„Aš net nežinojau, ar man pavyks išgyventi, o kreiptis pagalbos neturėjau į ką“, – šiandien sako vienas savo tautiečių nukentėjęs vaikinas.
„Buvau priverstas eiti vogti ir visus daiktus atiduoti, o kai atsisakiau, mane sumušė beisbolo lazda, paskui arbaletu šovė į kairės kojos šlaunį, taip pat peiliu dūrė į dešinės kojos pėdą“, – baisiais prisiminimais dalijosi kitas nukentėjysis.
Tokių kaip jie yra daugiau, tačiau ne visi sugebėjo atsilaikyti prieš vergvaldžius: iš pradžių policijos pareigūnams papasakoję, kaip buvo išnaudojami, vėliau jie ėmė teisme neigti savo išsakytus žodžius, esą nieko panašaus nebuvo, visą šią istoriją sukurpė tyrėjai.
Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro (KOPŽI) vadovė Kristina Mišinienė pripažįsta, kad atsilaikyti prieš didžiulį spaudimą sugeba ne kiekvienas.
„Kaip ir daugumą prekybos žmonėmis atvejų, taip ir šį mes gavome iš Kauno policijos kriminalistų, – sakė K. Mišinienė. – Žinia buvo aiški ir trumpa – pagalba vienam iš nukentėjusiųjų yra tikrai reikalinga, tačiau asmuo nekalba, su niekuo bendrauti nenori. Mūsų centro darbuotoja ne kartą vyko į namus pas nukentėjusį jaunuolį, šis mandagiai išklausydavo ir atsisakydavo mūsų paslaugų – socialinės pagalbos, psichologo konsultacijų, teisininko. Tai buvo atvejis, kai buvome bepradedančios galvoti, jog šį kartą mums nieko nepavyks.
Tačiau skambutis vieną vėlų vakarą viską apvertė aukštyn kojom. Skambino tas pats jaunuolis, labai sutrikęs, išsigandęs, prašė padėti. Išaiškėjo, jog prekeivių žmonėmis gauja, bandydama jį atgrąsinti nuo bendradarbiavimo su policija, pradėjo terorizuoti jo šeimą, iškilo grėsmė patiems artimiausiems šeimos nariams.
Tokiomis dramatiškomis aplinkybėmis prasidėjo mūsų bendravimas su jaunu, neturinčiu didesnių gyvenimo įgūdžių, tvirto pamato po kojomis, nukentėjusiuoju. Šis bendravimas ilgainiui pavirto bendradarbiavimu, kuris tęsėsi ilgus metus. Matėme jaunuolio laipsnišką grįžimą į sau įprastą gyvenimą, džiaugėmės jo ištverme sekinančių teisminių procesų metu, jo didvyrišku nepasidavimu nusikaltėlių spaudimui ir bauginimui.
Deja, kiti nukentėjusieji atsisakė mūsų pagalbos, tą aiškinčiau iki tol buvusia tik neigiama patirtimi bendraujant su tarnybomis, bei patirtomis giliomis traumomis išnaudojime.“
Vergvaldžių išnaudoto ir jų daromą poveikį atlaikyti sugebėjusio vakino pasakojimas bene geriausiai atskleidė, kas iš tikrųjų vyko Jungtinėje Karalystėje, į kurią prekeiviai žmonėmis viliojo dirbti jaunus ir patirties neturinčius lietuvius. Tuos pačius, kuriuos gerai pažinojo kone nuo vaikystės, – tokios aukos jiems buvo tinkamiausios, nes žinojo jų silpnąsias vietas, taip pat suvokė, jog šie niekam negalės pasiskųsti, o jeigu ir skųsis, niekas jiems taip ir nepagelbės.
Bet tai neįtikino nei prokurorų, nei teisėjų – prekeivių žmonėmis bylą pirmą kartą istorijoje išnagrinėjusi išplėstinė septynių Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija konstatavo, kad neabejotinai įrodyta vergvaldžių kaltė, jiems skirtos adekvačios bausmės.
