Tai, kad aršiais nacionalistiniais ir atvirai šovinistiniais pasisakymais pagarsėjusi Darja Dugina buvo susprogdinta automobilyje, tapo šoku ir trumpa sensacija, leidusia iš arčiau pažvelgti į moterį, kuri beveik visą gyvenimą buvo savo liūdnai pagarsėjusio tėvo šešėlyje.
Iš jo dėl savo vaikiško veido pranešimuose „mergaite“ vadinta D. Dugina visaip stengėsi ištrūkti ir ne veltui naudojo rusų neonacių tinklapyje „Tsargrad“ susigalvotą slapyvardį – Platonova.
Bet savų didelių politinių ambicijų turėjusi 30 metų moteris, nepaisant bandymų kopijuoti savo tėvą ir net jį perspjauti aršiais pareiškimais apie būtinybę sunaikinti Ukrainą, ukrainiečius taip ir liko tik „Dugino duktė“.
Ir nors pirmieji pranešimai buvo apie jos žūtį, o tada pasipylė ir neišvengiamos sąmokslo teorijos, kas užsakė ir įvykdė žmogžudystę – ukrainiečiai, Rusijos saugumo tarnybos ar kiti, nenuostabu, kad greitai dėmesys nukrypo į jos mistifikuotą, išskirtinės išvaizdos bei gebėjimų tėvą.
Taip, labai mįslinga žmogžudystė, ji naudojama isterijai kurstyti, bet kas gi tas A. Duginas, kad mes kalbame apie jo dukrą ir ar išties jis toks paslaptingas, įtakingas, kaip visi šnabždasi?
Nuo ambicingo nacio iki Kremliaus ideologo
Šie klausimai bent kiek daugiau apie Kremliaus valdžios vertikalę žinantiems, ypač po to, kai ją 2000-siais perėmė Vladimiras Putinas, regis, gali sukelti šypsenas ir visažiniškumo seilėtekį. Pirma, kas šauna į galvą yra visi garsieji epitetai, kuriuos kruopščiai puoselėjo tiek pats A. Duginas, tiek apie jį rašanti Rusijos ar juo labiau Vakarų žiniasklaida, negalinti atsispirti „rasputiniškajai mistikai?
Kas gi nėra girdėjęs apie barzdotą filosofą, „Geopolitikos pamatų“, Eurazijos, Rusiškojo pasaulio ideologijos kūrėją, kurio esą klausosi pats V. Putinas.
O ir Kremliaus šeimininko veiksmai Ukrainoje bei kitose šalyse esą tik ir patvirtina tokias vizualiai nesunkiai įsivaizduojamas nuostatas: vieną akimirką A. Duginas šnabžda Putinui į ausį, kitą – nuo scenos rėkia užkietėjusius nacius nepatogiai muistytis verčiančius lozungus, daug skaito ir dar daugiau rašo sudėtingomis ir todėl sunkiai suprantamomis sakinių konstrukcijomis.
Visiems – nuo eilinio daugiausiai socialiniuose tinkluose aktyvaus šovinisto iki paties V. Putino apie Rusijos didvalstybę mėgstantiems klausytis Rusiškojo pasaulio šlovintojams A. Dugino idėjos yra pažįstamos, artimos, tiesiog glostančios širdį.
Kitaip, regis, ir būti negalėjo, mat A. Duginas, regis, visada suvokė, ką daro: GRU saugumiečio sūnus, kuris dar vėlyvuoju sovietmečiu, tikėtina, pats buvo KGB informatorius Maskvos radikalų grupėse buvo puikiai apsiskaitęs, mokėjo kelias užsienio kalbas, galėjo rinktis ir uždraustą literatūrą.
O tarp tokios buvo nemažai egzoterinės, okultizmo, sąmokslo teorijų ir metafizikos kūriniai, iš kurių išsirankiojęs idėjų A. Duginas pritaikė savo knygoms.
Kas yra Rusija, jei ne, anot A. Dugino, „Amžinoji“ arba „Trečioji Roma“, kuri paremta valstybingumo, kolektyvizmo, bendrojo gėrio viršenybės ir, žinoma, tvirtos rankos principais ir kuri turi įveikti savo „Amžinąją Kartaginą“ – anksčiau britų imperijos, o dabar JAV vadovaujamą koaliciją, kurio stipri individualizmo, prekyba, materializmu ir labiausiai nekenčiamu liberalizmu.
