„Krymas – tai Chersoneso vieta, kur buvo pakrikštytas kunigaikštis Vladimiras. Jo dvasinis žygdarbis – atsivertimas į stačiatikybę – nulėmė bendrą kultūrinį, vertybinį ir civilizacinį pagrindą, jungiantį Rusijos, Ukrainos ir Baltarusijos tautas. Kryme ir Rusijos karių kapai – jų drąsos kaina Krymas 1783 metais buvo priimtas į Rusijos valstybę. Krymas – tai Sevastopolis – miestas-legenda, miestas-tvirtovė ir Rusijos Juodosios jūros karinio laivyno gimtinė“, - savo kalboje Dūmos deputatams ir Federaliniam susirinkimui kalbėjo V. Putinas.
V. Putinas pabrėžė, kad Krymas Rusijai simbolizuoja Rusijos kariuomenės didybę bei išskirtinę narsą.
Savo kalboje V. Putinas susiejo stačiatikybę, kultūrinę ir istorinę Rusijos savastį, priešiškumą Vakarams bei pasaulio nestabilumą po Šaltojo karo pabaigos, kai pasaulis iš dvipolio kuriam laikui tapo vienpolis.
Ką reiškia toks idėjų mišinys? Kaip pasaulį įsivaizduoja šiuolaikinis Rusijos elitas, vadovaujamas V. Putino? Ar tai gali reikšti, jog atgyja legendinė amerikiečių mokslininko Samuelio Huntingtono prielaida, kad po Šaltojo karo pabaigos tarpusavyje konfliktuos skirtingos civilizacijos?
Buvęs Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių katedros vedėjas, filosofas ir politologas Evaldas Nekrašas teigia, kad Rusijos politiniam elitui nesvetimos S. Huntingtono ir Nikolajaus Danilevskio idėjos apie ortodoksišką civilizaciją bei slavų kultūrinį-istorinį tipą, kuris esą yra skirtingas nuo vakarietiškos civilizacijos ar romanų-germanų kultūrinio-istorinio tipo.
Kas yra elitas Rusijoje?
Kaip rašo vedomosti.ru, Rusijoje sklinda gandai, kad prezidentas V. Putinas ir jo aplinka skaito pakankamai daug, domisi ideologijų konstravimu, kapstosi po filosofines gelmes, diskutuoja apie Rusijos ateitį bei misiją. Teigiama, kad sutinkant 2014-uosius metus V. Putino partijos „Vieningoji Rusija“ vadovams buvo dovanojamos Nikolajaus Berdiajevo, Vladimiro Solovjovo, Ivano Iljyno knygos.
V. Putinas savo kalbose taip pat cituodavo panslavistą N. Danilevskį, kuris 1869 m. parašė imperinės Rusijos galios atgimimo manifestą „Europa ir Rusija“. Sklido gandas, kad rusų elitas buvo itin susidomėjęs ir verslininko bei politiko Michailo Jurevo utopine knyga „Trečioji imperija. Kuo turi tapti Rusija“, kurioje modeliuojama ateities situacija 2053 metais.
G. Mažeikis pasakoja, kad iš tiesų Rusijos politinis elitas yra gana susiskaldęs, o visuomenei nemažą įtaką turi populiariosios kultūros atstovai, kurie irgi tarpusavyje pasidaliję tarp „išdavikų“ bei „patriotų“ arba „disidentų“ bei „pataikūnų“.
Mokslininkas pasakoja, kad Ukrainos krizės kontekste labai įdomiai atrodo Rusijos kultūrinis elitas, kuris dramatiškai renkasi, kas palaiko V. Putiną, o kas ne.
„Yra kultūrininkų, režisierių, rašytojų, poetų sąrašai, kurie palaiko Krymo aneksiją ir kurie nepalaiko. Pavyzdžiui, aktorius Olegas Tabakovas, daininkė Valerija, režisierius Fiodoras Bondarčiukas palaiko V. Putiną. Ir yra tų, kurie oponuoja: tarkime, Borisas Grebenščikovas, Jurijus Ševčiukas, Andrejus Makarevičius ar Valerija Novodvorskaja“, - pasakojo G. Mažeikis.