Teisingumas lyg ir įvykdytas, bet žaizdos dar ilgai neužgis.
Išskirtinė byla
Baudžiamojon atsakomybėn dėl prekybos žmonėmis, veikiant organizuotoje grupėje, ir išnaudojimo priverstiniam darbui, jau įsiteisėjusiu nuosprendžiu yra nuteisti trys asmenys – kartą teisti Andriejus Pliškinas (g. 1984 m.) ir jo bendraamžis Tomas Žemrieta, taip pat anksčiau neteistas Lukas Pliškinas (g. 1997 m.), kuris nusikalstamas veikas padarė dar būdamas nepilnametis. Apkaltinamąjį nuosprendį išgirdo ir A. Pliškino draugė Deimantė Jasevičienė (g. 1980 m.), kuri buvo pripažinta kalta dėl vienam nukentėjusiajam daryto poveikio.
Realia laisvės atėmimo bausme nuteisti tik A. Pliškinas, kuriam skirtas įkalinimas 5 metams, ir T. Žemrieta, kuris turės kalėti metais mažiau. Tuo metu L. Pliškinui skirta pusketvirtų metų laisvės atėmimo bausmė, bet jos vykdymas atidėtas trejiems metams. D. Jasevičienei teismas yra nurodęs sumokėti 50 MGL (1 883 Eur) baudą.
Šią baudžiamąją bylą dar 2018 m. spalį išnagrinėjo Kauno apygardos teismo teisėjas Arūnas Paštuolis, bet baudžiamasis procesas tuo nesibaigė – A. Pliškinas, T. Žemrieta ir D. Jasevičienė nuosprendį skundė tiek apeliacine, tiek kasacine tvarka. Bet visi jų skundai buvo atmesti.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinė teisėjų kolegija paskelbė, kad žemesnių instancijų teismai šioje byloje pagrįstai įvertino, kad nukentėjusiesiems buvo suteikta sąlyginė veiksmų laisvė, tačiau jų valios laisvei buvo daromas varžomasis poveikis.
„Pagal byloje nustatytas aplinkybes nuteistieji kontroliavo nukentėjusiuosius ribodami jų galimybes disponuoti darbo užmokesčiu, grasindami bei bausdami juos fiziniu smurtu vertė dirbti ar užsiimti nusikalstamomis veikomis, – nurodė teismas. – Antai nukentėjusysis Paulius (vardas pakeistas) tam tikru darbo fabrike laikotarpiu darbo užmokesčio negaudavo, nes darbo užmokestį pasiimdavo A. Pliškinas arba pastarojo nurodymu sau galėjo pasilikti tik 10–50 svarų algos dalį, už neišėjimą į darbą nukentėjusįjį sumušė, kitam nukentėjusiajam grasino fiziniu smurtu už atsisakymą vykdyti automobilių vagystes, naudojo prieš jį fizinį smurtą už menkiausią nusižengimą, viešai žemino, T. Žemrieta nukentėjusįjį sumušė. Taigi šios ir kitos byloje teismų nustatytos bei nuosprendyje ir nutartyje išdėstytos aplinkybės neabejotinai patvirtina nuteistuosius kontroliavus nukentėjusiuosius ir prekybos žmonėmis ir priverstinio darbo atveju yra pakankamos spręsti apie jų valios suvaržymą.“
Anot teisėjų, dar kitam nukentėjusiajam pradėjus dirbti A. Pliškino parduotuvėje, jo laisvė pasirinkti darbą ir gyvenamąją vietą buvo iš dalies suvaržyta.
