Dar spalio pabaigoje Lenkijos valdantieji pristatė ambicingus planus dėl krašto gynybos įstatymo projekto, parengto siekiant „radikaliai stiprinti“ šalies kariuomenę. Įtakingasis vicepremjeras Jaroslawas Kaczynskis, sakė, kad tokio įstatymo reikia prastėjant tarptautinei situacijai, taip pat dėl Lenkijos geopolitinės padėties – Rusijos imperinių ambicijų ir Baltarusijos hibridinį karo pasitelkiant migrantus prieš Lenkiją ir kitas Europos Sąjungos nares.
„Jei norime išvengti blogiausios [baigties], tai yra, karo, turime veikti vadovaudamiesi sena taisykle: „Jei nori taikos, ruoškis karui“, – spaudos konferencijoje Varšuvoje sakė J. Kaczynskis.
Tačiau kai gynybos ministras Mariuszas Blaszczakas ėmė dėstyti kol kas tik abstraktaus plano detales, J. Kaczynskis netgi užsnūdo – išties, ramiu, švelniu tonu kalbėti mėgstantis M. Blaszczakas negarsėja, kaip įkvepiantis oratorius.
O ir leistis į konkrečias detales apie planą didinti reguliariąsias pajėgas nuo 110 tūkst. iki mažiausiai 250 tūkst. bei teritorinės gynybos pajėgas iki 50 tūkst. jis negalėjo – daug gerų norų, optimistinio įsivaizdavimo, kaip galėtų ir turėtų būti, bet neatsakytų klausimų yra daugiau, nei aiškumo.
Kol kas tik priežastis didinti kariuomenę yra nedviprasmiškai pagrįsta, aiškai deklrauota ir lenkų požiūriu yra tokia pati, kokia matoma ir Lietuvoje – per pastaruosius metus sustiprėjusių Rusijos konvencinių pajėgumų, Kremliaus agresyvių veiksmų bei karingos retorikos kokteilis su Maskva nesyk kariavusiai Varšuvai yra aiškus signalas, kad neatmetamas „blogiausias scenarijus“.
Koks tas scenarijus? Atrodytų, viskas paprasta, tačiau po šūkiu Si vis pacem, para bellum gali slypėti kur das daugiau, nei skeptikų neretai pašiepiamas posakis „rusai puola“. Lenkijos strategai žiūri į niūrią ateitį, kurioje jie vėl gali likti vieni, nepaisant deklaratyvių pažadų apie sąjungininkų vienybę. Ir tai vyksta ne pirmą ir ne antrą kartą.
Prieš audrą – kariuomenės didinimas
Suprantama, daugeliui aiškiausia analogija su tokiu stipriai įsišaknijusiu teiginiu, kad lenkai buvo išduoti ir palikti vienui vieni, siejasi su Antrojo pasaulinio karo pradžia, kai, nepaisant dvišalių saugumo paktų su Britanijos imperija ir Prancūzija, Lenkija liko viena prieš nacistinę Vokietiją, o vėliau – ir prieš Sovietų sąjungą. Sąjungininkų išduoti pasijutę lenkai tada turėjo milžinišką kariuomenę, kuri garbingai priešinosi dviem frontais. Ir beje, ji nepasidavė – lenkų daliniai skirtingų šalių pajėgose kovojo iki pat Antrojo pasaulinio karo pabaigos. Bet tai nebuvo pirmas kartas.
Šiemet Lenkijoje ir Lietuvoje iškilmingai paminėtos 1791 metų gegužės 3-osios konstitucijos metinės užgožė kitą svarbų Abiejų Tautų Respublikos įvykį – Ketverių metų Seimo (1788-1792) reformas, kuriose konstitucija buvo svarbi, bet ne vienintelė. Ne mažiau reikšmingas buvo priimtas sprendimas didinti šalies kariuomenę nuo 18,5 tūkst. iki 100 tūkst. karių – iš jų planuota turėtu per 61 tūkst. Pėstininkų, 32,5 kavalerijos, beveik 5 artileristų ir inžinierių.
