Norintieji tapti Jėzuitų ordino nariais susidurdavo su dar didesniais sunkumais. Kadangi visi vienuolynai, tame tarpe ir jėzuitai veikė tik pogrindyje, pageidaujantieji įsilieti į vienuolyną , privalėjo slėpti savo ketinimus net nuo šeimos narių.
Apie tai, kaip sovietiniais metais buvo stojama į Jėzuitų ordiną bei kaip vykdavo priėmimas į kunigų seminariją, DELFI pasakojo Šiaulių šv. Ignaco Lojolos bažnyčios rektorius Algis Baniulis.
Sekė, kad neitų į bažnyčią
A. Baniulis pasakoja, kad norą tapti kunigu jautė nuo pat vaikystės, tačiau mokykloje jį buvo bandoma nuo nuo šios minties atkalbėti. Dvasininkas pasakoja, kad jam besimokant vienoje rajoninio miesto mokykloje, direktorius ir partijos sekretorė sekė jį, kad nevaikščiotų į bažnyčią.
„Jie budėdavo prie bažnyčios vartų. Teko persirengti senuku arba daryti didžiulį lanką, kad patekčiau į bažnyčioje vykstančias pamaldas“, - prisimena A. Baniulis.
Pašnekovas teigia, kad motyvuodamas tikėjimu atsisakė stoti į komjaunimą, o devintoje klasėje buvo pašalintas iš mokyklos dėl religinių įsitikinimų.
„Sakė nenori, kad mokyklai padaryčiau gėdą įstodamas į Kunigų seminariją. Vėliau tėvams ir man nenusileidžiant, vėl buvau priimtas. Mano likimą svarstė mokytojų susirinkimas, dalyvaujant mano mamai ir man. Elgesio pažymį sumažino iki 3. Supratau, kad man neleis baigti vidurinės mokyklos, todėl išvažiavau į didmiestį, tikėdamasis, kad ten mažiau patirsiu spaudimo“, - sako dvasininkas.
Tačiau padėtis tuometinėje Kauno Salomėjos Nėries vidurinėje mokykloje nebuvo geresnė. A. Baniulį perauklėti bandė partijos sekretorius, mokykloje dėstęs visuomenės mokslą. Atsakinėti A. Baniulį jis kviesdavosi į savo kabinetą.
„Bet aš nesutikau, motyvuodamas, kad esu toks pat tarybinis moksleivis ir atsakinėsiu pamoką kaip ir visi – klasėje“, - pamena A. Baniulis.
Jo teigimu, palaikymo jis sulaukė iš miesto švietimo skyriaus vedėjo, todėl vidurinę mokyklą galiausiai baigė.
Užsidegimas tapti dvasininku A. Baniuliui neblėso, tačiau jis iš pradžių nutarė atitarnauti sovietų armijoje, o vėliau stoti į kunigų seminariją. Kaip prisimena pašnekovas, sovietmečiu universitetų studentai nuo tarnybos armijoje būdavo atleidžiami, o norintieji tapti dvasininkais – ne.
Dėl šios priežasties A. Baniuliui atrodė logiškiau pirma atlikti tarnybą sovietų armijoje, o vėliau stoti į seminariją, mat, priešingu atveju, į armiją būtų šaukiama vidury mokslų.
„Po mokyklos niekur nestojau, ėjau į kariuomenę, nes iš kitų universitetų neimdavo į tarybinę kariuomenę, o kadangi norėjau būti kunigu, tai galvojau – į seminariją nueisi, paims mokslų vidury. Be to, be kariuomenės į Seminariją net nepriimdavo“, - pasakojo A. Baniulis.
Kariuomenėje pavyko išvengti kraupaus prirašymo
„Po oficialios priesaikos tuos salagas mušdavo, daužydavo. Kiti ėjo drebėdami, išeidavo apsiašaroję. Aš galvoju: na ir gerai, Kristus ėjo, jį plakė, tai jeigu aš noriu jį sekti, turiu būti pasiruošęs. Nuėjau, nemaldavau nieko, sakiau: muškit. Tai žinote, toks mano nusiteikimas juos sutrikdė. Tikriausiai pirmas žmogus atėjo, kuris sako – muškit. Vienas iš senių tada pasakė, kad šito mušti nereikia ir mane išleido“, - DELFI sakė dvasininkas.
Po armijos A. Baniulis dirbo staklių gamykloje ir laukė, ar bus priimtas į kunigų seminariją. Jį per darbovietės kadrų skyrių pasikvietė į karinį komisariatą. Ten laukė saugumietis, kuris nusivedė į saugumo būstinę ir bandė įkalbėti pasirašyti pasižadėjimą, kad teiks informaciją.