„Nors darbas nebuvo sunkus, tačiau jis turėjo dirbti po 10 valandų per dieną be poilsio dienų, gyvendamas toje pačioje parduotuvėje, – nurodė teisėjų kolegija. – Tuo tarpu kito nukentėjusiojo gyvenimo ten sąlygos buvo nesuderinamos su žmogaus orumu, jos nesuteikė jam galimybių patenkinti būtinus žmoniškuosius poreikius – normalų miegą, pavalgymą, gamtinių reikalų atlikimą, jis nuteistųjų buvo žeminamas. Už parduotuvės neatidarymą buvo sumuštas T. Žemrietos, o kitą dieną A. Pliškinas dėl to iš jo pasityčiojo. Tokias priverstinio darbo sąlygas teismai pagrįstai laikė nežmoniškomis.“
Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat pabrėžė, kad A. Pliškinas ir T. Žemrieta veikė bendrininkų grupėje: „Jie abu suvokė veiksmų bendrumą, jų nusikalstamą pobūdį ir bendrai siekiamą tikslą – nukentėjusiuosius išnaudoti nusikalstamoms veikoms daryti ir priverstiniam darbui.“
Anot teismo, siekdami įgyvendinti nusikalstamus tikslus, grupės nariai pasiskirstė vaidmenimis – A. Pliškinas turėjo organizuoti ir koordinuoti šios grupės narių veiklą, be to, jis, o nuo 2014 m. pavasario ir jo nepilnametis brolis L. Pliškinas turėjo įvairiais būdais, tiek tiesiogiai, tiek per kitus asmenis, esančius Lietuvoje, ieškoti pažeidžiamų asmenų ir pasinaudojant jų pažeidžiamumu bei panaudojant apgaulę, verbuoti įkalbant juos vykti į Jungtinę Karalystę tariamai legaliam, gerai apmokamam darbui ir taip juos įgyti.
Kai aukos atvykdavo į Jungtinę Karalystę, jiems buvo žadama suteikti gyvenamąją vietą bei surasti darbą. Jeigu šį pažadą ir ištesėdavo, visus uždirbtus pinigus (arba dalį) pasiimdavo sau, todėl nukentėjusieji neturėdavo pinigų pragyvenimui ir buvo verčiami iš „geradarių“ skolintis. Taip įsiskolinę jie tapdavo priklausomi. Vėliau, pasinaudojant šių asmenų pažeidžiamumu ir priklausomumu, nukentėjusieji buvo verčiami daryti nusikalstamas veikas – vagystes iš parduotuvių, prabangių didelės vertės automobilių vagystes, sukčiavimus – pasinaudojant svetimų asmenų dokumentais ar suklastotais dokumentais atidaryti bankuose sąskaitas, įgyti jų vardu kreditines korteles ir jomis atsiskaityti už prekes, taip apgaule užvaldant svetimą turtą.
Jeigu nukentėjusieji nepaklusdavo reikalavimams, jiems būdavo grasinama, taip pat naudojamas fizinis smurtas.
Ramūno pasakojimas
„Man į Jungtinę Karalystę vykti pasiūlė pažįstamas, vardu Imantas, – jis sakė, kad turi pažįstamą, kuris gali suorganizuoti darbą. Sutikau, todėl jis supažindino su kitu asmeniu, vardu Andrius, jis sakė, kad jei sutinku skristi į Jungtinę Karalystę, tai už bilietus nereikės mokėti. Kas už juos sumokės, nesakė. Taip pat paminėjo, kad nuskridus būsiu apgyvendintas ir pradžiai pragyvenimui gausiu pinigų. Vėliau, pradėjus dirbti, pinigus už bilietą bei paskolintus pinigus pragyvenimui turėsiu grąžinti. Išskrisdamas jokių savo santaupų neturėjau, į Jungtinę Karalystę išvykau kartu su draugu.
Skrendant lėktuvu Andrius užsiminė, kad jei norėsiu, tai galėsiu Anglijoje pabandyti vogti iš parduotuvių įvairias brangias prekes, sakė,kad iš tokios veiklos galima neblogai užsidirbti. Pasakiau, kad tokia veikla manęs nedomina ir kad norėsiu sąžiningai dirbti. Londone mus pasitiko, o vėliau sužinojau, kad Andrius yra Andriejus Pliškinas. Iš oro uosto mus nuvežė į Hullo miestą, važiuojant jis sakė, kad man darbo bandys ieškoti per įdarbinimo agentūras ir vėl paklausė, ar tikrai nenorėčiau vogti iš parduotuvių brangius daiktus. Vėl jam pakartojau, kad noriu dirbti normalų darbą ir kad vagystės nedomina.