Tuo metu ATR 1772 metais pirmą sykį padalijusios kaimyninės – Austrija, Prūsija ir Rusija turėjo gerokai galingesnes armijas. ATR planas radikaliai išplėsti kariuomenę tada buvo taip pat motyvuojamas išorės priešų grėsme, bet kaip ir šiais laikais, taip ir anuomet kilo du svarbiausi klausimai: iš kur tiek žmonių surinksite ir kas už visa tai mokės?
Finansiškai nestabili, prasiskolinusi, karų, korupcijos nuniokota ir nuolatinio nuosmukio cikluose paskendusi Abiejų tautų Respublika nepajėgė išspręsti šios lygties. Iš pradžių kilęs entuziazmas reaguojant į tų laikų valdančiųjų kariuomenės didinimo projektą greitai išgaravo.
Ir nors 10 proc. mokesčiu buvo apmokestinta aukštuomenė bei bažnyčia, tiksliau pajamos iš jų valdomų žemių, pinigų vis tiek trūko, o dar daugiau trūko žmonių – patyrusių, norinčių ir gebančių tarnauti. Be to, karų patirtis rodo, kad pritraukti žmones ir pinigus yra viena, o juos išlaikyti – visai kas kita. Galiausiai, kai jau artėjo karas su Rusija, Lenkija ir Lietuva pajėgė surinkti tik 42 tūkst. karių, iš kurių lietuvių tebuvo keliolika tūkst. Paradoksalu, bet šiandien padėtis yra panaši.
Žinoma, iš pirmo žvilgsnio skaičiai rodytų ką kitą: formaliai Lietuvos kariuomenės dydis siekia apie 20 tūkst. karių ir savanorių taikos metu, o karo metu bent jau teoriškai mažų mažiausiai būtų dvigubas, jei pavyktų suspėti laiku pašaukti rezervistus, juos apginkluoti ir paskirstyti po dalinius.
2024-siais Lietuvos kariuomenės ribiniai skaičiai turėtų siekti 27 tūkst., t. y. tiek maksimaliai galės tarnauti taikos metu. Toks palaipsninis kariuomenės augimas pastebimas ir Lenkijoje – nuo 2017-ųjų, kai prasidėjo intensyvi kariuomenės įvaizdžio stiprinimo kampanija Lenkijoje, į ginkluotąsias pajėgas pavyko papildomai pritraukti per 10 tūkst. žmonių ir dabar reguliariąsias pajėgas sudaro apie 112 tūkst. karių. Dar apie 30 tūkst. sudaro vos 2016-siais įkurtos teritorinės gynybos pajėgos.
Taigi, teoriškai netgi taikos meto Lietuvos ir Lenkijos kariuomenės yra didesnės ir, žinoma, pajėgesnės – geriau aprūpintos, parengtos, nei 1792-siais.
Be to, jos yra integruota galingiausio pasaulyje NATO karinio aljanso dalis su papildomomis priešakinėmis pajėgomis tiek Lietuvoje, tiek Lenkijoje. O ir finansinė bei geopolitinė abiejų valstybių padėtis yra nepalyginamai stabilesnė, stipresnė.
Bet tai – tik privalumai ant popieriaus, mat ne vienas konfliktas parodė, jog vien pliki skaičiai, savaime egzistuojantys daliniai gali nieko nereikšti prieš taktiškai, technologiškai ar kiekybiškai pranašesnį varžovą, kurio pusėje – agresijos iniciatyva. Juo labiau 2021-siais, kai bet kuriame kariniame konflikte tiesioginis kontaktas su priešininku nebūtinas, norint pakirsti jo valią bei gebėjimus toliau kautis – pražūtingų nuotolinių smūgių grėsmė yra kaip niekada aukšta.
