„Žinių radijo“ eteryje politikos apžvalgininkas Mečys Laurinkus, istorikas, žurnalistas Vidmantas Valiušaitis ir kultūros istorikas Aurimas Švedas dalijosi savo įžvalgomis apie Mindaugo Lietuvą ir svarstė, kokių paralelių šiuo klausimu galima rasti šiandien.
Pokalbio metu jie papasakojo ir apie Mindaugo būdą: į karalių net žemaičiai bijojo pakelti akis, tikėjo jis ne religija, o prietarais, patikusią moterį kartą pavergė laidotuvėse, nekreipdamas dėmesio į tai, kad ji buvo kito kunigaikščio žmona. A. Švedas karalių Mindaugą lygino net su legendiniu krepšininku Michaelu Jordanu.
Kas nutiktų, jei persikeltume į Mindaugo laikus?
Paklaustas, kas nutiktų, jei persikeltume į Mindaugo laikus, M. Laurinkus juokėsi, kad, visų pirma, nesuprastume kalbos, greičiausiai greitai pasimestume ir aplinkoje.
„Tam tikri politikos veikimo dėsniai, taisyklės yra universalūs, jie tęsiasi nuo seniausių laikų. Manau, ir aptariamoje epochoje viskas buvo taip pat. Tik, ko gero, ar dvaro gyvenimas, ar politika su artimais, tolimais kaimynais, koalicijos partneriais, kurie gali įkyrėti, reikia gal papjauti, įvairūs dalykai galėtų būti. Tokia atmosfera, aišku, mus daug kuo nustebintų. Tačiau yra viena aplinkybė – Mindaugas veikė mūsų istorinio pakilimo laikotarpyje“, – kalbėjo politikos apžvalgininkas.
Anot jo, tuo metu Lietuva tapo žinoma, pradėjo sukti į Europą. Aptariamas virsmas turėtų atsispindėti ir Mindaugo, ir kitų vadovų tarpusavio santykiuose.
„Aš sakyčiau, mus ištiktų įvairiapusis emocinis ir visoks kitoks patyriminis šokas <...>: maistas būtų neskanus, matytume mums visiškai neįtikėtiną ir neįprastą akiai peizažą (miškai, medinukai kažkokie, pastatai, neįžengiami keliai). Pats karalius Mindaugas ir jo svita mums greičiausiai irgi nepadarytų didelio įspūdžio. Įsivaizduokite, tai yra nuolat keliaujantis, iš pradžių, Didysis kunigaikštis, vėliau – karalius. Būtų ir įdomių atradimų. Pavyzdžiui, gal rastume atsakymą, kur buvo jo Voruta. Dabar kalbame apie Anykščius, Kernavę, Vilnių, gūžčiojame pečiais“, – pridūrė A. Švedas.
Į karalių bijojo net pakelti akis
Istoriko teigimu, Mindaugas ir jo svita išlepusiam vaizdų XXI a. žmogui atrodytų itin paprastai, tačiau jis neabejotinai atskirtų, su kuo bendrauja.
„Duosiu pavyzdį – kai žemaičiai laimi Durbės mūšį, jie eina pas Mindaugą, norėdami pasiūlyti jam aljanso galimybę, „atsimetimą“ nuo krikščionybės, etninės politikos (baltų žemių vienijimo, atsiribojimo nuo Europos) programą. Jie bijo kreiptis į karalių tiesiogiai, ieško tarpininko. Jie bijo pakelti akis į karalių“, – pasakojo A. Švedas.
Anot jo, 13 a. valstietis savo pirkioje greičiausiai tikrai nebuvo pasikabinęs Mindaugo paveikslo, bet elementarūs išgyvenimo instinktai greitai leisdavo suvokti, kam nusilenkti.
Tikėjo ne religija, o prietarais
„Tikėjimo klausimais Mindaugas buvo visiškas pragmatikas – reikėjo, pasikrikštyjo. Tačiau buvo prietaringas, bijojo kiškio. Metraštyje užfiksuota, kad per kelią bėga kiškis, jis būtinai turi sustoti. Tai lemia kažką, kaip mums juodas katinas“, – sakė M. Laurinkus.
Kita vertus, A. Švedas tikino, kad Mindaugas taip pat buvo progreso ir ateities žmogus. Per kelis metus jis sugebėjo atlikti tai, ką porą šimtų metų darė kitos Europos valstybės.
„Jei mes kalbame apie Mindaugo ir šios dienos politikų gretinimo galimybę, tai nebūtinai bus tik pastarųjų naudai. Mindaugas turėjo programą, kaip jam eiti su valstybe į ateitį“, – sakė jis.
