasiekusi rezultatų sektoriuje veikiančių agresoriaus pajėgų vadovybė desperatiškai bandė dezinformuoti Rusijos generalinio štabo ir „gynybos“ ministerijos vadovybę apie realią padėtį kontaktinėje linijoje, dėl ko grupuotės „Pietūs“ vadas gen. plk. G. Anaškinas nuimtas nuo pareigų, o į jo vietą paskirtas gen. ltn. A. Sančikas.
Remiančioji kryptis
Agresoriaus sėkmė Časiv Jare – Torecke yra ribota.
Rusijos pajėgų operacija Niu Jorko – Torecko ruože, dalinai iš Ukrainos ugnies plano (ugnies sistemos) eliminavo Torecko ruožą, kuris buvo naudingas artilerija apšaudant ir dronais atakuojant agresoriaus Horlivkoje esantį komunikacinį mazgą.
Tokiu būdu agresoriui atsirado galimybė efektyviau pradėti išnaudoti geležinkelį Debalcevė– Horlivka – Doneckas ir taip paremti savo veiksmus link Pokrovsko.
Nors agresorius sugebėjo pasistūmėti Časiv Jaro ir Torecko apylinkėse, tačiau jam nepavyko susikurti sąlygų Sloviansko izoliavimui ar tuo labiau šturmui, kuris greičiausiai buvo vienas iš vasaros – rudens kampanijos tikslų.
Prie to prisidėjo keli dalykai:
Ukrainiečių išlaikyta Lymano sektoriaus kontrolė, kuri sutrukdė agresoriui blokuoti Slovianską iš šiaurės;
Ukrainiečių išlaikyta Syversko kontrolė (nesuformuotas rusų dešinysis flangas);
Įklimpęs rusų puolimas Časiv Jare – Torecke ir negebėjimas suformuoti kairiojo flango (Konstjantinivka).
Pagrindinė pastangų kryptis
Agresorius pastangas, pajėgas ir resursus koncentravo Pokrovsko – Vuhledaro sektoriuje. Šioje kryptyje veikia apie šeštadalis visų rusų pajėgų (arti 100 tūkst.).
Daugiausiai dėl šios priežasties okupantai čia pasiekė didžiausių laimėjimų. Prie sėkmės prisidėjo ir aktyvios lokalios operacijos Zaporižios kryptyje (Kamianskėje, Orihive, Huliajpolėje, Velyka Novosylkoje), kausčiusios Ukrainos vienetus pietiniame Donecko krypties flange.
Lemiamu faktoriumi tapo tai, kad Rusijos pajėgos sugebėjo perimti aukštumų Prohresas – Karlivka – Kurahovė kontrolę, taip įgalinant savo tolimesnes operacijas.
Agresorius iš Ukrainos logistinės sistemos eliminavo Pokrovską, nes ugnimi dengia šio miesto aprūpinimo kelius. Gali būti, kad pats Pokrovskas taip pat buvo vienas iš agresoriaus vasaros – rudens kampanijos tikslų. Rusijos pajėgos siekia jį užimti, eliminuojant iš Ukrainos gynybos sistemos, taip atveriant kelius tolimesnėms operacijoms Donecko kryptyje.
Rusijos pajėgos iš Ukrainos gynybos sistemos eliminavo Kurahovės – Vuhledaro ruožą, taip įgalindamos savo operacijas Zaporižios kryptyje (Velyka Novosilkos blokavimas) ir nustumdami kontaktinę liniją kartu su Ukrainos artilerija, kuri nebegali pasiekti agresoriaus logistinių pajėgumų Volnovachoje. Tai sudarė sąlygas okupantams išvystyti logistinį mazgą prie minėtos gyvenvietės.
Ši bendra agresoriaus sėkmių visuma sudaro sąlygas tolimesnėms operacijoms Donecko ir Zaporižioc kryptyse.
Ukrainos problemos
Vadovavimas ir valdymas. Strateginio lygmens karinės vadovybės vykdomi brigadų vadų nušalinimo ir paskyrimo į pareigas sprendimai trukdo operacijų planavimo ir vykdymo nuoseklumui, pajėgose kelia nepasitenkinimą, neigiamai veikia kovinę dvasią.
Neretai pasitaiko atvejų, kad strateginio ir operacinio lygmens vadovybė kišasi į taktinio lygmens sprendimus, taip sukeldama papildomą chaosą kontaktinėje linijoje.