Vis dėlto, šiuolaikinėje Lenkijoje, kuri planuoja radikaliai stiprinti kariuomenę, esminis panašumas yra tie patys klausimai, kaip ir 1790-siais: iš kur tiek žmonių surinksite ir kas už visa tai mokės?
Iš kur trauksite žmones ir pinigus?
Į pastarąjį klausimą atsakymų galima buvo pradėta ieškoti dar prieš kelerius metus, kai Lenkijos valdantieji paskelbė apie kariuomenės modernizavimo programą, o tik vėliau – apie pačių pajėgų didinimą. Dar prieš kelerius metus Lenkija 2021-2035 metais gynybai, o konkrečiai ginkluotųjų pajėgų modernizacijai įsipareigojo skirti įspūdingą sumą – per 133 mlrd. dolerių.
M. Blaszczakas paminėjo ir unikalų finansavimo mechanizmą: jei 1790-siais tai buvo dešimtinės mokestis aukštuomenei ir bažnyčiai, tai dabar kalbama apie specialų „Ginkluotųjų pajėgų paramos fondą“, panašų į tą, kuris atsirado kovojant su ekonominėmis COVID-19 pandemijos pasekmėmis.
Planas yra toks: nacionalinis plėtros bankas BGK leidžia vertybinius popierius, kuriais ir finansuojamos papildomos išlaidos. O jos būtų reikšmingai didesnės, nei 2 proc. BVP gynybai, kuriuos dabar leidžia Lenkija – kaip ir Lietuvoje, kaimyninėje šalyje planuojama didinti išlaidas krašto apsaugai iki 2,5 proc. Tokį skaičių Lenkija formaliai ketina pasiekti 2030-siais, tačiau M. Blaszczakas viename interviu neslėpė optimistinio plano tai pasiekti jau 2026 metais, augant šalies BVP, papildomai per 7 metus skiriant 24 mlrd. zlotų (apie 5,2 mlrd. eurų).
Į šią sumą įtrauktos didžiosios ginkluotųjų pajėgų modernizavimo programos: priešlėktuvinės gynybos, karinių oro pajėgų, artilerijos ir šarvuotųjų pajėgų stiprinimas, įsigyjant naujausios, pažangiausios (ir neretai brangiausios) kartos techniką bei įrangą.
Milijardus kainuojantys ilgojo nuotolio „Patriot“ ir trumpojo nuotolio vietinės „Narew“ programų priešlėktuvinės gynybos sistemų, 5-os kartos naikintuvų F-35 (Lenkija įsigys 32 naikintuvus) sandoriai – tik pradžia. Vasarą pasklidę gandai jau rudenį buvo patvirtinti paties M. Blaszczako – Lenkija ketina įsigyti 250 naujausios modifikacijos legendinių amerikietiškų tankų „Abrams“.
M1A2 SEPv3 modifikacijos tankus lenkų kariai jau nuo spalio mokosi pažinti ir valdyti JAV, kur rengiami pirmieji lenkų „Abramsų“ instruktoriai. Toks sandoris reikš, kad Lenkija turės bene daugiausiai tankų Europoje – daugiau, nei Jungtinė Karalystė, Prancūzija ir Vokietija kartu sudėjus.
Kodėl lenkai turi daugiau tankų
Tiesa, „Abrams“ tankai yra simbolinis lakmuso popierėlis, rodantis Lenkijos strateginių pasirinkimų kryptį. Nesyk mūšio lauke nurašyti tankai buvo ir tebėra tas pats geležinis mobilus kumštis, kuris būtinas bet kuriai didelei kariuomenei, norinčiai pasiekti pergalei – kitaip, nei bandoma įtikinti mitais, tankai gali būti naudingi tiek gynyboje, tiek puolime. Dar rugsėjo mėnesį Lenkijoje vyko tinklapio „Defence24“ organizuota konferencija, kurioje išsakytos mintys buvo ypač iškalbingos.