„Pavyzdžiui, garsusis Olegas Gazmanovas, kuris viešėjo Lietuvoje padainuoti apie Sovietų Sąjungą, tai jis, žinoma, pasirašė V. Putiną remiantį dokumentą, jis yra Kremliaus dainininkas“, - pridūrė mokslininkas.
Pasak profesoriaus, Rusijoje taip pat stipriai įtvirtinta valdžios vertikalė, todėl kartais politiku galima laikyti iš esmės tik V. Putiną, mat visi kiti yra funkcionieriai, nors dalis jų labai įtakingi. G. Mažeikis išskiria ir finansinį elitą, kuris pagal apibrėžimą yra ir įtakingas, ir turtingas: verta prisiminti, kad patį V. Putiną ir V. Surkovą į Kremlių atvedė ne kas kitas kaip Borisas Berezovskis, paskutines dienas vėliau leidęs Londone.
V. Putino naujasis socialinis konservatizmas
Klausiamas, ar pastaruoju metu Rusija ima vadovauti S. Huntingtono civilizacijų konflikto idėja bei taip kovoja prieš jai neva priešiškus Vakarus, G. Mažeikis teigė taip nemanantis. Tokias mintis Rusijoje, anot jo, puoselėjo geopolitikas Aleksandras Duginas, kurio aplinkoje yra daug žmonių, apsėstų Bizantijos, Eurazijos, stačiatikybės idėjomis.
Pasak G. Mažeikio, Rusijoje dar nuo marksizmo-leninizmo laikų tapo įprasta aiškiai apsispręsti dėl valdžios ideologijos ir investuoti į ją vieną.
„Kai paskelbiama kuri nors ideologija ar idėja, tai arba ją visi remia, arba tu esi atstumtas, arba opozicija – rinkis. A. Duginas prieš penkiolika ar dvidešimt metų pradėjo skatinti Eurazijos arba europietiškos Bizantijos idėją, bet į tai nelabai kas kreipė dėmesio. O po to pasirodė visai kitos idėjos: V. Surkovo suverenios demokratijos arba naujojo socialinio konservatizmo“, - teigė politologas.
G. Mažeikis sutinka, kad suverenioji demokratija ar naujasis socialinis konservatizmas iš esmės labiau pagrindžia vidinę Rusijos politinės sistemos būseną, bet, jo nuomone, tai lemia ir tarptautinę Rusijos elgseną.
Jo žodžiais, naujasis socialinis konservatizmas apibrėžia tiek Rusijos priešiškumą Vakarams, tiek pristato Rusiją kaip konservatyvių vertybių gynėją.
Pasak G. Mažeikio, slavianofilų idėjos Kremliuje buvo diskutuojamos tuo metu, kai Rusija aktyviai rėmė Serbiją Jugoslavijos griuvimo laikotarpiu, tačiau dabar, pasak jo, slavianofilų idėjos yra primirštos netgi A. Dugino aplinkoje.
„Taip yra todėl, kad slavizmo ar rusicizmo idėjos akcentavimas Rusijai yra pavojingas, nes gali paskatinti daugiau kaip 100 ten gyvenančių tautų nesantaiką, skatina rasizmą, kurio ir šiaip gatvėse galima daug matyti. Taigi siekiant apriboti tokius precedentus, slavų ir slavianofilų idėja nebeakcentuojama. Ji yra laikoma netgi pavojinga, nes skatina nesantaiką su Kaukazo šalimis ir gali suaktyvinti Tatarstano separatizmą“, - sakė mokslininkas.
S. Huntingtonas neklydo dėl Ukrainos pasidalijimo
Profesorius E. Nekrašas laikosi kiek kitokios nuomonės apie Rusijos politinio elito ideologiją.