Ukrainos pajėgų vadovavimo ir valdymo sistema: operacinė taktinė vadavietė (korpusas) – brigada, gan komplikuotai veikia. Operacinės vadavietės (korpuso) vadas ir jo štabas pagrindinėje pastangų kryptyje vadovauja dešimtims brigadų ir atskirų batalionų. Tai ženkliai apsunkina operatyvų reagavimą greitai besikeičiančio mūšio sąlygomis. Prasidėjusi diskusija dėl poreikio kurti divizijos lygmens struktūras neprivedė prie pokyčių Ukrainos pajėgose.
Už ruožą atsakingai brigadai gali būti priskirta 10-15 pavaldžių vienetų (batalionų ir kuopų), kas taip pat itin komplikuoja pajėgų valdymą mūšio lauke.
Rezervai ir resursai
Nors, Ukrainos teigimu, vasarą mobilizuotųjų skaičius buvo panašus kaip ir agresoriaus (apie 30 tūkst. per mėnesį), tačiau Ukrainos pajėgos formavo naujus vienetus, o kontaktinėje linijoje veikiantys vienetai ir toliau susidūrė su didžiuliais karių, specialistų ir vadų trūkumais.
Trečius metus vykstančio karo, netekčių ir didelės personalo kaitos kontekste ne visi vienetai turi kompetentingą ir motyvuotą vadovybę ir karius, dėl ko nėra pasiekiami efektai mūšio lauke, krenta vienetų moralė, pasitaiko savavališkų pozicijų palikimo (Očeretynė) ar dezertyravimo atvejų.
Vasaros – rudens kampaniją Ukrainos ginkluotosios pajėgos pasitiko atsinaujinus JAV karinei paramai. Tačiau JAV ir Europos šalių karinė parama išliko nenuosekli, o agresoriui itin aktyviai puolant ir atakuojant tiekimo grandines, finalinėje kampanijos stadijoje pagrindinėje pastangų kryptyje ukrainiečiams ėmė stigti šaudmenų.
Pajėgų apsauga
Agresorius intensyviai vystė sklendžiančių bombų (KAB) pajėgumą. Vasaros – rudens kampanijos metu agresorius vidutiniškai smogdavo 102 KAB per dieną, o smūgių dinamika nuo birželio iki lapkričio augo.
Maža to, agresorius didino KAB kovinę galią (pradėtos naudoti 3 tonas sveriančios bombos) bei sklendimo nuotolį (pradėjo pasiekti taikinius už 100 km).
Savo ruožtu Ukrainos pajėgos dėl oro gynybos sistemų trūkumo neturėjo galimybės kovoti su šia grėsme, todėl okupantai kontaktinėje linijoje esančias pajėgas KAB atakavo beveik nebaudžiami. Per visą kampaniją numušti tik 12 orlaivių, tai yra, maksimaliai eliminuoti tik 48 KAB smūgiai.
Ukrainos brigadų ir aukštesnės vadovybės inžineriniai pajėgumai nespėja įrenginėti fortifikacijų, inžinerinių užtvarų, pavyzdžiui – minų laukai (prie to prisideda V2 problemos). Nesukurta fortifikacijos įrengimo sistema gilesniame užnugaryje(sąveika su civiline administracija silpna).
Dėl personalo trūkumo įrengtos pozicijos ne visada efektyviai dengiamos ugnimi. Problemą gerokai pagilina aukščiau įvardinta KAB problema.
Smūgiai į gilumą
Vasaros – rudens kampanijos metu Ukrainos pajėgos surengė labai efektyvių smūgių seriją agresoriaus užnugaryje, kai atakuota agresoriaus naftos perdirbimo infrastruktūra, strateginės reikšmės šaudmenų sandėliai, oro uostai ir kiti objektai.
Tačiau didžioji jų dalis buvo giliame agresoriaus užnugaryje, o logistika pagrindinių pastangų, remiančioje ir pagalbinėje krypčių užnugaryje atakuota sąlyginai retai.
Pateikiame lapkričio mėnesio dinamiką, kuomet Ukraina buvo gavusi vakarietiškas raketas ir leidimą smūgiuoti jomis agresoriaus teritorijoje.
