Būsimųjų vienuoliktokų turbūt laukia didžiausi pasikeitimai. Jų valstybinio brandos egzamino įvertinimą sudarys dvi dalys: 40 procentų įvertinimo 11 klasėje per tarpinį patikrinimą, o likusius 60 procentų – brandos egzaminai. Taip pat bus atnaujintos kai kurių klasių ugdymo programos, mokyklos turės būti pasiruošusios ir įtraukiajam ugdymui.
Žurnalas „Reitingai“ pastebėjo ir tendenciją, kad jau kelerius metus geriausius rezultatus demonstruoja privačios mokyklos ir gimnazijos, kurios pačios atsirenka gabiausius moksleivius. Nors ir J. Balčikonio gimnazija nėra atrankinė mokykla, tačiau šiais metais sudarytame žurnalo reitinge ji pasirodė labai gerai ir atsidūrė tarp atrankų nedarančių gimnazijų pirmajame penketuke. Tačiau jos direktorius pripažįsta, „kad tapti olimpiniu čempionu du kartus iš eilės nėra labai paprasta“.
– Direktoriau, ir vėl girdime tam tikrus atgarsius po „Reitingų“ žurnalo paskelbto geriausių ir prasčiausių mokyklų reitingo. Noriu jūsų paklausti, ar jūs taip pat manote, kad privačios gimnazijos gali nukonkuruoti valstybines?
– Iš tikrųjų, kad galėčiau tiksliai atsakyti į šį klausimą, reikėtų išanalizuoti tą situaciją, kokia dabar susiklostė. Labai įdėmiai nežiūrėjau tų reitingų, o jų sudarytojai ir kiti specialistai taip kalba. Tų privačių gimnazijų dar nėra labai daug, jeigu lygintume, kiek yra valstybinių. Pastarųjų, atrodo, daugiau nei 300. Taip pat reikia skaičiuoti, kiek valstybinių mokyklų atlieka atrankas ir pan.
Aišku, jeigu remtumėmės tų šalių patirtimi, kur senesnės demokratinės tradicijos, tai, pavyzdžiui, Amerikoje yra populiaresnės privačios mokyklos. Tačiau tai nereiškia, kad taip atsitiks ir Lietuvoje.
Galima sutikti, kad privačiose gimnazijose mokoma mažesnėse klasėse, galbūt kitokie mokytojų metodai. Manau, tai tikrai vilioja ir tėvus, ir vaikus, bet jeigu norėčiau tiksliai atsakyti į jūsų klausimą, reikėtų palyginti, kiek viename šimtuke yra privačių gimnazijų. Jeigu jos turėtų nukonkuruoti valstybines mokyklas, vadinasi, visos turėtų būti viršuje? Pirmame trisdešimtuke, dvidešimtuke, dešimtuke ir pan. Be abejonės, jų yra, bet, mano nuomone, jos dar tikrai per ateinančius trejus ar ketverius metus nesudarys didelės konkurencijos.
Taip pat privačios gimnazijos yra remiamos ne tik tėvų pinigais, bet ir valstybės lėšomis. Vadinasi, turi daugiau galimybių pasiūlyti vaikams papildomų dalykų.
– Kas jums yra gimnazija? Atrodo, kad iki reformos, kai buvo nuspręsta visas nuo devintos klases mokyklas paversti gimnazijomis, šis pavadinimas turėjo kažkokį prestižą, o ar dabar nėra jis nuvertėjęs?
– Labai sunkus klausimas, kadangi aš buvau vienas iš vadovų, kuris matė, kaip buvo kuriama mūsų gimnazija. Mes buvome pirmieji, kurie gavome gimnazijos statusą. Kai gimnazijų buvo nedaug, jos tikrai buvo išskirtinės. Visuose rajonų centruose, miestuose buvo tik po kelias tas gimnazijas, todėl, be abejonės, tas prestižas buvo didesnis. Į gimnazijas stodavo iš tuometinių vidurinių mokyklų.
