„Visuotinė lietuvių enciklopedija“ nurodo, kad šio termino atsiradimas siejamas su Ispanijos pilietiniu karu, vykusiu 1936-1939 metais.
Teigiama, kad sukilėlių vadas Emilio Mola Vidalis per radiją pareiškė, jog keturioms jo kariuomenės kolonoms žygiuojant į Madridą, mieste juos parems ten jau esanti penktoji kolona – jo šalininkai.
Ir nors šios kolonos veikla nebuvo efektyvi, terminas plačiai paplito ir buvo aktyviai naudojamas Antrojo Pasaulinio karo metais ir vėliau. Istorikai iki šiol nesutaria, kas yra tikrasis šio termino autorius.
Taigi, „penktoji kolona“ yra asmenų ar jų grupių veikla šalies viduje, siekiant destabilizuoti ar pakenkti valstybės saugumui ir stabilumui, griauti tautos solidarumą, taip silpninant valstybę. Šios slaptai sutelktos pajėgos gali būti atvirai mobilizuojamos padėti išorės puolimui.
Teigiama, kad paprastai ruošdamasis invazijai priešas kartais iš anksto bando suformuoti puolamoje teritorijoje taip vadinamąją penktąją koloną – išdavikų ir būsimųjų okupantų gretas.