Tai, tikėtina, lėmė sąlyginai stipresnė šių krypčių agresoriaus oro gynyba, tad ukrainiečiai rinkosi dronais atakuoti lengviau apsaugotus taikinius. Tai iš dalies patvirtina agresoriaus oro gynybos nuostolių dinamika. Jei birželio mėnesį rusų nuostoliai šioje srityje buvo 56 sistemos, tai lapkritį – vos 12. Be to, įtaką darė ir raketų bei jų nešėjų trūkumas Ukrainos pajėgose.
Agresoriaus problemos
Reikia suprasti, kad agresoriaus sėkmė kainavo jam labai brangiai, Rusijos pajėgos turi sisteminių problemų.
Vadovavimas ir valdymas. Minėta situacija Syversko sektoriuje, kai okupantai negalėjo pasiekti iškeltų uždavinių, o agresoriaus sektoriaus vadovybė melavo aukštesnei vadovybei, nėra vienintelis atvejis. Kita vertus, po J. Prigožino maišto įvykdyto valymo, agresoriaus vadovavimo ir valdymo sistema yra sąlyginai vieninga.
Rezervai ir resursai
Agresoriaus manevro pajėgumo nuostoliai sistemingai augo per visą kampanijos laikotarpį.
Birželio mėnesį rusai neteko 35 030 karių, o lapkričio mėnesį gyvosios jėgos nuostoliai pasiekė iki tol nematytas aukštumas – 45 720 karių. Įvertinant tai, kad agresorius oficialiai skelbia per mėnesį pritraukiantis 30 tūkst. karių, per vasaros – rudens kampaniją susidarė ženklus gyvosios jėgos deficitas – 53 350 – teoriškai beveik 4 divizijos dydžio vienetai. Spaudoje pasirodžiusios kalbos apie 300 tūkst. agresoriaus turimų arba rengiamų rezervo karių nėra patvirtinti jokiais objektyviais duomenimis ir labiau primena agresoriaus dezinformacinę kampaniją.
Tankų ir šarvuotos technikos nuostoliai taip pat augo ženkliai. Jei birželio mėnesį rusai neteko 962 šarvuotos technikos vienetų, tai lapkritį – 1 202.
Atsižvelgiant į tai, kad agresoriaus karinės pramonės pajėgumas yra 300 šarvuotos technikos vienetų pagaminimas arba modernizacija per mėnesį, peršasi prielaida, kad per vasaros – rudens kampaniją šarvuotos technikos deficitas agresoriaus pajėgose siekia net 4 351. Tai reiškia, kad teoriškai technikos turėtų trūkti 14 divizijų. Tiesa, tikėtina, kad dalį pažeistos technikos rusai suremontuoja. Tai viena esminių priežasčių, kodėl net pagrindinėje pastangų kryptyje dominuoja iš 5-15 pėstininkų sudarytų grupių puolimo operacijos, kurias remia aviacija, artilerija ir dronai.
Pasitaiko atvejų, kai rusų mobilumą užtikrina motociklai, mopedai, civilinis transportas ar net elektriniai paspirtukai.
Agresoriaus paramos ugnimi komponentas nukentėjo, tačiau leido remti puolančias pajėgas. Apie KAB efektą ekspertai jau minėjo ne kartą.
Dabar trumpai apie artileriją (ir, tikėtina, minosvaidžius). Jei birželį rusų nuostoliai šioje srityje buvo rekordiniai – 1 438, tai lapkritį rusai neteko 897. Atsižvelgiant į tai, kad per mėnesį agresorius geba pagaminti arba sutaisyti apie 700 artilerijos sistemų, tai per vasaros – rudens kampaniją rusų deficitas šioje srityje, gali būti 3 708. Skaičiai įspūdingi – jei skaičiuotume tik artilerijos sistemas, tai atrodytų, kad rusams turėtų trūkti net 206 artilerijos divizionų (batalionų). Tai nerealus skaičius, labai tikėtina, jog jį išpučia į šią kategoriją priskaičiuojami ir rusų minosvaidžių nuostoliai.
Pajėgų apsauga
Jau minėta, kad agresoriaus oro gynybos sistemų nuostoliai per vasaros – rudens kampaniją ženkliai krito. Kita vertus, reikia atkreipti dėmesį, kad Ukrainos aviacija sugebėdavo atakuoti agresoriaus pajėgas kontaktinėje linijoje. Ypač tai pasakytina apie ukrainiečių operacijos Kurske pradinį etapą, kai agresorius dar nebuvo pritraukęs oro gynybos sistemų.