Kai dabar visos tapo gimnazijomis, ir geros, ir prastos vidurinės mokyklose, tai ta gimnazijos idėja yra šiek tiek devalvuota. Tai nebėra tik gabių vaikų mokymo institucija, bet įstaiga, kur visiems ateinantiems mokiniams yra suteikiamos vienodos sąlygos mokytis. Jeigu iš pradžių buvo mokomi tik labai gabūs mokiniai, dabar tai daroma tik, pavyzdžiui, Vilniaus licėjuje, LSMU gimnazijoje, abiejose Jėzuitų gimnazijose, Vilniaus M. Biržiškos gimnazijoje, Vilniaus Žirmūnų gimnazijoje ir t. t. Taigi, šios mokyklos vis dar vykdo atrankas, todėl ten mokosi vaikai su didesne motyvacija ir jų rezultatai yra akivaizdžiai geresni.
Kai turime mokyti visus priimtus vaikus, tuomet yra geriau išlaikančių PUPPą (Pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrinimas – aut. past.), yra ir prasčiau. Turime galvoti, kokie tada yra keliami tikslai. Jeigu Lietuvai reikia išsilavinusių ir protingų žmonių, kurie sukurtų valstybei kažkokią pridėtinę vertę ir stiprintų jos ekonomiką, tuomet reikia skatinti tokių mokyklų, kur būtų ugdomi gabūs vaikai, steigimą.
Kita vertus, jeigu norime visus išmokyti ir dar pradėsime vykdyti įtraukųjį ugdymą, taip pat dirbsime pagal naujas ugdymo programas, tai, manau, tas lygis tikrai nekils. Kita problema ir mokytojų trūkumas. Jų kiekvienais metais vis mažėja, reikalavimai darbui didėja ir aš bijau, kad susidursime su dar didesniais iššūkiais, negu dabar susiduriame.
– Vadinasi, net ir jūsų vadovaujamai Panevėžio J. Balčikonio gimnazijai sunku rasti norinčių dirbti mokytojų?
Tikrai sunku. Man dabar reikėjo ieškoti vieno dalyko mokytojo, tai šeštą ar septintą mokytoją prišnekinau dirbti. Jie pateikia labai logiškus argumentus, jog darbas gimnazijoje kiekvienais metais yra iššūkis. Devintoje klasėje pradedama dirbti su vaikais, kurių žinios yra skirtingos, o ką reikia padaryti? Kažkaip sulyginti tas žinias, todėl vykdomi testai, kad baigus devintą klasę jos būtų bent panašaus lygio.
Dešimoje klasėje – PUPPas. Tada jau mokinių žinios yra įvertinamos centralizuotai. Vienuoliktoje klasėje atsiras tarpiniai patikrinimai, o jau dvyliktoje – egzaminai. Aš negaliu teigti, kad darbas progimnazijose yra nereikalingas ar lengvas, bet kažkokių egzaminų ten kaip ir nėra. Atsakomybės – mažiau.
Iš rajono irgi sunku prisikalbinti mokytojus, kadangi ten mažesnės klasės, sudarytos kažkokios legvensės sąlygos, todėl jie nenori važiuoti dirbti į perpildytas miesto mokyklas. Miesto mokyklose ir taip mokosi įvairių gebėjimų vaikų, o dabar dar turėsime įtraukti ir specialiųjų poreikių.
Mano vadovaujamoje gimnazijoje jau turime 7 mokinius su specialiasiais poreikiais ir ne visi mokytojai vienodai tai priima. Tikrai sudėtinga situacija, kai mokei tik gabius, motyvuotus vaikus ir turėjai, galima sakyti, homogeniškas klases, o dabar atsiranda nesimokančių, nelankančių ir su specialiaisiais poreikių moksleivių, todėl reikia dalį dėmesio skirti ne tik gabiems. Mano nuomone, gabūs vaikai dėl tokios situacijos kentės ir turbūt bendras mokyklos lygis šiek tiek kris.
Apskritai, aš tuos vykdomus reitingus vertinu galbūt ne skeptiškai, visai normaliai, bet Lietuvoje taip yra, kad žmonės pasiskirstė į dvi dalis. Vieni teigiamai juos vertina, o kiti niekina. Manau, visą laiką reikia rasti aukso vidurį. Kadangi kitokių reitingų nėra, tai į juos reikia ir atsižvelgti. Sutikus gatvėje tėvus dažnai girdžiu, kad mūsų gimnazija ir vėl aukštai įvertinta ir kaip gerai. Tačiau jeigu kitais metais nukrisime per 10 ar 15 pozicijų, tai čia mokykla suprastėjo ar vaikai ir kontekstas pasikeitė?