Hullo mieste buvau apgyvendintas kažkokiame name, čia tuo metu taip pat gyveno pagyvenusių lietuvių pora ir lenkų tautybės vyras. Atvykus man nupirko maisto produktų, per tris pirmas dienas darbo niekas nepasiūlė, o pats darbo negalėjau ieškotis, nes nemokėjau anglų kalbos. Po kurio laiko vėl man pasiūlė eiti vogti. Pasiūlymas buvo be jokių grasinimų – jie tik paminėjo, kad darbo nėra ir jį gauti nėra taip lengva. Taip pat pasakė, kad gal vėliau ir pavyks gauti darbą, bet pradžiai norint užsidirbti neblogų pinigų galiu pabandyti eiti vogti. Jie pasakojo, kad vogti reikės eiti su kitais asmenimis, kurie tai daryti moka ir mane apmokys.
Bet tada kažkuris iš jų pasakė, kad nelabai turiu iš ko rinktis, nes nėra darbo ir kad man reikės iš kažkur gauti pragyvenimui pinigų, o jeigu nuolat man bus skolinami pinigai, tai aš galiu „įklimpti“ į dideles skolas, kurias nėra taip lengva atiduoti. Žinojau, kad reikės susimokėti už nuomą bei bus reikalingi pinigai maistui. Įklimpti į skolas nenorėjau, neturėdamas pragyvenimui pinigų sutikau pabandyti. Vogti.
Pavogtus daiktus atiduodavau Andriui arba jo draugui Deividui, nes tokios buvo taisyklės. Buvo galimybė kai kuriuos pavogtus daiktus pasilikti ir sau, bet būtinai tai turėdavau suderinti su Andriumi arba Deividu. Kad būtent taip reikia elgtis, jie man patys sakė –davė suprasti, kad gali būti už kitokį elgesį taikomos bausmės. Apie tokias bausmes jau buvau girdėjęs iš kitų asmenų, o iš Andriaus ir Deivido elgesio supratau, kad jie tikrai yra pajėgūs taikyti fizines bausmes. Jie būdavo agresyvūs.
Už pavogtus daiktus Deividas arba Andrius man per savaitę duodavo iki 200 svarų sterlingų. Šių pinigų pradžiai pakako, nes tai buvo pinigai asmeninėms išlaidoms. Vėliau sumos mažėjo, nes sunku būdavo ką nors pavogti. Mane ir kitus kartu vogusius vaikinus daug kur parduotuvėse pažinojo ten dirbantys darbuotojai ir į parduotuves mūsų jau tiesiog neįleisdavo.
Po to Andrius su Deividu nurodė vogti rūbus iš konteinerių, kuriuose buvo sudėti labdarai skirti drabužiai. Šiuos drabužius lietuviai vėliau išveždavo į Lietuvą, pats kartą turėjau juos pakrauti į automobilį.
Andrius su Deividu man buvo parūpinę kreditinę kortelę, su kuria buvo galima apsipirkti. Kortelė buvo mano vardu ir su mano nuotrauka, šia kortele kelis kartus apmokėjau už pirkinius, bet prekes turėdavau atiduoti. Supratau, kad tai nelegali kortelė, nes vėliau ji nustojo galioti.
Anglijoje vogiau apie metus laiko, ne kartą dėl vagysčių buvau sučiuptas teisėsaugos pareigūnų ir įkalintas, man skirdavo areštą nuo mėnesio iki dviejų. Paskui Andrius mane įdarbino savo parduotuvėje Hulle – joje buvo legaliai prekiaujama narkotinėmis medžiagomis. Už darbą parduotuvėje per savaitę gaudavau apie 200 svarų sterlingų, dirbdavau apie 9 val., turėdavo tik vieną išeiginę – sekmadienį. Tokias darbo sąlygas buvo nustatęs Andrius.