Pasak jo, pastarasis Ukrainos ir Rusijos konfliktas bei Krymo atplėšimas nuo Ukrainos išties gali būti matomas S. Huntingtono civilizacijų konflikto kontekste, mat pagal šį amerikiečių mąstytoją Ukraina yra civilizaciniu požiūriu padalinta valstybė tarp Vakarų krikščioniškosios ir stačiatikių civilizacijų. Tiesa, E. Nekrašas pabrėžia, jog civilizacinio konflikto idėjų ištakų reikėtų ieškoti būtent Rusijoje, N. Danilevskio darbuose, mat šioje šalyje dėl valstybės ateities atkakliai ginčijosi provakarietiškieji zapadnikai ir slavianofilai.
S. Huntingtonas išskiria septynias-aštuonias civilizacijas, tarp kurių, jo nuomone, ateityje gali kilti nesutaikomų civilizacinių prieštaravimų: Vakarų, Lotynų Amerikos, islamiškąją, kinų, indiškąją, slavų stačiatikių, japonų ir galbūt Afrikos.
Ukraina civilizaciniu požiūriu skilusia valstybe tapo dėl savo istorijos. Kijevo Rusiai nusilpus dėl totorių antpuolių ukrainiečių žemės buvo prijungtos prie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) ir Lenkijos karalystės, tačiau 1648 m. kilo kazokų sukilimas, po kurio kairiakrantė Ukraina buvo prijungta prie Rusijos. Po Abiejų Tautų Respublikos padalijimo didžioji dalis ukrainietiškų žemių atiteko Rusijos imperijai, tik Galicija – Austrijai. Ukrainiečių tautinis judėjimas kaip tik ir kilo Galicijoje.
„Taigi Ukrainoje regionų skirtumai, kalbant S. Huntingtono terminais, gali būti apibūdinami kaip civilizaciniai. Šiame kontekste turėtų būti matomas ir dabartinis Ukrainos konfliktas“, - teigia E. Nekrašas.
Profesorius taip pat sako, kad nors neteisėto„referendumo“ Kryme rezultatai tikrai nepatikimi, dauguma šio pusiasalio gyventojų veikiausiai identifikuojasi labiau su stačiatikių civilizacija ir Maskva – kaip šios civilizacijos centru.
V. Putinas įžvelgė didžiausią XXI amžiaus katastrofą?
Kita vertus, pasak profesoriaus, gali būti, kad civilizacijų konflikto idėja Rusijos politinio elito sąmonėje nėra iki galo suvokta, tad pagrindinis Rusijos elgesio motyvas gali būti paprastesnis – imperinių sienų susigrąžinimas. Krymas buvo Rusijos dalis nuo 1783 m. iki 1954 m., kai pusiasalį kairiakrantės Ukrainos sujungimo su Rusija neeilinių metinių proga Nikita Chruščiovas perleido Ukrainai, buvusiai SSRS sudėtyje.
Profesorius taip pat primena, kad ne kas kitas, o V. Putinas yra pareiškęs, jog Sovietų Sąjungos suirimas yra didžiausia XX amžiaus geopolitinė katastrofa.
„Šis teiginys daug ką pasako apie Putino mąstyseną. Jam Pirmasis ir Antrasis pasauliniai karai neatrodo didžiausia katastrofa, nes jie nepakeitė pasaulio taip smarkiai kaip Sovietų Sąjungos griūtis. Dėl jos paskutinį dvidešimto amžiaus dešimtmetį pasaulis iš dvipolio virto vienpoliu. Geopolitiniu požiūriu čia svarbesnis įvykis nei karas, po kurio pasikeičia valstybių sienos. Taigi, matyt, jis mano, kad Ukrainos praradimas būtų, bent jau Rusijai, didžiausia XXI amžiaus geopolitinė katastrofa“, - sakė E. Nekrašas.
„Pakankamai plačiai yra priimta manyti, kad Rusija su Ukraina dar yra imperija, o Rusija be Ukrainos tampa tik paprasta regionine valstybe. Todėl Ukraina Rusijai ir yra tokia svarbi. Ir galima drąsiai pasakyti, kad ne tik politinis elitas, bet ir dauguma paprastų žmonių Rusijoje, įskaitant ir inteligentijos dalį, mano, kad ne tik Krymas, bet, matyt, ir visa Ukraina turi priklausyti Rusijai“, - teigė profesorius.