„Verbavimas vyko paprastai. Sako: būsi klierikas, kunigas, nugirsi, gal kažkas prieš valdžią šnekės. Aš pasakiau, kad ruošiuosi būti kunigu, o ne politiku. Aišku, sako, tai gaila, jeigu nepasirašai, kad bendradarbiausi, nebūti priimtas į seminariją“, - teigė šv. Ignaco Lojolos bažnyčios rektorius.
Paklausus, ar tik pasirašiusieji ten mokosi, atsakė, jog tokios informacijos neteiks.
A. Baniulio teigimu, saugumiečiai bandė įkalbėti gražiuoju, tačiau taikė tam tikrą psichologinį spaudimą. Pavyzdžiui, jam nesutikus pasirašyti pasižadėjimo teikti informaciją iš pradžių ilgai ir nuobodžiai įkalbinėjo, aiškino, vardijo argumentus, kodėl derėtų tai daryti, o paskui neribotam laikui paliko vieną.
„Visą laiką šneka šneka šneka. Taip susuka galvą. Paskui kai išėjau, tai man galvą skaudėjo. Buvo kad paliko mane vieną. Sėdi ir galvoji sau – iš kurio galo jie žiūri į mane, ar filmuoja, stebi, kaip reaguoju? Paliko mane ir nežinau, nei kiek laikys, nei nieko. Paskui ateina su kitu: va, čia mūsų viršininkas, sako. O ką aš žinau – viršininkas ar ne? Ir vėl tas pats per tą patį“, - pasakojo A. Baniulis.
Tačiau į seminariją jį vis tik priėmė 1969 m., o po metų jis stojo ir į Jėzuitų ordiną.
Rekolekcijas atliko uždarytas bokšte
Dvasininkas pasakoja, kad Jėzuitų ordino struktūra yra tokia, jog jėzuitams vadovauja generolas arba generalinis vyresnysis, tačiau vietovės suskirstytos provincijomis – kiekviena provincija turi savo provinciolą, atsakingą generolui. Provinciolai, panašiai kaip valstybių ambasadoriai, kas keleri metai yra rotuojami, tačiau Lietuvoje dėl sovietų okupacijos provinciolai nesikeitė po keliasdešimt metų, nebuvo beveik jokio ryšio su Romoje reziduojančiu generaliniu vyresniuoju.
Dabartinis šv. Ignco Lojolos bažnyčios rektorius prisimena, kad apie savo sprendimą tapti jėzuitu nesakė nei tėvui, nei mamai, nei kitiems šeimos nariams.
„Niekas nežinojo: nei tėvai, nei kiti šeimos nariai. Amžiną atilsį mano mama tikriausiai taip ir nesužinojo iš viso. Ji žinojo, kad esu kunigas, bet kad vienuolis nežinojo. Jau tik vėliau, po keliolikos metų, 1986-aisiais, kai po visų išbandymų daviau paskutinius įžadus, pasikviečiau tėtį, kuris dar buvo gyvas, brolius ir seseris su šeimomis, bičiulius. Užsirakinome bažnyčioje ir tada daviau vienuoliškus įžadus“, - pamena A. Baniulis.
Jis juokiasi prisiminęs, kad pirmaisiais metais net rekolekcijas turėjo atlikti visiškai slaptai: buvo užsidaręs bažnyčios bokšte, kur jam atnešdavo valgio ir gėrimo, o pasivaikščioti išeidavo tik naktimis ir tik po kapines, nes jos buvo prie pat bažnyčios.
Rekolekcijos kitaip dar vadinamos dvasinėmis pratybomis. Tai laikotarpis, kai susitelkiama tik dvasiniam gyvenimui. Jėzuitai pirmuosius dvejus metus pereina vadinamąjį naujokyną, jiems privalomos 30 dienų trukmės rekolekcijos, kurių metu vienumoje meldžiamasi, medituojama, mąstoma, skaitoma.
„Naujokyne jėzuitas pirmaisiais metais turi atlikti 30 dienų trukmės uždaras rekolekcijas nebendraudamas su kitais žmonėmis. Tai aš tuo metu buvau kaip paukštis bažnyčios bokšte. Laisvalaikiu, tarp dvasinių užsiėmimų, pratybų negalėdavau išeiti pasivaikščioti. Pavyzdžiui, dabar rekolekcijoms išvažiuoja į Druskininkus ar Kulautuvą – ten galima išeiti pasivaikščioti. O tada sovietmečiu, jeigu išeisi į apylinkę, visur stebi saugumo darbuotojai, kurie buvo gal prie visų bažnyčių. Taigi, jiems gali kilti įtarimas, ko tas jaunuolis aplink bažnyčią vaikštinėja, ką jis ten daro? Jeigu būtų sužinoję, seminarijos tikrai nebūčiau baigęs. Tai aš išeidavau naktį ir šiek tiek po kapines pasivaikščiodavau, įkvėpdavau gryno oro. Esu dėkingas Dievui, kad pasibaigė tie baisūs laikai - teigia A. Baniulis.