Šioje parduotuvėje pas Andrių dirbau nelegaliai, nes jokios darbo sutarties nebuvau pasirašęs. Vėliau Andrius mane apkaltino pinigų vagystėmis iš kasos. Aš prisipažinau, kad kažkada paėmiau keletą svarų, nes savų nepakako pragyvenimui ir, kad juos atiduosiu iš algos, bet Andrius priskaičiavo apie 300 svarų sterlingų skolą, nors aš tikrai tokių pinigų nebuvau paėmęs. Dėl šios skolos Andrius man sudavė keletą smūgių į įvairias kūno vietas, priešintis bijojau, nes būčiau daugiau nukentėjęs, jis už mane yra fiziškai stipresnis.
Dirbdamas šioje parduotuvėje sužinojau, kad Andrius užsiima ir nelegalia narkotinių medžiagų prekyba – parduodavo „kristalus“. Kartą ir man siūlė juos pardavinėti, bet kadangi už tai yra numatyta griežta baudžiamoji atsakomybė, atsisakiau. Taip beveik veltui dirbdamas atidaviau skolą. Suprasdamas, kad vėl galiu būti apkaltintas pinigų trūkumu kasoje ir įklampintas į skolą, nutariau atsiskirti nuo Andriaus ir gyventi savarankiškai. Susiradau merginą, legalų darbą. Į Lietuvą sugrįžau po kelių metų, vėliau atsitiktinai susitikau su Andriumi, šio pokalbio metu jis pasiūlė važiuoti vogti į Švediją, tačiau atsisakiau.“
Šių ikiteisminio tyrimo pradžioje išsakytų savo žodžių Ramūnas teisme išsižadėjo, aiškino, kad su A. Pliškinu susipažino tik atvykęs į Jungtinę Karalystę, o vogti eidavo savo noru, nors esą kai kuriuos daiktus ir parduodavo A. Pliškinui. Jis taip pat papildomai nurodė, kad vis dėlto buvo pavogęs 300 svarų iš A. Pliškino parduotuvės kasos, todėl esą pagrįstai buvo pareikalauta sugrąžinti pinigus, o prieš jį panaudotas smurtas – jau praeitis, atleidžia ir neturi jokių pretenzijų.
Sigito pasakojimas
Į Jungtinę Karalystę geresnio gyvenimo ieškoti išvyko ir Sigitas. Jis taip pat ikiteisminio tyrimo metu pasakojo apie tai, kaip sulaukė pasiūlymo eiti vogti iš parduotuvių, o kadangi darbo neturėjo, bet pragyvenimui reikėjo pinigų, nutarė daryti nusikaltimus.
„Anglijoje per savo draugą Deividą, kuris ir pasiūlė čia atvykti, sutikau A. Pliškiną – jį pažinojau iš anksčiau, nes jis yra buvęs mano kaimynas. Darbo susirasti nepavyko, reikėjo kiekvieną dieną valgyti bei susimokėti nuomos mokestį. Žinojau, kad kai kurie Hulle gyvenantys lietuviai vagia iš parduotuvių ir taip užsidirba neblogus pinigus. Vogti iš parduotuvių buvo pasiūlyta ir man – iš ko konkrečiai gavau šį pasiūlymą, dabar nepamenu. Ėjau vogti, negaliu pasakyti, kiek įvykdžiau vagysčių, kiek kartų buvau įkliuvęs, bet dėl to niekada nebuvau įkalintas. Vogiau vertingus daiktus: mobiliojo ryšio telefonus, alkoholinius gėrimus, kvepalus, rūbus. Pirmą vagystę padariau vienas ir iš karto buvau sulaikytas, todėl vėliau ėjau vogti su tais asmenimis, kurie tuo užsiėmė seniai ir mokėjo tai daryti. Pavogtus daiktus atiduodavau Andriui arba Deividui, už tai man buvo nemokamai suteikiamas gyvenamasis plotas ir maistas, o kartais, kai norėdavau išeiti į miestą pasivaikščioti, Deividas arba Andrius duodavo iki 10 svarų. Tai būdavo visi pinigai, kuriuos gaudavau.