Nacionalinio suagumo biuro vadovas Pawelas Solochas, kariuomenės vadas Jaroslawas Mika ir teritorinių pajėgų vadas Wieslawas Kukula ir svarbiausia – Lenkijos šarvuotųjų pajėgų mokymo vadas, pulkininkas Tomaszas Gdakas svarstė apie šalies ginkluotųjų pajėgų ateitį.
Amerikietiškų tankų įsigijimas tebuvo viena temų, tačiau palietė kelis reikšmingus veiksnius. Viena vertus, tai yra logiška ir dėsninga amerikietiškos linijos tąsa, prasidėjusi dar XX a. pabaigoje, kai lenkai įsigijo naikintuvus F-16, parėmė JAV invazijose į Afganistaną ir Iraką.
Kita vertus, proamerikietiška Lenkijos linija Europoje sukelia papildomų galvos skausmų ES viduje, kur didžiosios šalys – pirmiausiai Vokietija ir Prancūzija užima vis labiau antiamerikietišką
poziciją bei JAV gamintojų karinę techniką bei įrangą regi kaip nepageidaujamų konkurentų produkciją. Pavyzdžiui, lenkų planai dalyvauti bendrame Prancūzijos ir Vokietijos naujos kartos tanko kūrimo procese yra pakibę ant plauko.
Kita vertus, Lenkijos šarvuotąsias pajėgas – kelias mechanizuotąsias bei kelias šarvuotosuosios kavalerijos divizijas, tarp jų ir naująją 18-ąją sudaro skirtingų gamintojų technika.
Jei naujieji „Abrams“ žadami arčiausiai Baltarusijos sienos – pagrindinio grėsmės vektoriaus esančiai 18-jai divizijai, tai kol kas Lenkijos kariuomenės šarvuotosios technikos parką sudaro visiškai skirtinga filosofija pagrįsti tankai ir šarvuočiai.
Pavyzdžiui, iš Vokietijos įsigyti 247 „Leopard“ tankai, iš kurių 142 yra senos Leopard 2A4 modifikacijos, kuri jau dabar keičiama į lenkiškąją Leopard -2PL su papildomais šarvais, nauja ryšių, ugnies valdymo ir kita įranga, taip pat yra 105 „Leopard 2A5“ modifikacijos tankai. Be to, artimiausiais metais turėtų įsibėgėti pėstininkų kovos mašinų „Borsuk“ programa – Lenkija ketina įsigyti beveik 600 tokių šarvuočių.
Tačiau didžiąją dalį šarvuotųjų pajėgų vis dar sudaro sovietinės eros reliktai bei jų modifikacijos – 300 tankų T-72, 233 jų modifikacija laikomi lenkiški „PT-91“, o pėstininkų kovos mašinų darbas kol kas vis dar patikėtas morališkai atgyvenusiems BMP-1, kurių Lenkija turi 1104.
Anot plk. T. Gdako, pagrindinis iššūkis yra suvaldyti tris skirtingas kryptis – esamų vokiškų bei sovietinės eros tankų modernizavimo programas bei sklandžiai pradėti ir tęsti „Abrams“ įsigijimo procesą. Tai šalyje, kur ypač stiprus „gaminkime viską Lenkijoje“ lobizmas, neretai sudarantis kliūčių planavimui, yra sudėtinga – skirtingi interesai dažnai baigiasi kivirčais, planų keitimu ir atidėliojimais. O tai kainuoja tai atsiliepia laiko ir finansiniams kaštams.
Beveik visos pagrindinės Lenkijos kariuomenės modernizacijos programos dėl vienokių ar kitokių priežasčių stringa, vėluoja, netelpa į anksčiau numatytus biudžeto rėmus. Kita vertus, pastebima ir kita tendecija – lenkai jaučia politinį spaudimą skubinti savo įsigijimų programas.
