Tai jau ketvirtas susitarimas, bet irgi negarantuojantis įsipareigojimo. Praėjusią savaitę Seimas po pateikimo pritarė įstatymo pataisoms, kurios leistų Lietuvos gyventojams bei įmonėms aukoti kariuomenei. Įstatymo svarstymas numatytas birželį. Kol politikai trūkčioja vietoje, dėdami parašus, bet nerasdami lėšų, o biudžetas dūsta nuo politikų įsipareigojimų, verslininkai patys kalba apie mokestį krašto gynybai, kurį jie sutiktų mokėti, ir net mėgina patarti, koks tas mokestis galėtų būti. Toks mokestis, beje, vadintas „Aukos mokesčiu“ gyvavo Abiejų Tautų Respublikoje.
Prieš keletą savaičių verslininko Viliaus Kaikario išsakyta nuomonė, kad Rusijoje dirbančios lietuvių įmonės dėl griežtos Lietuvos retorikos Rusijos atžvilgiu gali nukentėti, supykdė politikus, visuomenę ir dalį verslininkų. Vilkaviškyje įmonę turintis Gintautas Plečkaitis sako, kad ir jis patyrė nuostolių Rusijoje, tačiau tai nereiškia, jog dėl pinigų verta išduoti savo principus ar tėvynę. Priešingai, kasmet labdarai po keliasdešimt tūkstančių paaukojantis vyras valstybei siūlo pagalvoti ir apie dar vieną mokestį verslui, o surinktus pinigus skirti konkrečiai krašto gynybai.
„Gal galėtume mes prisidėti skirdami nuo apyvartos, pavyzdžiui, 0,1 proc. O galbūt galėtų būti kažkas panašaus į stabilizacinį fondą, kur mokestis būtų 0,2 ar 0,4 proc. nuo išmokėtų atlyginimų. Manau, verslininkai turėtų suprasti, kad jeigu mes neturėsime valstybės, jos gynybos, tai neturėsim ir verslo“, – teigia individualios įmonės „Elektra“ savininkas Gintautas Plečkaitis.
Vienos didžiausių Lietuvos saugos bendrovių vadovas sako, kad jei valstybė nuspręstų tokį mokestį įvesti, dauguma verslininkų neprieštarautų. Tiesa, pabrėžė, kad tada valstybė turėtų viešai skelbti, kaip panaudoti pinigai.
„Mes turime ketvirtą politikų susitarimą apie tai, kad krašto apsaugai bus skiriama tinkamai lėšų, ir tie kiti trys kartai – tai mums tiesiog melavo. Todėl, žinot, dabar tas mokestis – ar jis tikrai nueis krašto apsaugai? O jeigu jis nueis krašto apsaugai, ar už jį nebus nupirkti dar du laivai už 200 milijonų litų, kurie iš principo kovinės galios nepadidino, ir yra balastas. Tai kai kurie veiksmai iš tikrųjų balansuoja ant nusikaltimo ribos“, – tvirtina bendrovės „G4S Lietuva“ generalinis direktorius Saulius Tulevičius.
Šie verslininkų siūlymai primena Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikus, kai 1789 m. įsigaliojo vadinamasis „Aukos mokestis“, apmokestinęs Abiejų Tautų žemvaldžius. Bajorai krašto gynybai privalėjo skirti dešimtąją dalį nuolatinių pajamų, o bažnyčia – net 20 procentų. Įstatyme buvo įvardyta, kad tai „Amžinoji Abiejų Tautų provincijų auka krašto pajėgų padidinimui“. Pramonininkų konfederacijos prezidentas sako, kad verslas palaikytų saugumo mokesčio iniciatyvą.
„Kelių mokestis, kuris yra mūsų kure, kitaip tariant, benzino kolonėlės kiekviename užpiltame litre, duoda galimybę planuoti šiandien savo kelių struktūros būseną, pinigus remontui, plėtrai ir t. t., tai jeigu rastume kažkokį panašų modelį, kad mes kažkur galėtume įdėti mūsų saugumo mokestį, kuris būtų nukreiptas tiesiogiai tom išlaidom, aš manyčiau, kad čia būtų geras pavyzdys“, – tikina Pramonininkų konfederacijos prezidentas Robertas Dargis.
Kol verslininkai tik svarsto apie galimybę remti krašto gynybą, o politikai tūpčioja vietoje, Krašto apsaugos ministerijos puslapyje jau dabar galima rasti informaciją, kaip paremti kariuomenę: galima skirti 2 procentus gyventojų pajamų mokesčio arba pinigų pervesti į specialias sąskaitas. Lietuvoje didėja susidomėjimas savanoriška krašto apsaugos tarnyba, auga Šaulių gretos. Ypač krašto gynyba domisi jauni žmonės.
„Jau porą metų galima pastebėti, kad yra vis daugiau studentų, užsirašančių į bazinius karinius mokymus, vis daugiau studentų, kurie savanoriauja kažkur kariuomenės tam tikruose daliniuose“, – teigia Lietuvos studentų sąjungos prezidentas Paulius Baltokas.
Pasak Karo akademijos prorektoriaus, tai rodo, kad Lietuvoje pilietiškumo užtenka, jis dar labiau augs didėjant pavojui. Pasak prorektoriaus, net ir šiandien, kai pavojus yra akivaizdus, politikai tik kalba, o visuomenė turi būti telkiama – verslininkai, jeigu reikia, skatinami aukoti krašto gynybai, piliečiai jungiami į konkrečias organizacijas.
„Tai gali būti sanitarai arba kokie nors kraujo donorų organizatoriai, ar žmonės, kurie rūpinasi civiliais gyventojais, arba tie, kurie stos į Šaulių sąjungą. Karas bus maždaug už pusės metų, duok Dieve jo nebus, bet jeigu mes turėtumėm tokį supratimą, tuomet žinotumėm, ką reikia daryti. O mes vis dar turime tokių iliuzijų, kad „Pranysiot“, kaip rusai sako“, – tikina Generolo J. Žemaičio karo akademijos prorektorius prof. Valdas Rakutis.
Prorektoriaus manymu, didžiausia mūsų problema ta, kad laiku nesuvokiam pavojaus, reaguojam per vėlai. Esą karas Lietuvoje vyksta jau seniai, tik kariaujama ne raketomis ar tankais, o informacinėje erdvėje, kurioje Lietuva pralaimi.
„Steigti štabą, jis gali vadintis kokiu nori pavadinimu, bet esmė – štabą, kuris koordinuoja visą informacinį karą. Jis renka informaciją, ją apdoroja, pateikia ir pereina į priemones konkrečiai. Tai gali būti kontropropaganda, tai gali būti propaganda“, – sako prof. V. Rakutis.
Visuomenės paramos būtinumą pabrėžia ir pati kariuomenė. Seimo komitetuose šią savaitę dėl informacinio saugumo kalbėję kariuomenės atstovai sako, kad norint sėkmingai atlikti savo pareigą, jiems reikia visuomenės paramos, supratimo, rezervo, pakankamo finansavimo. Jei visuomenė juos palaikys, kariuomenė sėkmingai atliks užduotis, taip pat ir pagrindinę – apginti savo šalį.