Supratau, kad taip esu išnaudojamas ir jiems reikalingas, kad daryčiau vagystes. Ne kartą Deivido ir Andriaus prašiau, kad jie man surastų oficialų darbą, tačiau jie atsakydavo, kad darbo nėra. Po to jie man pasiūlė apsipirkti kreditinėmis kortelėmis prekybos centruose – mano vardu buvo padaryta kreditinė kortelė, kuria buvo galima atsiskaityti už pirkinius. Supratau, kad ši kortelė yra kažkokia klastotė ir kad tai yra nelegalu. Su šia kortele pabandžiau atsiskaityti vieną kartą ir iš karto buvau sulaikytas. Tą kartą tokiomis pačiomis kortelėmis bandė pasinaudoti ir Deividas su Andriumi, jie taip pat buvo sulaikyti. Už šios kortelės panaudojimą buvau nuteistas realia laisvės atėmimo bausme 12 mėn., bet po 6 mėn. mane paleido į laisvę. Daugiau į Hullą nebegrįžau ir su Deividu bei Andriumi nebendravau.“
Kęstučio pasakojimas
„Su broliais Pliškinais ir T. Žemrieta susipažinau per A. Pliškino pusbrolį, kuris man pasiūlė išvažiuoti į Angliją uždarbiauti. Sakė, kad ieško žmonių, kas nori dirbti, žadėjo, kad uždirbsiu tikrai gerus pinigus. Sakė, kad jei neturiu pinigų kelionei, tai kad gali už kelionę apmokėti ir kai gausiu pirmą atlyginimą, tik tada turėsiu atiduoti. Taip pat man aiškino, kad jei neturėsiu darbo, už nuomą nieko nereikės mokėti.
Sutikau – su manimi sutiko važiuoti mano brolis, buvęs bendradarbis, taip pat dar trys asmenys. A. Pliškinas atvažiavo, klausė, ar viską esame susirinkę ir pasiruošę dirbti, įsodino į mašiną, nuvežė į oro uostą. Taip susipažino ir su Luku Pliškinu, nes jis kartu skrido. Anglijoje oro uoste pasitiko mergina, vardu Karolina, ji mus nuvežė į namą Hull mieste, kur mes turėjome gyventi ir pradėti dirbti. Mums buvo pasakyta, kad kitą dieną Karolina atveš iš agentūros popierius, kuriuos turėsime užsipildyti, žadėjo, kad būsime įdarbinti per įdarbinimo agentūrą. Bet taip ir nesulaukėme. O po dviejų savaičių, kai dar neturėjome darbų, atvažiavo namo savininkas Tomas Žemrieta ir sakė, kad už nuomą neims pinigų tol, kol mes nepradėsime dirbti. Bet po savaitės, kai aš iš savo buvusios darbovietės Lietuvoje gavau pinigus, jis pradėjo imti ir už nuomą 70 svarų, turėjau ir už savo brolį susimokėti, ir už kelionę, kurią buvo apmokėjęs A. Pliškinas.
Netrukus susipažinau su vaikinu, kurį vadino Gepu – jį atvežė į namą, kuriame aš gyvenau. Gepas buvo A. Pliškino vairuotojas. Jis pasakojo, kaip čia viskas vyksta, sakė, kad A. Pliškinas siunčiasi iš Kinijos narkotines medžiagas, vadinamas „kristalu“, papasakojo, kaip per paštą į T. Žemrietos namus, kuriuos jis nuomodavo, ateidavo siuntiniai su narkotikais iš Kinijos, o Gepas juos paimdavo. Gepas pasakojo, kad A. Pliškinas jį skriaudė už nieką. Jis turėjo būti A. Pliškino vairuotoju, bet jeigu nepaklusdavo, jį skriausdavo. Jeigu A. Pliškinas Gepui paskambindavo, jis turėdavo iš karto važiuoti, nebūdavo svarbu, ar jis turi kuro, ar ne. Kad gautų kuro, Gepas jį vogdavo – nupylinėdavo nuo traktorių.