„Mano patirtis rodo, kad nereikia vystyti ilgalaikių, didelių atnaujinimo projektų, užtenka siūlyti modifikacijos paketus, nelaukiant didelių atnaujinimų. Užtenka ir menkų pataisymų egzistuojančiam inventoriui, pavyzdžiui, tankams T-72“, – teigė PGZ grupės direktorius Rafalas Poradka. Tokia skuba paremta ne tik operacine patirtimi, bet ir lenkų noru greičiau turėti kuo efektyvesnes pajėgas, kurios galėtų kautis šiandien – su tuo ką turi, o ne tuo, ką nori turėti.
„Man reikia vieno bataliono laiku, o ne divizijos per vėlai“, – pažymėjo naujosios 18-os divizijos vadas generolas Jaroslawas Gromadzinskis.
Norai viena, o realybė – kas kita
Kita vertus, kas gali garantuoti, kad tiek naujų tankų įsigijimo programa, tiek bendrai šalies ginkluotųjų pajėgų modernizavimo ir radikalaus didinimo programa neliks ant popieriaus, kai vėl paaiškės, jog trūksta finansinių ir žmogiškųjų išteklių?
„Tai ne tik realu, bet mes galime tai pasiekti greitai – sukursime sąlygas naujuose daliniuose, pavyzdžiui lengvatas būstui. Jau dabar galiu pasakyti, kad per pastaruosius kelerius metus pakeitėme Lenkijos armijos įvaizdį iš to archajiško į modernios ir patraulios tarnybos. Sulaukiau signalų iš kai kurių karių, kurie rimtai svarsto atšaukti savo prašymus būti išleistiems į atsargą“, – teigė M. Blaszczakas.
Žmogiškųjų išteklių klausimas gali būti dar opesnis, mat net jei M. Blaszczakas ir išdidžiai pažadėjo, jog 250 tūkst. karių reguliariosios pajėgos – tik reikalingas minimumas, realybė rodo, kad iš tikrųjų vien lozungų neužteks.
Pavyzdžiui, 2016-siais formaliai įkurtos teritorinės gynybos pajėgos jau pernai turėjo siekti 50 tūkst. narių – tiek, kiek numatyta naujame plane, tačiau realiai jos siekia 20 tūkst. mažiau – pritraukti į „savaitgalio kariuomenę“, grįstą teritoriniu pagrindu kol kas sekasi sunkiau, nei planuota. Nors arčiausiai Lietuvos esanti 1-oji Podolės teritorinės gynybos brigada su batalionais Suvalkuose, Balstogėje, Lomžoje ir Palenkės Belske pernelyg nesiskundžia savanorių stygiumi.
Kita vertus, reguliariųjų pajėgų didinimą Lenkija planuoja ne privalomaja karine tarnyba, o panašiai, kaip Lietuvoje – savanoriais-šauktiniais, t. y. tiek, kad jų užtektų vien priviliojant.
Tam žadama atseikėti 4,4 tūkst. zlotų vidutinį atlyginimą (apie 960 eur).
Ir kodėl tada gerokai mažiau teritorinėse pajėgose gaunantis karys neturėtų rinktis reguliariosios kariuomenės, jei gyvena provincijoje, kur nedideli atlyginimai? Kita vertus, kodėl statistiniai lenkai iš viso turėtų veržtis į kariuomenę labiau, nei yra dabar?
Anot M. Blaszczako, svarstomos papildomos lengvatos dėl aukštojo mokslo, valstybės tarnybos ir kiti privalumai, tačiau viena yra pritraukti kelis ar keliolika tūkst papildomų žmonių, o visai kas kita – daugiau nei 100 tūkst. naujų karių. Be to, panaši problema, kaip ir Lietuvoje, taip ir Lenkijoje išlieka demografinė padėtis: Lenkijoje 2019-ųjų duomenimis gimstamumo rodikliai buvo vieni žemiausių visoje ES. O kas bus po kelerių ar keliolikos metų, kai nebus iš ko plėsti šalies ginkluotųjų pajėgų, nes tiesiog neužteks ne tik savanorių, bet ir tiesiog lenkų?