Visa tai rusams esą svetima, niekinga, šlykštu, tad turi būti įveikta, sunaikinta, bet kokia kaina globaliame žaidime. Nėra jokios pusiausvyros, tik konfliktas, kuriame nugalėti turi viena pusė. Ir tai, anot A. Dugino, bus Rusija. Tad jei reikės – supriešins europiečius vienus su kitais, su amerikiečiais, suskaldys Europą ir pasidalins ją kaip anksčiau.
Tokios, dar 1991-siais susifrmavusios A. Dugino – jauno, tada beveik niekam nežinomo, bet labai įtaigaus ir ambicingo nacionalisto, kuris prisijungė prie nacionalbolševikų partijos, o vėliau tapo Rusijos parlamentaro Genadijaus Selezniovo patarėju, pažiūros beveik nesikeitė. Tik radikalėjo.
O kartu augo ir įtaka – jei G. Selezniovas iš pradžių tebuvo ultrakonservatyvus radikalas, komunistas, bet vėliau ir Dūmos pirmininkas, o tai A. Duginui tapo ir tarpine stotele ir tramplinu plėsti pažintis.
Iš pradžių su radikalais, kur jo šovinistinės idėjos, suprantama, tapo populiarios ir padarė įspūdį net Kremliaus kontroliuojamam rėksniui – Vladimirui Žirinovskiui, o tada ir įtakingesniems veikėjams Kremliuje. A. Dugino ėmė klausytis, jo knygas skaityti V. Putino administracijos žmonės ir netgi cituoti pats V. Putinas, kurį kartu su A. Duginu kartu retam teko matyti.
Jau 2008 metais A. Duginas paskirtas prestižinio Maskvos valstybinio universiteto (MGU) profesoriumi – tokiais eiliniai pseudofilosofai ir fašistuojantys politikos marginalai, kurie nesugeba patekti į Dūmą, paprastai netampa.
Dar daugiau, A. Duginas ne šiaip ėmė lankytis Kremliaus griežtai kontroliuojamos televizijos laidose, kur eiliniai komentatoriai tada nepatekdavo, o po 2011-2012 metų Bolotnaja aikštės protestų – ir kontrprotestuose, kuriuose ugningomis kalbomis mobilizavo V. Putino rėmėjus (bei autobusais iš regionų suvežtus suglumusius „rėmėjus“), bet ir mėgavosi, regis, savo neabejotina įtaka.
Jis rašė apie Eurazijaos sąjungą? Putinas ėmė kurti Eurazijos sąjungą. Jis kalbėjo, kad Ukraina nėra jokia legitimi valstybė, kad ją reikia suskaldyti? Tą patį ėmė kalbėti ir V. Putinas. Ar dar reikia geresnių įrodymų, kad naujasis Rasputinas yra jei ne lėlininkas, tai įtakingasis neoficialus patarėjas?
Sukiojosi aplink margą publiką
Juk jei šiandien apie A. Duginą kalbama tik kaip apie Kremliaus ideologą, kuris siekia sunaikinti Ukrainą, kurio šovinizmas sukelia atmetimo reakcijas bet kurioje laisvę ir demokratiją gerbiančioje bendruomenėje, kaip tada paaiškinti tai, jog A. Duginui pavyko apžavėti tiek daug, regis, protingų žmonių?
Pavyzdžiui, Europos kraštutinės dešinės partijas tyrinėjantis Vienoje įsikūrusios nevyriausybinės organizacijos „Demokratinio integralumo centras“ vadovas Antonas Šechovcovas yra gerbiamas kaip ekspertas ir gali daug pasakyti apie patį A. Duginą.
Bet neatsitiktinai, mat pats A. Duginas A. Šechovcovą buvo užverbavęs jaunystėje kaip karštakošį nacionalistą Kryme, žygiavusį su svastikomis rankose demonstracijose prieš NATO.
Netgi dabar vakarinių pasakojimų apie karą autoriumi, raminančiu karo psichologu vadinamas Ukrainos prezidento patarėjas Oleksijus Arestovyčius prieš keliolika metų buvo duginistas, kraštutinių dešiniųjų grupės „Bratstvo“ lyderio pavaduotojas, kuris Ukrainos ateitį matė su Rusija ir kartu su A. Duginu Tarptautinės Eurazijos judėjimo konferencijose tauzijo apie „rusiškąjį pasaulį“.
Tokius pasirodymus galima vadinti politikoje įprastai nurašoma „jaunystės klaida“ ar paties A. Dugino apžavais, tačiau neįmanoma nuneigti to, kad būtent A. Duginui pavyko pritraukti įvairius žmones į savo pusę ir dirbti kartu, pačiam ilgą laiką realiai neužimant jokių oficialių pareigų.
