Dar šių metų gegužę Japonijos vyriausybė paskelbė, kad V. Matijošaitis apdovanojamas „Tekančios saulės ordinu su aukso spinduliais ir rozete“. Garbingas apdovanojimas paskirtas už nuopelnus stiprinant tarpusavio supratimą puoselėjant Čijunės Sugiharos atminimą ir skatinant tarpregioninį bendradarbiavimą tarp Japonijos ir Lietuvos.
„Būdamas Kauno miesto tarybos narys, Visvaldas Matijošaitis prisidėjo įtvirtinant Japonijos ir Lietuvos draugystę. Nuo 2015 m. balandžio, kai buvo išrinktas meru, jis palaikė visas iniciatyvas ir veiklas, susijusias Čijunės Sugiharos įamžinimu, Kaune pradėti organizuoti Sugiharos savaitės renginiai“, – kalbėjo Japonijos nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius Shiro Yamasakis, su ponia Yuko Yamasaki iškilmingai įteikę apdovanojimo pažymėjimą ir ordiną.
Priimdamas apdovanojimą, pasak Kauno savivaldybės pranešimo, V. Matijošaitis dėkojo artimiausiems bendražygiams ir Kaune veikiančių organizacijų nariams – Sugiharos grupės Kauno ir Japonijos ryšių plėtrai atstovams Sugiharos fondui „Diplomatai už gyvybę“.
„Didelė garbė priimti šį apdovanojimą. Manau, tai ne tik įvertinimas, bet ir paskatinimas toliau plėtoti bei stiprinti tarpusavio ryšius tarp Lietuvos ir Japonijos. Visuomet vertinu komandinį darbą, nes tik taip galima pasiekti norimų rezultatų, todėl nemaža dalis šio apdovanojimo pelnytai priklauso žmonėms, kurie prisidėjo auginant draugystę su Tekančios Saulės šalimi“, – savo padėkos kalboje sakė V. Matijošaitis.
Japonijos dvasią kauniečiai vis labiau jaučia grožėdamiesi Nemuno saloje augančiu sakurų parku. Neseniai Kaune viešėjo būgnų virtuozų grupė „Soshu Hiratsuka Tanabata Taiko“, Kauno publikai dovanojusi nemokamus koncertus. Bendrystės su šia šalimi rezultatus ilgainiui vis labiau pastebės net ir mažiausi miesto gyventojai. Kauno miesto pedagogai nuolat dalyvauja stažuotėse ir kaupia patirtį bei žinias sekdami japonų pavyzdžiu, mat šios šalies mokiniai pasižymi vienais aukščiausių pasiekimų pasaulyje.
Jau trejus metus Kaunas puoselėja artimus ryšius su Japonijos miestais Jaocu, Hiracuka, Curuga ir Gifu apskritimi. Prieš kitąmet vyksiančias Tokijo olimpines žaidynes Hiracukoje treniruosis Lietuvos sportininkai, todėl šis miestas jau dabar neoficialiai vadinamas „lietuviškiausia“ Japonijos vietove.
2020-ieji Lietuvoje paskelbti Sugiharos metais. Jau trečią kartą Kaune vyks Sugiharos savaitė, kurią vainikuos ypatingas momentas – bus atidengta skulptūra Pasaulio tautų teisuolio Čijunės Sugiharos atminimui. Ji iškils pačioje Kauno širdyje, Laisvės alėjoje netoli fontano, prie viešbučio „Metropolis“, kur, uždarius Japonijos konsulatą, prieš išvykdamas atgal į Japoniją gyveno ir toliau „gyvybės vizas“ pasirašinėjo Č. Sugihara.
Trijų metrų aukščio skulptoriaus Martyno Gaubo kūrinyje „Čijunei Sugiharai atminti“ vaizduojamos ratu į dangų besiveržiančios origamio formos gervės, pagamintos iš patinuotos, šviesios bronzos. Skulptūros pagrindą sudaro ovalus juodas granitas. Jame bus išgraviruotas Sugiharos antspaudas, gyvenimo bei nuopelnų aprašymas lietuvių, anglų, japonų ir jidiš kalbomis.
„Skulptūroje kylantis gervių srautas simbolizuoja ištrūkimą iš karo, mirties gniaužtų ir laisvės bei taikos siekį. Mūsų misija yra drauge skleisti pasauliui Sugiharos vertybes šiais neramiais laikais“, – kitų metų spalį Kauną papuošiančios skulptūros reikšmę paaiškino V. Matijošaitis.
Čijunė Sugihara (1900–1986) buvo Japonijos diplomatas, konsulinis pareigūnas, 1939–1940 metais rezidavęs Kaune kaip Japonijos imperijos vicekonsulas. Antrojo pasaulinio karo metais jis padėjo apie 6 tūkst. Lietuvos, Lenkijos ir Vokietijos žydų pabėgti iš Europos, išduodamas jiems tranzitines Japonijos vizas. Taip jis rizikavo savo karjera, nes oficialiai tam neturėjo Japonijos vyriausybės pritarimo.
1940 m. rugsėjo 4 d., kada konsulatas buvo uždarytas, Č. Sugihara ir toliau pasirašinėjo vizas „Metropolio“ viešbutyje. Liudininkų teigimu, paskutinėmis akimirkomis prieš išvažiuojant į Vokietiją, konsulas pildęs vizas netgi traukinyje Ryga–Berlynas, kurias pasirašytas mesdavęs pro traukinio langą. Tikslus išduotų vizų skaičius nežinomas. Manoma, kad galėjo būti išduota iki 10 tūkst. vadinamųjų „gyvybės vizų“.