Nors ir oficialiai tokio nėra skelbiama, bet Garliavos Švč. Trejybės kunigas Gintaras Urbštas mano, kad iš kartos į kartą turėtų būti perduodama, kaip apsirengus reikia ateiti į maldos namus ir juose savo „grožybių“ geriau nedemonstruoti. Etiketo žinovas Arminas Lydeka mano, kad vis dėlto bažnyčia turėtų laukti visų ir nesiskirstyti tikinčiųjų pagal aprangą.
Garliavos Švč. Trejybės parapijos feisbuko puslapyje birželio 29 d. buvo paskelbtas toks priminimas tikintiesiems:
„Karštuoju metų laiku dalyvaudami pamaldose bažnyčioje pagalvokime, kaip mums derėtų apsirengti einant į šventovę. Reiškiantis atitinkamą pagarbą Dievui ir žinantis į kokią puotą yra pakviestas šv. Mišių dalyvis, nesumaišys bažnyčios su pliažu. Taigi, neateis į ją su šortais, maikute, šlepetėmis, trumpučiu sijonu ar suknele, nuogais pečiais ar nuogu pilvu.
Aišku, gali labai norėti kitiems parodyti kokią įdomią tatuiruotę ant nugaros man išpiešė. Bet geriau tai darykime kitose erdvėse. Bažnyčioje susitinkame žvelgti į Kristų ir jį garbinti, o ne savo madas demonstruoti. Nereikia, kad kažkas susidomėjęs mano grožybes tyrinėtų, bet kad savo kuklumu ir nuoširdžiu dalyvavimu šv. Mišiose ar sakramentų teikime padėčiau kitiems ieškoti Viešpaties veido.“
Taip pat buvo pacituotas iš Šventasis Raštas:
„Jei Viešpatį garbina visa kas gyva, tai tegul ir mūsų apsirengimas rodys, jog tvirtai tikime, kad prisiartinome prie Gyvojo Dievo sosto ir žemė ant kurios stovime yra šventa. Prisiminkime Mozę, kuris regėdamas Dievą degančiame ir nesudegančiame krūme išgirsta jam tariantį Viešpatį: „...vieta, kurioje stovi, yra šventa žemė!“ (...)
„Mozė užsidengė veidą, nes bijojo pažvelgti į Dievą“. (Iš 3, 5 – 6). Esame ir mes bažnyčioje, akivaizdoje švento ir galingo dangaus kareivijų Viešpaties, todėl mūsų dalyvavimas pamaldose, mūsų laikysena ir išvaizda tegul pabrėžia sakralių veiksmų ir vietos tiesą.“
Viena internautė prie šio įrašo dėkojo, kad tai ir vėl buvo priminta.
„Ačiū, niekada nėra per daug, jei dažniau primintumėte, kaip žmonės turi pasiruošti sekmadieniui, nevėluoti į pamaldas, gerbti visus maldos dalyvius. Dar karta ačiū!“
Tačiau ne visi sutiko, kad per tvyrančius karščius yra geras siūlymas rengtis labiau prisidengus, ypač, kai reikia dėvėti nosį ir burną dengiančias kaukes.
„Šilainių bažnyčioje esant karščiams tampa sunku išbūti, tai versti žmones kutulotis ilgais drabužiais ir dar per kaukes kvėpuoti jau taip pat prasilenkia su Šv. Mišių esme.
Be abejo, nuogumas netinka, tačiau šortai iki kelių kodėl neleistini tai jau nesuprantu. Vyrai juk irgi žmonės, juk visai kitas dalykas yra dėvėti kad ir ilgą sijoną nei kad ilgas kelnes, kada saulė negaili.“
„Man tai trūksta paprastumo,mažiau stebėkim ir kritikuokim vieni kitus. Jei būsime malonūs vieni kitiems, tai ir Dievo savimi neužstosime“, – komentavo dar viena parapijietė.
Nori išlaikyti pamaldų sakralumą
Kunigas G. Urbštas paskelbtą įrašą komentavo taip, kad vasarą dažniau pasitaiko parapijiečių nesiorientavimo, kaip reikia rengtis atvykus į bažnyčią.
„Tikrai tokių yra nemažai, ir, manau, kad yra apranga, kuri tinka šventovei ir kuri netinka šventovei. Tai ir buvo norėta pasakyti tame įraše. Taip pat bėgant metams tik daugėja žmonių, kurie to nesupranta. Ta samprata yra tradiciškai perduodama ir turi tėvai ją vaikams perduoti.
Būna taip, kad tėvai sako vaikams, bet ar jie klauso? Pavyzdžiui, kokiam nors jaunuoliui pasakys, kad negalima eiti į bažnyčią su šortais, tai jis apskritai atsisakys eiti. Girdėjau, kad būna ir taip“, – pasakojo dvasininkas.
Jo teigimu, kai mažėja tradicinio tikėjimo, tuomet ir sakralių dalykų pajutimas menksta. G. Urbšto įsitikinimu, tai yra šio proceso natūrali išdava.
„Visų pirma, supratimo ir žinių stokojama, todėl tampa nebesvarbu, ar tai bažnyčia, ar sporto salė, ar maniežas, ar paplūdimys. Koks tada skirtumas? Todėl ir turime dabar tokią situaciją. Pavyzdžiui, ateina su tapkėmis per pirštą.