„Jis vertinamas kaip genialus filosofas. Deja, nuo genialumo iki beprotybės – vienas žingsnis“, – yra sakęs Vladimiro Putino administracijos politinis konsultantas Sergejus Markovas.
Dar daugiau, tokiais „genialiais“ filosofais, kurie bando mėgdžioti Rasputiną, gali pasigirti ir daugiau šalių. Pavyzdžiui, savotiška A. Dugino kopija JAV buvo kadaise savo įtaka patikėjęs ir ją pervertinęs Steve‘as Bannonas. Kitaip, nei A. Duginas, kurio su V. Putinu nesiejo ir nesieja jokie oficialūs ryšiai, S. Bannonas buvo prezidento Donaldo Trumpo patarėjas, o palikęs pareigas toliau sukiojosi D. Trumpo rėmėjų, ypač kraštutinės dešinės, izoliaciniostų, panašių į A. Dugino gerbėjų ratą auditorijose.
Tai, kad tiek S. Bannonas, tiek A. Duginas nesyk šlovino Prancūzijos kraštutinių dešiniųjų lyderę Marine Le Pen, kuri kelis sykius nesėkmingai dalyvavo savo šalies prezidento rinkimuose, galima vadinti sutapimu arba dėsninga V. Putino, o per jį – ir A. Dugino įtaka.
Ryšius su įvairių šalių kraštutinės dešinės, kad ir politinio užribio atstovais dar nuo paskutiniojo XX a. dešimtmečio aktyviai mezgęs A. Duginas didžiausią įspūdį padarė būtent jiems – prancūzams, italams, vokiečiams, jų neonaciams ar Rusijai prijaučiantiems veikėjams.
Bet kai tokie veikėjai iškildavo į minėtų šalių politines aukštumas, kur galėtų lemti svarbius visai šaliai sprendimus – ar tai būtų ta pati M. Le Pen, ar Italijos kraštutinių dešiniųjų V. Putino gerbėjas Matteo Salvini, nuopelnai neretai būdavo užrašomi būtent ryšių „patepėjui“ ir koordinatoriui – A. Duginui.
Netgi Lietuvoje, kad ir kokie nevykę būtų su Kremliumi siejami ar jį atvirai palaikantys veikėjai, nesugebantys suburti daugiau, nei keliasdešimt žmonių savo akcijoms, A. Dugino įtaka juntama: jo pseudofilosfines idėjas kartoja Kremliaus dezinformaciją platinantys tinklapiai, veikėjai, o pats A. Duginas kartais randa laiko pasidalinti Algirdo Paleckio rėmėjų ir į Minską bei Maskvą laisvai važinėjančų veikėjų įrašais.
Naudingas dėl banalios priežasties
Tad dabar gali pasirodyti išties labai keista, kai A. Duginą Vakarų žiniasklaidoje ekspertai bando tiesiog nuvainikuoti, esą joks jis ne ideologas, ne naujasis Rasputinas ir ne V. Putino patarėjas.
Žinomas Prancūzijos politikos analitikas, akademikas ir knygų autorius Nicolas Tenzeris pažymėjo, kad viskas yra kur kas subtiliau, o kartu ir labai banalu. Subtilumas esą slypi tame, kad A. Dugino idėjos tiesiog sutapo su tuo, ką labai pritemptai galima būtų vadinti V. Putino ideologiją.
„Dugino knygos ir Putino ideologinė sistema nėra tolygios komunistų partijos manifestui ar K. Markso „Kapitalui“ ar Mao Zedongo „Mažajai raudonajai knygelei“. A. Duginas nebuvo artimas Putinui, nebuvo jo artimojo rato žmogus, o Kremlius jį laikė per atstumą. Taip, Putinas pasiskolino kai kurias idėjas, ypač „Euraziją nuo Lisabonos iki Vladivostoko“.
Antra, Duginas pasitarnavo skleisdamas ideologiją, kurią gynė pats Putinas. Tačiau dabar jis nebėra svarbus, tik to ideologija, kuri liko, persmelkė žmonių mintis ir ji toliau egzistuos. Kremliui Dugino egzistavimas neberūpi“, – teigė N. Tenzeris.
Išties „rusiškojo pasaulio“ ideologija su vėliava, sovietiniais ir naujais, pavyzdžiui Z simboliais dabar tapo kulto, rusiškojo fašizmo, apie kurį tiek daug metų paraštėse kalbėjo ir rašė A. Duginas pavyzdžiais. Nesvarbu, kad jie sulaukia atmetimo reakcijų Ukrainoje, Vakaruose, svarbu, kad ši šovinistinė ideologija persismelkė į viešąją erdvę, nuolat pabrėžiama ir veikia rusus.