Kitaip sakant, mokykla išliko ta pati, tiesiog tas reitingas uždeda tokį dalyką, kad tapti olimpiniu čempionu du kartus iš eilės nėra labai paprasta.
– Jeigu gerai suprantu, jūsų mokykla neplanuoja įvesti stojamųjų egzaminų, kad būtų galima irgi atsirinkti gabesnius ir labiau motyvuotus mokinius?
– Nėra mūsų gimnazijoje jokių stojamųjų egzaminų, taip pat dėl skaidrumo ne mes priimame vaikus, o Švietimo skyrius. Jeigu pageidaujančių mokytis yra daugiau, nei yra vietų, tuomet gal keli mokiniai ir nepakliūna. Tačiau tikrai nėra tokio konkurso, kad pretenduotų du mokiniai į vieną vietą.
Tiesa, tam tikrų dalykų vidurkį vaikai turi turėti geresnį, galbūt ateina ir labiau motyvuoti, bet supraskite, kad anksčiau Panevėžyje buvo apie 25 tūkst. moksleivių, o dabar – apie 9 tūkst. Aišku, kad iš 25 tūkst. procentas ir iš 9 tūkst. procentas yra skirtingas gabių ir vidutinių gabumų moksleivių.
Tikrai nesakau, kad mūsų mokykla nėra populiari, bet moksleiviai žino, kad čia reiks daug dirbti ir tie rezultatai būna geresni. Aš ir pats dėstydamas ekonomiką devintokų klausiu, jeigu jiems reiktų rinktis iš naujo, ar jie rinktųsi tą vietą, kur sunkiau mokytis, ar kur lengviau. Dar nebuvo nei vienoje klasėje, kurie būtų atsakę, jog būtų rinkęsi lengvesnį kelią.
– Vis dėlto, ar nepastebite tendencijos, kad mokinių motyvacija mokytis krenta?
– Dėl mokinių motyvacijos aš jums atsakysiu taip: jeigu klasėje motyvacija yra aukštesnė, tuomet tie nenorintys mokytis vis tiek turi stengtis, eiti, daryti ir t. t. Jeigu motyvacijos lygis klasėje yra žemas, pavyzdžiui, ir pamokų nelankymas, įvairios kelionės pamokų metu, pažymių ar egzaminų rezultatų svarbos sumenkinimas, tada ateityje gali būti ir sudėtingiau. Vis dėlto, kai mokiniai nori įstoti į norimą aukštąją mokyklą, tuomet labiau ir stengiasi.
– PUPP rezultatai rodo, kad jo nebeišlaiko apie 40 proc. Lietuvos mokinių. Ar jums atrodo, kad iš tikrųjų situacija yra tragiška ir gali tekti uždaryti dalį gimnazijų šalyje, jeigu mokiniai nebeįveiks šios privalomos tolimesniam mokymuisi kartelės?
– Šiuo atveju tikrai gali atsitikti įdomus dalykas. Vadinasi, jeigu tie PUPP neišlaikiusieji, sudarius sąlygas išlyginti spragas, vis tiek nesugebės to padaryti, tai mokslas pagal įstatymus yra privalomas iki 16 metų. Tikrai niekas su pagaliu nelieps baigti vidurinio ugdymo programos.
Turbūt teks vėl rinktis profesines mokyklas, kurios dabar nėra labai populiarios. Kiek žinau, profesinio rengimo centrai visame pasaulyje, pavyzdžiui, Skandinavijoje, Vokietijoje, yra populiaresni už gimnazijas. Ten kaip tik mokiniai renkasi tokį kelią, kai įgyjamas ir vidurinis išsilavinimas, ir specialybė. Tuomet išeinama iškart į darbo rinką.
Lietuvoje kažkodėl yra kitokia tradicija, kuri galbūt nėra labai gera ir ją reikėtų keisti. Profesinio rengimo centrų bazė mūsų šalyje yra geresnė negu gimnazijų. Jie vykdo daug ir europinių projektų, turi ir įrangos, kuri 100 proc. nėra panaudojama. Aišku, galbūt ten prastesnė besimokančiųjų motyvacija. Bet, manau, būtų puiku, kad daugiau mokinių užpildytų tas mokyklas. Deja, ar tėvai ir vaikai norės rinktis tokį kelią, tai čia klausimas. Manau, stengsis visomis išgalėmis papulti į vienuoliktą klasę.