Anot A. Švedo, Mindaugas buvo protingas, mokėjo mokytis ir gebėjo atskirti, kas yra svarbu, o kas – ne.
Karys barbaras tapo Europos lygmens vadovu: kunigaikščio žmoną nusprendė „pasilaikyti“
„Kažkuria prasme, karys barbaras sugebėjo labai greitai suprasti, kaip gyvena Europa, suprasti žaidimo taisykles, kad pavyktų joje išlikti. Tą Lietuvos valstybės kūrimo projektą patobulinant, įvedant tam tikras europietiškas politikos kategorijas. Jis suprato, kad, jei nori išlikti savo namuose, Lietuvos valstybėje, turi tapti karaliumi.
Jis surado partnerius, užmezgė dialogą su, atrodo, pikčiausiu priešu Andriumi fon Štirlandu, kuris buvo Kryžiuočių ordino magistras ir turėjo, tarytum, rūpintis, kad Mindaugui nuo pečių nuriedėtų galva. Mindaugas suranda būdą, kaip su juo sutarti. Jis suranda būdą, kaip užmegzti ryšį su tuometiniu popiežiumi. Jis sugeba surasti žodžius, kuriuos tie žmonės atpažintų. Sugeba mainytis, derėtis, jis žvelgia į ateitį“, – kalbėjo A. Švedas.
V. Valiušaitis papildė kolegą primindamas, kad Mindaugas susidūrė ir su dideliu pasipriešinimu. Mindaugo programa nutrūko ne tik dėl to, kad jis buvo nužudytas, bet ir dėl to, kad palaipsniui buvo nužudyti ir jo palikuonys.
„Atvyko į laidotuves kitas kunigaikštis su savo žmona, ji patiko jam ir jis ją „pasilaikė“. Galite įsivaizduoti? Tokie asmeniškumai irgi paskui pereina į politines platformas to meto formomis ir lemia mūsų politinės raidos kryptį“, – sakė jis.
Mindaugo politika primena Michaelą Jordaną
Anot A. Švedo, atsisėdęs į sostą Mindaugas labai laisvai galėjo pasakyti, kad „Valstybė – tai aš“, o visi kiti turėjo klausyti to, ką jis – žmogus Valstybė – pasakys.
„Man jis priminė legendinį krepšininką Michaelą Jordaną, kuris po vienų rungtynių savo kolegas mokė: „Supraskite, krepšinis yra kolegiškas žaidimas. Kai tik gaunate kamuolį, duokite jį man. Aš žinosiu, ką su juo daryti“.
Mindaugo santykis su politika buvo toks. Jis prisiėmė atsakomybę ir valstybės kūrimą suprato kaip asmeninį projektą – kuria valstybę sau ir savo vaikams, visų pirma. Jis žinojo, kokia to kaina.
Jei šios dienos koalicijos partneriai nesudėlios naujos valdžios kontūrų, jie išsiskirstys į savo frakcijas ir lauks kitos galimybės. Mindaugas žinojo, kad, jei jo projektas bus sužlugdytas, jis neteks galvos, jo vaikai nesulauks kito ryto“, – pastebėjo A. Švedas.
Kitą vertus, Mindaugui buvo akivaizdu, kad ir valstiečiai negali patvorėje mirti būdu – jie turėjo aprūpinti kariuomenę, kuri atlieka pareigą karaliui.
Vienijosi iš būtinybės
Paklaustas, ar galima rasti paralelių tarp Mindaugo ir dabartinės valdžios, kuri, atrodo, ateina su ta pačia vienijimo idėja, V. Valiušaitis tikino, kad reikia įvertinti visą kontekstą.
„Mes šiandien kalbame apie patriotizmą, reputaciją, valstybės kultūrą, identitetą. Tuo metu buvo kiti kriterijai – galios veiksnys pagrindinis. Įtakingiausias kunigaikštis buvo tas, kuris sugebėdavo jėgą parodyti ir palenkti kitus. Rinkėjų nebuvo, nors, be abejo, tam tikri susitarimai, koalicijos tarp genčių ar regionų kunigaikščių egzistavo“, – sakė jis.
Anot M. Laurinkaus, bet kurioje epochoje vienijimasis yra atsakas į iššūkį.
„Susivienijimas buvo iš būtinybės kažką daryti – gali būti ir gamtinės sąlygos, gali būti ekonominės, santykiai su priešu. Gal buvo matyti, kad ta zona neišgyvens. Tas vienijimas buvo vykdomas labai pamažu“, – sakė M. Laurinkus.