Tiesiog, kaip eitų į pliažą, taip ir ateitų ir į bažnyčią. Pasitaiko ir mini sijonų. Pavyzdžiui, Šv. Petro bazilikoje, kur stovi kareiviai, nei vieno tokio neįleistų. Jie tiesiog užtvertų kelią ir patartų apsirengti, kad galėtų įeiti ir būti šventovėje.“
Paklaustas, ar nebijo, kad dėl tokio įrašo kai kurie parapijiečiai gali tai palaikyti pasenusiu bažnyčios požiūriu, jis minėjo, kad stengiamasi sąmoninti ir priminti.
„Bažnyčia juk neturi kažkokio aparato, kuris stabdytų arba draustų, neleistų užeiti ar išprašytų lauk. Tačiau ta sekuliariacija tokia nieko nestatanti ir nekurianti. Čia tikrai yra keli dalykai: pirma, tikėjimo tikrumo nebuvimas, nes kitu atveju žmogus turi pajautą, kas tinka, kas ne, ir aišku, auklėjimo dalykai pačioje šeimoje.
Kažkaip vieni konservatyviau žiūri į tą apsirengimą, kiti – vėl kitaip. Žinoma, bažnyčia nėra ta institucija, kuri dabar visko turėtų bijoti ir prie visko derintis, tylėti auseles suglaudus ir nieko nesakyti. Mes turime mandatą iš Kristaus sakyti. Visa tai ne dėl to, kad mes kaip kokie ožiai išsigąsime, jeigu truputį nuogumo bus, bet yra gilesni dalykai.:
Pasak kunigo, jis nenori, kad bažnyčioje būtų „išplautas“ arba „išblukęs“ sakralumo jausmas.
„Vienokia apranga siunčia vienokį signalą ir bažnyčios tarnyba sako, kad žmogus su tam tikrais drabužiais pagerbia Dievą. Tai yra Dievo garbinimo sudėtinė dalis ir į tai turi įeiti ir atitinkamas rūbas. Taip pat kaip ir liturginiai bažnyčios drabužiai yra atitinkami. Mes juk irgi ne bet kaip einame prie altoriaus.“
Mano, kad bažnyčia turi būti atvira
Seimo narys ir etiketo žinovas Arminas Lydeka pirmiausia pabrėžė, kad aprangos kodai iš tikrųjų egzistuoja ir tai yra geras dalykas.
„Turint tam tikrą aprangos kodą visi jaučiasi patogiau. Kai nei vienas nesinervina, jeigu per puošniai apsirengė. Pavyzdžiui, vienas su smokingu, kai visi kiti su sportiniais kostiumais arba priešingai, kai vienas su trumpėmis arba šortais, o visi kiti – su smokingais. Taigi, gerai, kad egzistuoja aprangos kodai ir kai esame kur nors kviečiami, jie yra numatomi. Tai palengvina visiems gyvenimą.“
Tačiau, pasak jo, kažkokio bažnytinės aprangos, kaip parapijiečiams arba tikintiesiems ateiti į bažnyčią apsirengus, oficialiai tokių aprangos kodų nėra.
„Tačiau tai nereiškia, kad negali bažnyčia nusistatyti tam tikro aprangos kodo. Jie, kaip ir bet kuri kita organizacija, tai gali padaryti. Tarkime, atsiribojus nuo bažnyčios, bankas įveda aprangos kodą, kad visi darbuotojai vaikšto su juodais kostiumais ir baltais marškiniais, o klientams galima ateiti tik su smokingais. Kalbu absurdiškai, nes to bankas nepadarys, bet jie, kaip organizacija, tam turėtų visišką teisę.
Galima duoti ir pavyzdį dėl tam tikrų restoranų, kurie nusistato aprangos kodą, pavyzdžiui, kad vyrai gali ateiti tik ryšėdami kaklaraiščius arba visi turi vilkėti tik vakariniais drabužiais. Tokių restoranų pasaulyje yra ne vienas ir ne du.“
A. Lydekos teigimu, pagal šias analogijas bažnyčia irgi turi teisę nusistatyti aprangos kodus, bet asmeniškai mano, kaip taip daryti būtų labai neišmintinga.
„Maldos namai turi būti atviri maksimaliai visiems žmonėms. Kunigai turėtų kiek įmanoma siūlyti žmonėms bet kokia forma, kad tik jie ateitų, kad jie būtų, kad jie galėtų drauge melstis ir klausytis skaitomo Šventojo Rašto. Taip pat, kad tarpusavyje bendrautų kaip tikintieji, kaip katalikai.
Be abejo, būtų kur kas išmintingiau maksimaliai atsiverti, o ne priešingai, įvedinėti apribojimus, kad būtų atsiribota nuo kažkokių žmonių, kažkokios socialinės grupės, pagaliau, nuo kažkokių asmenų, kitaip apsirengusių nei kunigui patinka. Manau, tokių aprangos kodų įvedinėjimas yra neišmintingas iš socio-psichologinės pusės.“
Vis dėlto jis pabrėžė, kad iš protokolinės pusės bažnyčia turi teisę tai nusistatyti. Komentuodamas pasakymą, kad trumpas sijonas gali blaškyti kai kuriuos tikinčiuosius, etiketo žinovas tikino, jog tai priklauso nuo žmogaus ir kokiu jis tikslu apsilankė bažnyčioje.
„Nemanau, kad matomi keliai blaškytų nuoširdų tikintįjį.“
Jis taip pat priminė, kad griežtesni aprangos kodai galioja senesnėse religijose pas krikščionis ortodoksus ir koptus, o kadangi katalikybė yra modernesnė, tokių ribojimų nebuvo.