Be to, už visos paramos įvairiems Kremlių vienaip ar kitaip remiantiems projektams Vakaruose beveik visada slypėjo ir banali priežastis: pinigai, kuriuos A. Duginas gaudavo už savo kūrybą, kontaktus.
Visi didieji revoliucionieriai, keisti filosofai ar sąmokslo teorijų kūrėjai bei dvasiniai ideologai, kaip ir bet kurie kiti žmonės, turi iš kažko pragyventi, išlaikyti šeimas, namus. Tad jei moka už kalbas – rėži kalbas, jei už knygas – kepi kūrinius vieną po kito.
Šią savybę – viešai kalbėti ugningai, iššaukiančiai, netgi šlykščiai, tačiau privačiai nerodyti nė menkiausios šovinistinės gaidelės, beje, paveldėjo ir A. Dugino dukra. Nuo vieno fondo iki kito šokinėjusi „aktyvistė“ kalbėjo tai, ką reikia, kam reikia ir už tai galėjo būti dėkinga tiek savo talentui, tiek tėvo įtakai, pavertusia ją auksine dukrele.
Bet kaip ir D. Duginai, taip ir jos tėvui anksčiau nepavyko patenkinti visų savo ambicijų bei prasimušti į pačias viršūnes, kur juos jau matė Rusijos ar Vakarų žiniasklaida.
Kai 2014-siais Rusija galiausiai ryžosi ne tik Krymo okupacijai bei aneksijai, bet ir nepaskelbtam karui Donbase, kur sukūrė marionetines Donecko ir Luhansko „respublikas“, atrodė, kad Kremliaus ideologo planai pildosi, mat V. Putinas juos vykdo.
Tačiau „liaudies respublikos“, dideliam A. Dugino nusivylimui jos nebuvo pripažintos nepriklausomomis iki pat 2022-ųjų vasario, o jis pats staiga tapo nereikalingas – nei V. Putinui, nei MGO, iš kur buvo pašalintas.
Tiesa, A. Dugino legenda taip ir nemirė – jo idėjos, kurios iš pradžių pasirodė pernelyg radikalios universitetui, 2022-siais tapo jau visiškai atvirai svarstomis Rusijos propagandiniuose kanaluse iš kur liejasi grasinimai sunaikinti Ukrainą, Baltijos šalis, netgi visa Europą.
Tad ir Kremlius jo nepamiršo – jei jis išties buvo numatytasis nužudymo taikinys, o ne jo dukra, tai dabar sprogdinimą Kremliui galima pateikti įvairiais potėpiais.
Kad ir kas susprogdino D. Duginą – ukrainiečiai, rusų nacionalistai, A. Dugino konkurentai ar FSB, kiti (ciniškai Rusijos režimą ir jo atšakas šalyje vertinantys netgi įtaria patį A. Duginą), dabar tai yra ne tik rezonansinė žmogžudystė, ne tik jautri asmeninė tragedija, bet ir taikymasis į vieną pačios Rusiškojo pasaulio ideologijos autorių, taigi – į Kremlių palaikančių rusų stabą.
Toks išpuolis turėtų sutelkti, priversti radikalizuotis ar įsidrąsinti veikti dar agresyviau tuos, kurie dvejojo, kurie nusivylė Kremliaus operacija Ukrainoje, turi kitų minčių dėl karo. Jei taikosi į patį A. Duginą – juo geriau, vadinasi taikosi jo kadaise įvardyti priešai, vadinasi jis svarbus ir teisus, o teisybę reikia ginti, nesvarbu, kad ji iškreipta.
Tokia logika gali Kremliui mobilizuoti trūkstamus išteklius kritiniu momentu. Veikti prieš tikrus ar tariamus priešus – ukrainiečius ar NATO valstybes – Kremliui įžūlumo niekada netrūko, tačiau mistifikuoto ir dukros netekusio ideologinio šauklio skausmas, keršto troškimas dabar gali tapti savotiška vėliava, po kuria kviečiami burtis A. Dugino ir kitų šovinistinių idėjų paveikti asmenys – ar tai būtų patrankų mėsa karui, ar specialiomis užduotimis, ar tiesiog Rusijos palaikymo akcijoms Vakaruose – visai nesvarbu, mat būdų rasti panaudoti savanorius galima rasti įvairiausių. Dabar Dugino vardas ir vėl naudingas, nesvarbu, kad tik dėl jo dukters žūties.