Kritikai pabrėžia, kad kol kas šalies politinė vadovybė neturi atsakymų į šiuos ir kitus svarbiausius klausimus, juos numoja ranka arba atideda ateičiai, prisidengdama patriotiniais lozungais bei optimistinėmis Lenkijos augimo perspektyvomis.
Be to, prie dabartinių valdančiųjų pastaraisiais metais gerokai pravalyta Lenkijos kariuomenės vadovybė iškalbingai arba tyli minėtais klausimais, arba nukreipia temą į ginkluotės ir technikos įsigijimų pusę – niekas nenori užsitraukti valdančiųjų nemalonės. O įtarimai, kad karinė vadovybė nebuvo iki galo informuota apie visą valdančiųjų planų dvigubinti kariuomenę nuslydo negirdomis.
Ruošiasi strateginiams pokyčiams
Kita vertus, Lenkijos generolams toks bendras politinis nusiteikimas reikšmingai stiprinti karines pajėgas negali būti nemalonus, priešingai – jei duoda finansinių bei žmogiškų išteklių, tereikia išlaisvinti fantaziją ir sugalvoti kam ir kur visa tai skirsi, o jau vėliau teks sukti galvą, kiek realiai skirta pinigų bei žmonių.
Tokia skuba aiškinama ir dar vienu svarbiu veiksniu – net besivaidydama su ES dėl teisės viršenybės ar kitų klausimų, Lenkija daug stato ant amerikietiškos kortos.
Tačiau Varšuvoje puikiai suprantama, kad toks glaudus ir artimas Aljansas su amerikiečiais nėra amžinas ir netgi ne garantuotas. Ypač šiais laikais, Vašingtone šeimininkaujant demokratų partijai. Joe Bidenas ir jo administracija jau įrodė, kad amerikiečiai gali nepasitarę su sąjungininkais priimti vienašališkus, sąjungininkus gluminančius ar net pykdančius sprendimus.
Tai svarbu ne tik strateginių derybų su Rusija, pasitraukimo iš Afganistano atvejais, bet ir bendrai kalbant apie JAV požiūrį į Europą – vis didesnis Vašingtono dėmesys Pietryčių Azijai, konkrečiai Kinijos grėsmės vektoriui, Europą paslenka į antrąjį planą.
Ir tai lenkai yra patyrę savo kailiu dar 2009-siais, kai tuometinė naujoji Baracko Obamos administracija pasirinko ypač nepalankią lenkams rugsėjo 17-ąją pranešti apie bendro projekto su Varšuva pabaigą – tada JAV netikėtai sustabdė savo planus dėl priešraketinės gynybos skydo. Ar nesyk sąjungininkų išduotais pasijutę lenkai gali dar kartą grįsti savo saugumą JAV ar kitų pažadais, kai naujoji realybė vėl siunčia signalus, jog dramatiški pokyčiai nėra neįmanomi? Kas bus, jeigu JAV ir Rusija susitars taip, kad lenkams šis susitarimas pasirodys nepalankus?
„Turime būti pasiruošę pokyčiams, turime būti lankstūs, ypač galimų JAV strateginių prioritetų atžvilgiu“, – pabrėžė Lenkijos nacionalinio saugumo biuro vadovas P. Solochas. Tokie iškalbingi jo žodžiai – daugiausia, ką sau gali leisti vieni ištikimiausių JAV sąjungininkų Europoje, atsargiai išsakant kritiką dėl Amerikos įsipareigojimų. Lenkai šiuos įsipareigojimus kol kas pasiruošę stiprinti amerikietiškos ginkluotės įsigijimais, kurie būtų naudingi pačiai šaliai, jei vis dėlto prireiktų tikroje kovoje patikrinti lenkų bei sąjungininkų ryžtą. Tačiau su didesne ir galingesne kariuomene Lenkija, regis, rimtai nusiteikusi kariauti viena – jei ir vėl prireiktų.