Anot Lietuvos edukologijos universiteto Lietuvių kalbotyros ir komunikacijos katedros docentės Jurgitos Girčienės, naujus žodžius kuriame mes visi, kalbos vartotojai.
„Iš tiesų yra daug ironijos, kartais net piktinamasi dėl tų naujų žodžių, kuriuos kuria kalbininkai. Kalbininkas, kaip ir kiekvienas žmogus, gali sukurti žodį, bet tai tikrai nėra jo funkcija“, – sako J. Girčienė.
– Kas yra naujažodžiai ir kaip, iš kur jie atsiranda?
– Naujažodžiais pačia plačiausia prasme yra laikomi tiesiog visi nauji žodžiai. Naujažodžių kalboje atsiranda įvairiais būdais, bet du pagrindiniai būtų tokie: vieni žodžiai yra pasiskolinami, jie paprastai vadinami naujaisiais skoliniais. Kiti žodžiai pasidaromi. Jie vadinami naujaisiais dariniais. Naujųjų skolinių pavyzdys – „hakeris“, o naujųjų darinių jo atitikmuo gali būti „programišius“.
– Ko gero, įdomiausi yra naujausi dariniai, nes jie ir kelia daugiausiai emocijų. Kokios jų atsiradimo istorijos? Kas juos kuria?
– Kuriame mes visi – visa kalbinė bendruomenė. Reikėtų ištirti, ar kiekvienas yra sukūręs, bet paprastai nuo vaikystės būna tokių spontaniškų naujųjų darinių. Mamos ir tėčiai surašo savo vaikų naujus žodžius. Galima sakyti, kad kiekvienas per gyvenimą esame netyčia, gal ir nepastebėdami sukūrę žodžių (arba jeigu dar nesame sukūrę, greičiausiai, kad tai padarysime). Atsakymas būtų toks (gal šiek tiek provokuojantis) – ar kalbininkai juos kuria?
Iš tiesų yra daug ironijos, kartais net piktinamasi dėl tų naujų žodžių, kuriuos kuria kalbininkai. Kalbininkas, kaip ir kiekvienas žmogus, gali sukurti žodį, bet tai tikrai nėra jo funkcija. Jūs turbūt klausiate apie tuos žodžius, kurie įvardija įvairius daiktus, realijas? Jie kartais vadinami termininiais naujažodžiais. Gal turite omenyje konkretų pavyzdį?
– Daugelis žmonių juokiasi iš žodžio „nešmuo“ arba „vielabraukis“. Tokie seniau sukurti žodžiai (net nežinau, ar jie realūs) paplitę dabartiniame folklore.
– Dėl „nešmens“ abejočiau, turbūt tai folkloras. „Vielabraukis“ – tikrai. Kai paklausėte, kas kuria tuos žodžius, labai gražiai pati paliudijote, argumentavote ir atsakėte, kad juos kuria įvairūs žmonės... Sunku pasakyti, kas sukūrė „vielabraukį“ ir kas jį paleido į šmaikščią vartoseną. Kiti tiesiog patikėjo, kad tai galbūt jau troleibuso pakaitalas, ir įvyko toks šmaikštus visuomenės pokalbis, arba diskursas. Tai juokaujamojo pobūdžio žodžiai ir niekas niekada dar nesiūlė troleibuso pervadinti „vielabraukiu“.
– Ar „dūzgės“ (vakarėlis po renginio) yra tikras žodis ir galėtų būti vienas iš pavyzdžių, iš kurių žmonės juokiasi?
– Lietuvių kalba turi ilgą leksikos gryninimo tradiciją dar nuo Martyno Mažvydo laikų. Skoliniai buvo keičiami lietuviškais atitikmenimis, nes paprasta liaudis religinių raštų kalbos, kur daug vokiškų skolinių, nesuprato. Vyko diskusija ir buvo nutarta, kad, jei tik randamas atitikmuo, kuris liaudies žmogui aiškus, reikėtų jį vartoti. Ta tradicija labai ilga ir tebetęsiama šiais laikais.
„Dūzgės“ – angliško žodžio afterparty atitikmuo. Internete buvo paskelbtas konkursas – kas norėjo, tas galėjo siūlyti. „Dūzges“ pasiūlė kažkoks kalbos vartotojas. Buvo siūlomi ir „povakarėlis“, ir „pratęstuvės“... Kokių tik variantų nebuvo – mes irgi su šypsena žiūrėjome į gautus žodžius, o paskui kolegos sudėjo vieną kitą atitikmenį tiesiog kaip rekomendaciją. Turbūt ir „dūzgės“ ten papuolė, kad dabar mes apie jas kalbame. Jos sukurtos kalbos vartotojų, o ar kalbos vartotojai pasirinks šitą atitikmenį, ar skolinys liks bendrinėje kalboje, ar kažkuris iš tų variantų įsitvirtins, kol kas negaliu pasakyti, nes, norint nustatyti, kada naujažodis tampa tikru žodžiu, reikia laiko, t. y. statistikos vartosenos, kai žodis imamas vartoti kiekviename tekste ir kai žmonės nebesistebi jo naujumu. Tada galima sakyti, kad naujažodis tapo tikru žodžiu.
