Kas baisiau: Rusija ar mes patys?

Net Lietuvai tapus ES ir NATO nare, girdėti daug kalbų apie tai, kad Rusija mėgina grąžinti mus savo įtakos sferon ir kad tos pastangos gali būti sėkmingos. Rusai spaudžia per energetiką, masinę kultūrą, naudojasi Europos bestuburiškumu. Dar visai neseniai griežtesnio kalbėjimosi su Rusija šalininke buvusi mūsų kaimynė Lenkija šiandien, regis, palaiko kur kas geresnius santykius su Maskva nei Vilniumi. Ar gali Kremlius kaip nors bent jau iš dalies grąžinti mus į savo orbitą? O gal mes tik dangstome nuosavas bėdas ir ydas, gąsdindami ir gąsdindamiesi Rusija?

SSRS šmėkla dar sklando

Kaip Delfi tvirtino JAV valstybės departamento bei Strateginių ir tarptautinių studijų centro (CSIS) ekspertas, knygos apie Rusijos mėginimus šokdinti Vakarus (Dismantling the West: Russia's Atlantic Agenda) autorius Januszas Bugajskis, Kremliui beveik neturi šansų įtraukti Baltijos valstybių į savo institucinę orbitą. Svajonės atkurti SSRS Eurazijos projekto pavidalu Baltijos šalims negresia. Tačiau Baltijos valstybės greičiausiai patirs vadinamosios „minkštosios galios“ poveikį.

„Tai ypač sakytina apie Latviją ir Estiją, kuriose gyveną gausios rusakalbės tautinės mažumos. Taip pat tikėtinas spaudimas energetikos, ekonomikos srityse“, - sakė J. Bugajskis.

JAV politologo nuogąstavimus dėl „minkštosios galios“ poveikio atitiko ir Delfi kalbinto Vyčio Jurkonio – Rytų Europos studijų centro eksperto – nuomonė apie Lietuvoje vykstančius procesus. Baltijos valstybių euroatlantinė integracija pristabdė ties aiškiai nubrėžta riba Kremliaus geopolitines ambicijas, tačiau, pasak eksperto, „Rusija turi nemenką priemonių arsenalą veikti tiek Lietuvos vidaus politiką, tiek ir visuomenės nuotaikas bei požiūrį“.

V. Jurkonio teigimu, grąžinti mentališkai Lietuvą į buvusią SSRS erdvę yra didelis iššūkis, tačiau pastangos tai daryti, jo manymu, gerai matomos. Jas tam tikrais atžvilgiais liudija ir mūsų žiniasklaidos priemonių ypatumai, ir kultūros bei istorinės atminties politika, etninių mažumų klausimai, parama tam tikroms politinėms struktūroms – kad ir Algirdo Paleckio „Frontui“. „Tą reikia suvokti, nors manau, kad kartų kaita Lietuvoje turi pamažu panaikinti tą sovietinį palikimą ir atverti kelius neišvengiamai orientacijai į Europą. O kokį vaidmenį – pasyvų ar aktyvų – vaidinsime ES, būtų jau kitas klausimas“, - sakė V. Jurkonis.

Kalta ne Rusija, o mes patys

Lietuvoje nemažai kalbama ne tik apie energetinę, ekonominę, bet ir mentaliteto priklausomybę nuo Rusijos. Lietuvos televizijas ir koncertų sales yra užplūdęs rusiškas popsas. Tačiau, kaip teigia VU TSPMI docentė Dovilė Jakniūnaitė, jei tam tikros muzikos populiarumas būtų priklausomybės mentalinei erdvei kriterijus, tai mes anglosaksų erdvei priklausytumėme ne mažiau nei rusų. Tuo metu energetinių išteklių šaltinis irgi, jos manymu, nėra itin reikšmingas veiksnys – jis automatiškai nelemia nei mąstymo pobūdžio, nei vertybių.

Kaip pažymi D. Jakniūnaitė, grįžimo į sovietinę erdvę idėja yra miglota. Praėjo daugiau nei dvidešimt metų nuo SSRS žlugimo, sovietų laikai nutolo, įvyko daug pokyčių. Politologė teigė skeptiškai vertinanti besikartojančias nuorodas į sovietmetį ir jo menamą įtaką. „Tos nuorodos į sovietmetį užklijuoja lyg ir savaime suprantamą, tačiau iš tikrųjų neturiningą, nors ir neigiamą etiketę, ir neleidžia suvokti, dėl ko iš tikro vertėtų nerimauti“, - Delfi sakė D. Jakniūnaitė.