Smūgiai į gilumą. Vasaros – rudens kampanijos metu Rusijos pajėgos daugiausia rėmėsi dronų „Šahed“ smūgiais, o raketos naudotos gerokai rečiau. Iš viso agresorius atliko 888 raketinius smūgius, o dronais Ukrainos teritoriją atakavo 7 340 kartų.
To priežastis – Rusija taupė raketas šaltajam metų laikui, kai, labai tikėtina, yra planuojama sistemiškai atakuoti Ukrainos energetinę infrastruktūrą. Tai atsispindi rusų smūgių dinamikoje.
Birželio mėnesį okupantai smūgiavo su 110 raketų ir 333 dronais „Šahed“, o lapkritį – 258 raketomis ir 2393 dronais. Kalbant apie šių smūgių efektyvumą, Ukrainos gynėjams pavyko numušti 67 proc. raketų (597) ir 66 proc. „Šahedų“ (4899).
Reikia pažymėti, kad didelė dalis nenumuštų dronų buvo EW priemonėmis nukreipti nuo kurso, tačiau tikslus skaičius nėra aiškus, nes Ukrainos Generalinio štabo apžvalgose kartais numušti ir EW priemonėmis nukreipti dronai yra pateikiami kartu.
Apibendrinant galima konstatuoti, kad dalinę agresoriaus sėkmę vasaros – rudens kampanijoje lėmė ne agresoriaus kokybinis pranašumas, o persvara gyvąja jėga bei parama ugnimi, aukšta nuostolių tolerancija bei Ukrainos pajėgų vadovavimo ir valdymo, rezervų ir resursų problemos.
VEV žiemos – pavasario kampanijai
Pabaigai – trumpas žvilgsnis į tikėtinus abiejų pusių veiksmų eigos variantus žiemos – pavasario kampanijoje.
Rusijos VEV
Užėmus Pokrovską ir Velyka Novosilką tęsti puolimą ir įsitvirtinti ruože Dobropilė – Slovianka – Havrylivka – Huliajpolė, su tikslu įgalinti tolimesnes operacijas Dnipropetrovsko ir Zaporižios srityse.
Įgyvendinti vasaros – rudens kampanijoje nepasiektus rezultatus:
Užimti Kupjanską bei išplėsti savo placdarmą palei Oskilo upę bent jau ruože Kupjanskas – Borova, susikuriant sąlygas artilerijos ugnimi atakuoti svarbų Ukrainos vienetų logistinį mazgą Izyume, taip įgalinant tolimesnes operacijas Charkivo ir Sloviansko link;
Izoliuoti Slovyanską, su tikslu jį užimti – pasistūmėti link Lymano, nupjauti ukrainiečių Syversko pleištą, užimti Časiv Jarą – Konstjantinivką;
Siekiant sukaustyti Ukrainos pajėgas tęsti paramos operacijas Zaporižios (Huliajpolė, Orihivas, Kamianskė), Charkivo ir Kursko kryptyse. Pastarasis ruožas agresoriui turi didžiulę politinę reikšmę.
Ukrainos VEV
Stabilizuoti kontaktinę liniją Pokrovsko – Velyka Novosilkos ruože.
Išlaikyti Syversko pleištą bei Časiv Jaro kontrolę ir neleisti agresoriui susikurti sąlygų puolimui Sloviansko link.
Stabilizuoti situaciją palei Oskilo upę, bei, atsiradus progai, išvalyti placdarmą agresoriaus Pisčanės pleište.
Išstumti agresoriaus pajėgas iš Charkivo krypties (už valstybinės sienos).
Tęsti operaciją Kursko kryptyje, taip kaustant agresoriaus rezervinius vienetus bei didinant politinę žalą Kremliaus režimui. Neatmestina, kad tokių puolimo operacijų į agresoriaus teritoriją gali būti ir daugiau (pavyzdžiui, Briansko sritis).
Akivaizdu, kad nei Rusija, nei Ukraina nebus pajėgi visų šių tikslų siekti vienodu intensyvumu, todėl operacijos bus planuojamos ir vykdomos pagal prioritetus. Pastarieji priklausys ne tik nuo abiejų pusių operacinių planų, tačiau ir nuo oponento veiksmų bei pajėgumo.