Čia galima paminėti „žiniasklaidą“. Ar jums dabar juokinga jį girdint? O ar būtumėte pasakiusi, kad jis gana naujas? Tai irgi po nepriklausomybės laikų atsiradęs žodis, dabar internete įdėtas į didįjį lietuvių kalbos žodyną, vartotojai jau priprato prie jo. Tačiau kas jį sukūrė, vėl sunku pasakyti. Kažkas, kas apie tai rašė, kažkas, kas apie tai mąstė. O šiaip tokius termininius, sudėtingas realijas įvardijančius žodžius kuria tos srities specialistai. Kuo labiau žmogus išmano, kokia ta realija, kurią norima pavadinti, tuo geriau pataiko. Kuo geriau pataiko, tuo priimtinesnis tas žodis tampa kitiems.
– Dabartinį lietuvių kalbos laikotarpį kalbininkai apibūdina kaip naujažodžių bumą ir tai ne pirmas toks laikotarpis lietuvių kalboje. Kodėl tam tikrais laikotarpiais atsiranda daug naujų žodžių?
– XX a. pabaigoje, šito amžiaus pradžioje tikrai kilo vadinamasis naujažodžių bumas. Tai būdinga daugumai Vakarų civilizacijos kalbų. O kaip jūs pati manote kodėl taip yra?
– Gal kad kalbos ir kultūros tapo gerokai atviresnės kitų kultūrų įtakai?
– Taip, todėl pasiskoliname daug kitų kultūrų realijų, pavadinimų. Jos pas mus atvažiuoja ir per žodžius, ir netgi pačios. Čia galima paminėti nemažai įvairių maisto produktų. Tai, kas anksčiau buvo egzotika, dabar jau ir mūsų parduotuvėse yra. Neabejotinai tai dažniausiai tame krašte augęs arba pagamintas daiktas – jis turi to krašto pavadinimą ir dažniausiai tas pavadinimas lieka kaip naujasis skolinys. Sakykime, vaisiai – rambutanai, mangutanai, persimonai, papajos, sūriai – parmidžanas, granapadanas, griujeris, makaronai – fetučiniai, spagečiai (jau labai įprasta), kava – ekspresas, latė. Jeigu dar norėtume pietų, galėtume užsisakyti įvairiausių kraštų valgių, kuriuos jau gamina net ir mūsų virėjai, tai paelja, pita, sušiai, sašimiai ir kitokie dalykai.
Tai natūralu. Visiškai teisingai sakote, kad, pasauliui tapus vadinamuoju globaliu kaimu, visi daiktai, kurie yra pasaulyje, atvažiuoja pas mus arba mes apie juos pasakojame. Kelionių žurnaluose, tinklaraščiuose arba šiaip internete žmonės keičiasi informacija ir prireikia žodžių pavadinti daiktams, kurių Lietuvoje dar nėra.
Pastaruoju metu (čia jau kitas klausimas) labai daug visko sukuriama ir visiems tiems daiktams reikia pavadinimų. Taip tie pavadinimai ir atsiranda. Iš čia ir „kompiuteris“ – nors manome, kad tai labai senas žodis, o iš tiesų ne. Asmeniniai kompiuteriai ant mūsų stalo ne taip jau seniai.
– Kokį poveikį naujų žodžių gausa daro pačiai kalbai? Ar tai vertintina kaip kalbos turtėjimas? Ar tada išstumiami kiti žodžiai?
– Kalbėsiu savo vardu – man visas naujažodystės procesas labai patinka. Tik reikia pasakyti, kad žmonės naujažodžiauja čia ir dabar. Žodžius kuriame ne tik iš didelio reikalo, bet ir norėdami pajuokauti. Pvz., be tų žodžių, kuriuos minėjome ir kurie įvardija sąvokas arba daiktus, yra ir tokių žodžių, kurių lyg ir nereikėtų, nes mes jau turime pavadinimas. Tarkim, televizorius internete gana dažnai statistiškai vadinamas „spoksadėže“, internetas – „plepatinkliu“, „Facebook“ – „snukiaknyge“ ir t. t.
Tai tikrai nėra būtini žodžiai, bet žmonės jais džiaugiasi, pokštauja, kartais jie būna ekspresyvūs. Kokia „snukiaknygė“, „internetiena“, „valdžiažmogis“ gal etiniu požiūriu ne visai gražūs, žiniasklaida – „galiasklaida“, „purvasklaida“. Žmonės mėgina įvardyti tokius dalykus, kurie lyg ir nėra nei realijos, nei sąvokos, bet tai arba žaidimas, arba mėginama užčiuopti kažkokius dar neužčiuoptus dalykus. Kol tai vyksta, kalbos vartotojai vartoja kalbą ir kalba tampa vis gyvesnė. Kadangi visuomenė turi įvairiausių skaudulių, tų žodžių gali būti ne itin gražių, pvz., kalbininkus vadina „kalbainiais“.
Mūsų emocijos veržiasi lygiai taip pat, kaip komentarai. Internetas yra viso ko erdvė ir ten yra visko. Žaidimas, kurį matome, rodo, kad interneto vartotojas, jaunas lietuvis, neabejotinai yra postmodernus, žaidybiškas, laisvas, sakantis savo nuomonę ir gebantis parinkti ekspresyvių, įdomių raiškos priemonių. Ne tik reklamininkai kviečia „lionuoti“ blakstienas, eiti „naktynių“, kurti „dabartizmą“, būti „dabartistu“ – kiekvienas iš mūsų yra kalbos kūrėjas, ir matyti, kaip mes kuriame kalbą, man labai gražu.