O įrašo apie sūnėną Sergejų Altuchovą, palaidotą šalia senelio miesto kapinėse, nerado. Mažas berniukas, dar neturėjęs metukų, susirgo infekcine liga ir mirė. Jam buvo pastatytas nedidelis paminklas. Duomenų apie šio berniuko gyvenimą ir palaidojimą neišliko.
Mirė darbe
Grigorijus Voronkovas gyventi į Klaipėda atvyko 1947 m. iš Briansko apskrities nedidelio miestelio Liudinov. Atvyko pagal kvietimą dirbti laivų statykloje „Baltija“. Gausią šeimą paliko namuose, bet greitai atsivežė ir ją: žmoną, tris dukras ir keturis sūnus. Dabar Klaipėdoje liko gyventi du sūnūs, kiti išsivažinėjo – kas į Rusiją, kas į Ukrainą.
Voronkovų šeima apsigyveno šalia laivų statyklos „Baltija“ tvoros, tuo metu ten buvo Povilo gatvelė, namo numeris 5. Šalia vienas kito stovėjo du dviaukščiai namai, kuriuose tilpo apie 20 šeimų. Šios gatvelės nebėra, kaip ir namų.
Karstas užstrigo
Paklausta, kodėl šeima neperlaidojo senelio aštuntajame dešimtmetyje, kai buvo naikinamos kapinės, Rima papasakojo, kad Grigorijaus Voronkovo laidotuvės nebuvo sklandžios. Nuleidžiant karstą į duobę, jis užstrigo. Lyg duobėje būtų atsiradę kažkas kietas. Senelio sūnus lenkėsi žemyn, norėdamas pataisyti, bet pats vos neįvirto.
Kažkas ten buvo, neaišku kas. Karstas stovėjo beveik stačias, nors duobė buvo reikalingo dydžio. Taip ir užkasė. Ant viršaus pastatė piramidės formos medinį paminklą, priklijavo velionio fotografiją ir užrašė pavardę. Kapą įrėmino cementiniu apvadu, kapavietę aptvėrė metaline tvora. Kapas buvo arčiau gaisrinės.
Kai naikino kapines, velionio žmona Natalija Voronkova (1902–1974) griežtai atsisakė perlaidoti savo vyrą. Pasakė, – karstas užstrigo, sūnus vos neįkrito, nejudinsime kapo.
1974 m. Natalija atgulė Joniškės kapinėse, o po kelerių metų prie jos kapo vaikai atliko simbolinį ir jos vyro Grigorijaus perlaidojimą – atnešė saują žemių nuo jo kapo ir išpylė šalia žmonos.
A. Lichtinšaino asmeninis vairuotojas
Vienas iš Grigorijaus sūnų, Rimos tėvas Igoris Voronkovas (1927–1986) septynerius metus dirbo Klaipėdos prekybos valdybos viršininko Arkadijaus Lichtinšaino asmeniniu vairuotoju. O mama vadovavo restoranui „Baltika“.
Igoris Voronkovas vežiojo ne tik viršininką, bet ir jo šeimą. Tėtis apie darbą beveik nieko nepasakojo. Tik sakydavo, kad reikia nuvežti viršininko žmoną ir vaikus tai į mokyklą, tai į bazę. Jis buvo savas žmogus Lichtinšainų namuose. Tais laikais egzistavo prekybos bazės išskirtiniams žmonėms, ten būdavo galima įsigyti tokių prekių, kokių parduotuvėse ir su žiburiu nerasi.
Rima prisimena, kad apsipirkti šeima vykdavo ne į parduotuvę, bet į 1-ąją bazę, buvusią ten, kur dabar stovi „Aitvaro“ gimnazija, o šalia jos buvo nedidelis aerodromas.