„Nesusitvarkius prasmės pagrindo, gyvenimas darosi labai keistas reiškinys“, – teigia K. Kėvalas, neįtikėtinai atvirai kalbėdamas net tokia subtilia tema, kaip celibatas.
Tad ir pokalbis su juo „Žinių radijo“ laidoje „Kauno diena“ – ne tik apie tikėjimą, bet ir apie kiekvieną žmogų kamuojančius klausimus: „kodėl aš čia?“ ir „kam aš čia?“. „Kaip perduoti tikėjimą, kad žmonės turėtų daugiau džiaugsmo?“, – klausia pats savęs arkivyskupas Kęstutis Kėvalas.
Viską pakeitė vienas vasaros rytas
K. Kėvalas į Kunigų seminariją įstojo 21-erių. Dvasininkas pasakojo nei vaikystės, nei paauglystės metu negalvojęs apie tokį kelią.
„Jeigu kas nors būtų pasiūlęs, būčiau sakęs: „eik pats ir daryk tokį žingsnį“. Pradžioje galvojau būti garso režisieriumi. Važiavau į Vilnių, kalbėjausi apie režisūrą Kino studijoje. (Galvojau) galbūt įgarsinti filmus. Labai norėjau kažkokiu būdu savo gyvenimą susieti su muzika. (…) Taip pat techniką labai mėgau.
Kauno technologijos universitete pradėjau radioelektronikos studijas. Praėjo metai, tarsi viskas buvo gerai“, – pasakojo K. Kėvalas.
Jauno vyro pasaulį sudrebino tiesiog vieną vasaros rytą išgirsti žodžiai.
„Buvo 1991 metų vasara, važiavau į mamos tėviškę Rokiškio rajone, ir staiga sekmadienį atsikėlęs įsijungiu televizorių, ir (matau) kalba vyskupas. Tuo metu matyti vyskupą kalbant buvo kažkas panašaus, kaip – ufonautą – tiek netikėta. Mano dėmesį sustabdė tas vaizdas.
Jis taip švelniai šnekėjo, kad „atsidarė seminarijos, tėvynė laisva, kviečiame stoti į kunigystės kelią“. Tai buvo kažkas tokio neutralaus, bet man tas sakinys taip smogė, kad aš praktiškai negalėjau atsigauti“, – kalbėjo K. Kėvalas.
Jaunas vaikinas tuo metu sutriko, net pradėjo svarstyti, kad gal kažkuo susirgo.
„Užėjo viena mintis, kad „o galbūt aš esu tas žmogus?“. Gyvenimas tarsi aptvarkytas, planeliai yra, draugystės irgi, viskas eina į priekį, ir staiga tai mane išmuša iš vėžių. Kokius metus džiuvau su tuo klausimu. (…) Tas lingavimas mane išvargino. Padariau sprendimą. (…) Padarius jį atėjo ramybė. Tarsi gavau ženklą, kad galbūt tai yra mano kelias. Nors, žinoma, per visus septynerius seminarijos metus visada svarsčiau, ar tikrai čia ne pernelyg didelis džiazas? Kaip sako jaunimas – ar nenuvažiavo stogas?“, – atvirai pasakojo K. Kėvalas.
Arkivyskupas dabar prisipažįsta besijaučiąs sėdįs savo rogėse.
„Nors, žinoma, visada minčių būna, kad „o, jeigu būtų kitaip pasisukęs gyvenimas, galbūt būtų irgi įdomi kelionė“, bet, jau tiek metų būnant kunigu, praktiškai susitapatini (su profesija). Nors iš karto po kunigystės šventimų, dar iš inercijos irgi svarsčiau: „ar man būti kunigu?“. Bet paskui jau sakai: „dėmesio, čia tavo pasirinkimas. Tada jau ateina ir atsakomybė už tą pasirinkimą“, – kalbėjo K. Kėvalas.
Pirmieji celibato metai nebuvo lengvi
Dvasininkas pripažino, kad einant į seminariją vienas sunkiausių jį kamavusių klausimų buvo apie tai, kaip reikės susitvarkyti su kūnu, kaip jis priims celibatą.
„Einant į seminariją tai buvo rebusas numeris vienas: kas bus? Jeigu nesusitvarkai – kaip čia atrodys – viena skelbi, kita darai? To negalėsi daryti, turėsi priimti. Įdomiausia, kad vis dėlto žmogaus organizmas gali prijaukinti šitą reikalą“, – svarstymus prisiminė K. Kėvalas.
Vis dėl to, pasak dvasininko, tai gali būti ir tave motyvuojanti galia.
„Ji sukurta kurti santykį. Jeigu tu vieno santykio atsisakai – šeimos, vyro žmonos santykio, energija nukreipiama kitur. (…) Celibatas tave priverčia būti atviru visiems.Visi yra šeima, tau gera būti su žmonėmis, nori tuos santykius kurti“, – sakė K. Kėvalas.
Nors dvasininkas buvo atviras, pirmieji jaunystės celibato metai jam buvo tikrai nelengvi.
„Dabar jaučiu, kad ateina įprotis. Tu prijaukini, ir kūnas pasiduoda“, – sakė K. Kėvalas.
Tikėjimą nori skelbti džiaugsmingai
Vienas iš klausimų, apie kurį mąsto dvasininkas – kaip perduoti tikėjimą, kad žmonės turėtų daugiau džiaugsmo ?
„Pats tikėjimas mums yra neįtikėtina motyvacinė galia gyventi, duoda pasitikėjimo ir gyvenimo ir kitais žmonėmis jėgos. Bet dažnai mes perduodame tą tikėjimą taip, kad jis neatspindi turinio. Turinys yra vilties, džiaugsmo branduolinė bomba. Vakarų civilizacija pastatyta ant tų pagrindų, ji išbandyta, veikia – kyla miestai, kultūra.
O mūsų perdavimas kartais yra ar tai su piktumu, ar kaltinimu. Tada mes patys, kaip skelbėjai, iškreipiame turinį, kurį skelbiame. Todėl man dažnai yra rūpestis, kaip gerai gerą dalyką pateikti“, – kalbėjo K. Kėvalas.
Arkivyskupas pavyzdžiu laiko Jėzaus atveju, kai tas perdavimas buvo labai paprastas – per pasakojimą, net per švelnų jumorą.
„Jeigu įsijauti į tą pradinio skelbimo švelnumą, paprastumą, pradinio, jis gali pamokyti nesusireikšminti, tą daryti paprastai, lengvai ir džiaugsmingai, nes tai yra geroji naujiena. Ją reikia ir džiaugsmingai skelbti“, – sakė K. Kėvalas.
Dvasininkas taip pat nepritaria tam, kad žmogus visą gyvenimą turi muštis į krūtinę ir kartoti: „aš kaltas“.
„Čia yra perlenkta lazda. Mes galime kalbėti, kad mes kaip žmonės padarome klaidų, ir tai yra natūralu, bet pats žmogus iš esmės yra geras. Jis sukurtas kaip Dievo kūrinys. Jeigu tu visada save žemini, tai nusidedi. Dėl to, kad save kaip orų žmogų nuolat žemindamas patenki į kitą perlenkimą, kad „aš nieko nevertas, niekam netinkamas, esu kaltas“. Tada niekam nereikia atsiskaityti, nieko daryti. Baigiasi tuo, kad ir į dangų būsi netinkamas, nes maždaug – nevertas“, – kalbėjo K. Kėvalas.