Dabar mes praktiškai mokome visus. Nesvarbu, ar jie dešimtoje klasėje išlaikė PUPPą, ar neišlaikė. Tiesa, mūsų mokykloje tokių gal buvo tik du vaikai, bet matome, kad jeigu ir toliau nėra motyvacijos, tie mokymosi rodikliai toliau prastėja. Reikia pasakyti, kad dabartinių dvyliktokų rezultatus irgi sunku prognozuoti, kadangi per pandemiją pusantrų metų vykęs mokslas nuotoliniu būdu tikrai juos išbalansavo. Dar nesugrįžome į priešpandeminį lygį, ypač galvojant apie požiūrį į mokslą.
– Kodėl, jūsų nuomone, taip smunka tiksliųjų ir gamtos mokslų rezultatai? Ar Švietimo ministerijos kuriami STEAM centrai padės padaryti kokį nors proveržį?
– Manau, kad tie STEAM centrai tikrai yra gera idėja, bet jie turi būti kiekvienoje mokykloje. Aišku, mes galime į juos nuvežti vaikus, galime juos sudominti, bet tai turime galimybę daryti kelis kartus per metus. Vis dėlto tai reikėtų daryti kiekvieną dieną, mat 30 proc. tiriamųjų darbų turėtų būti atliekami mokykloje.
Nors ir visi kritikuoja Tūkstantmečio mokyklų projektą, bet jis yra daug geresnis gimnazijoms projektas, kadangi atsiras mokyklose laboratorijos, pavyzdžiui, fizikos, chemijos ir pan. Tada vaikai vieną pamoką mokosi teoriją, o kitą atlieka praktiką.
Tačiau į STEAM centrą reikia nuvažiuoti, jų dar nėra tiek daug ir pan. Iš vienos pusės verkiame, kad gamtos mokslų rezultatai prastėja ir kuriame STEAM centrus, bet iš kitos – turime įtraukti visus mokinius, kurie nenori arba negeba mokytis, turi specialiųjų poreikių, skirti jiems tinkamą dėmesį.
Man atrodo, kad ta švietimo reforma yra tampoma į dvi puses. Norime ir gerų rezultatų, bet norime ir įtraukties. Tiesiog negali taip būti viskas gerai. Aš tikrai nekritikuoju, kas čia bandoma padaryti, bet galbūt daroma kažkiek skubotai.
Prieš kelias dienas buvau Latvijoje, ten jie jau dirba trejus metus pagal atnaujintas programas, tai sakė, kad mūsų laukia tokie neišbandyti toliai. Jeigu atvirai, yra atnaujintos programos, bet vadovėlių nėra, todėl nėra tinkamai pasiruošta. Girdime tik pažadus, kada vasarą kažkas vyks, bet vasarą mokytojai atostogaus.
Mokytojų stygius, ypač gamtos mokslų, dabar jau yra juntamas, tai aš garantuoju, kad jeigu per penkerius metus nieko nedarysime, bus katastrofa. Tiesiog nebus gyvų žmonių, kurie galėtų dėstyti tą dalyką. Niekas labai ir nenori į tas specialybes stoti, mat baigia vienetai, o reikia šimtais. Studijuoti yra sunku, o baigę į mokyklas nenori eiti dirbti dėl įvairių priežasčių. Niekas nepadeda – nei suteikiamas gyvenamas plotas, nei stipendijos, nei trišalės sutartys.
Aš prognozuoju tokią ateitį, kad vienas fizikos, biologijos ar chemijos mokytojas daliai mokyklų šiuos dalykus ves nuotoliniu būdu. Tiesiog nebus daugiau kam mokyti. Jau dabar yra ta problema.
Džiaugiuosi, kad mano mokytojai gal ir vyresnio amžiaus, dalis ir pensininkai, bet jie dar sutinka dirbti mokykloje. Jeigu jie išeitų, tai būtų tam tikra maža griūtis.