Mokslininkės nuomone, daug svarbiau yra kalbėti apie tai, kad Lietuvoje daugėja balsų, skelbiančių kažin kokį išskirtinį Lietuvos kelią ir dalią bei aiškinančių, kad žmogaus teisių idėja mums yra brukama. Šių „išskirtinio kelio“ skelbėjų požiūriu, valstybė turinti teisę nurodyti, kas yra vertybė ir kuris gyvenimo būdas esąs teisingas.

„Jie yra įsitikinę, kad suverenitetas yra aukščiau visko – net ir pagarbos žmogui. Jie tvirtina, kad tolerancija ir bandymas kalbėtis bei susitarti dėl sambūvio taisyklių yra nereikalingas vakarietiškas produktas. Ar tai – grįžimas į aną erdvę? Nežinau. Veikiau tai yra kol kas dar ne itin sėkmingas bandymas sukurti uždarą, svetimųjų besibijančią ir savų žmonių negerbiančią tautą“, - sakė politologė.

Eurazijos projektas – dar menkesnis už NVS

„Eurazijos sąjunga nėra pirmas Rusijos integracinis projektas regione. NVS buvo gerokai ambicingesnis, bet vis tiek paaiškėjo esąs tik formalus darinys, taip ir nesugebėjęs išplėtoti aiškesnės vizijos“, - tvirtina D. Jakniūnaitė. Politologė atkreipia dėmesį ir į tai, kad Eurazijos projektas kol kas tėra trijų valstybių inicijuota muitų sąjunga: Rusijos, Baltarusijos ir Kazachstano. „Ar yra daugiau kandidačių, trokštančių prisijungti? Kol kas – vargu: kitos Vidurio Azijos valstybės dėl įvairių priežasčių plėtoja atsargius santykius su Rusija“, - pažymėjo politologė.

Net Armėnija, kuri yra laikoma gan prorusiška, vis labiau bando atitolti nuo Kremliaus puoselėjamų planų. „Kai kas mano, kad Ukraina yra prizas, kurio Rusija norėtų šiai savo sumanytai sąjungai. Ukrainos aktyvus įsitraukimas tikrai galėtų sukelti nerimą Vakaruose. Tačiau nepaisant dabartinės įtampos tarp ES ir Ukrainos, pastarosios posūkis Maskvos link atrodo mažai tikėtinas“, - sakė D. Jakniūnaitė. Jos teigimu, Rusijos pareiškimai apie Euraziją tėra mėginimas parodyti, kad ji nori ir gali įgyvendinti savo ambicingus projektus viena, be ES. Tačiau šie pareiškimai, politologės žodžiais, nekelia didesnės grėsmės nei kiti Rusijos veiksmai.

Eurazija – Rusijos šansas susigrąžinti dalį imperijos

Savo ruožtu V. Jurkonis, neatmesdamas Eurazijos projekto skeptikų argumentų – kad Kremlius turi per daug vidaus problemų, silpnėjanti Rusija „nepatemps“ Eurazijos projekto ir kad šios iniciatyvos laukia toks pat likimas, kaip NVS – mato ir kontrargumentų.

„Pirma, tam tikri Eurazijos fragmentai jau egzistuoja, kaip antai Rusijos, Baltarusijos ir Kazachstano muitų sąjunga. Antra, vertėtų atkreipti dėmesį į tai, jog pirma Vladimiro Putino aplankyta užsienio sostinė buvo Minskas. Baltarusija yra nors ir nedidelė Eurazijos mozaikos dalis, Minsko pozicija yra esminė: be Baltarusijos kažin ar pavyktų pritraukti Kijevą. O be Ukrainos Eurazijos sąjunga yra mažai ko verta. Akivaizdu, jog šios V. Putino ambicijos tiesiogiai konkuruoja su Rytų partnerystės iniciatyva ir yra savotiškas iššūkis ES kaimynystės politikai“, – sakė ekspertas.

V. Jurkonio nuomone, neturėtume apsigauti: būtent todėl, kad Rusija silpnėja, Eurazijos projektas jai gali būti paskutinis šansas susigrąžinti bent dalį savo ankstesnės imperijos.