Kai tapome artimesni, Gepas papasakojo apie padirbinėjamas įmonės „Lloyd“ korteles. Jis sakė, kad Andrius ir Deividas gamina šias karteles, deda į konkretų žmogų panašaus asmens nuotrauką su kitu vardu ir pavarde, o paskui su šiomis kortelėmis buvo galima įsipilti kuro iki 600 svarų skolon.
Kartais su Gepu nuvažiuodavome į A. Pliškinui priklausančią parduotuvę, čia jis legaliai pardavinėjo narkotines medžiagas ir „žolę“. Kartą Gepas nespėjo atvažiuoti laiku, todėl iš niekur nieko A. Pliškinas atėjo ir sumušė. Mušė ir rankomis, ir kojomis, į visas vietas. Gepui nosis lūžo, prakirto po akimi, buvo daug mėlynių. Kai Gepo paklausiau, dėl ko jį sumušė, pasakė, kad jis pavėlavo A. Pliškiną paimti 10 minučių.
Kartą A. Pliškinas pasiūlė pavogti iš naujų automobilių salono dvi mašinas: BMW ir „Mercedes“. Gepas turėjo atrakinimo įrangą, o man ir kitam vaikinui būtų reikėję nupjauti stulpelius, nes automobiliai stovėjo lauke, užtverti stulpelių, kol Gepas būtų atrakinęs mašinas. Nuvažiavome pažiūrėti, bet tie stulpeliai buvo labai stori, per minutę laiko nebūtų įmanoma jų nupjauti, be to, ten visa teritorija yra filmuojama. A. Pliškinui pasakėme, kad nevogsime, už tai Gepas vėl buvo sumuštas – jis stvėrė Gepą už kaklo ir sudavė tris smūgius į pilvą. Žinau, kad Gepas buvo pabėgęs, grįžo į Lietuvą, bet A. Pliškinas jį pagavo Jonavoje, sumušė, o kai Gepas pasakė, kad pradės skųstis, šis tik tada nuo jo atstojo.
Žinau, kad labai daug žmonių ėjo vogti A. Pliškino nurodymu, jie vogdavo absoliučiai viską. Atvažiuodavo žmonės, kurie įklimpdavo jiems į skolas ir tada eidavo vogti. Jie pasirinkdavo tokius žmones, kuriuos pažinodavo Lietuvoje arba buvo ieškomi, kurie bėgdavo iš Lietuvos. Asmeniškai žinau 8 žmones, kurie A. Pliškino liepimu vogė. Jei žmonės vogdavo, tai visi pinigai atitekdavo A. Pliškinui. Žinau, kad Gepas Norvegijoje per 2 savaites pavogė parduotuvėse prekių už 30 tūkst. eurų Norvegijoje, o už tai pats gavo vos tūkstantį eurų.
Anksčiau, kai dar gerai nežinojau A. Pliškino, iš jo išsimokėtinai už 2 tūkst. svarų buvau nusipirkęs automobilį, todėl kas savaitę turėjau mokėti ne tik 150 svarų skolą, bet ir 100 svarų už automobilį, dar 70 svarų T. Žemrietai už nuomą. Aš tiek pinigų neturėjau, todėl augdavo skolos. Mašiną buvau palikęs kieme, kai pasibaigė draudimas, tai ją nuvilko į aikštelę, už ją reikėjo sumokėti 600 svarų, o aš apie tokius pinigus galėjau tik pasvajoti. Tada pasiūliau T. Žemrietai nusipirkti šį automobilį, jis sutiko ir liepė kartu važiuoti į aikštelę. Čia jis sumokėjo 600 svarų. Kai paklausiau, o kur mano dalis už automobilį, jis pareiškė, kad nieko negausiu, nes esą aš pats padovanojau šį automobilį. Supratau, kad mane nori apgauti, todėl skambinau A. Pliškinui, prašiau pagelbėti, bet jis nesileido į kalbas – sakė, kad pats prisidirbau ir pats turiu tvarkytis. O kitą dieną jis pranešė, kad aš turiu sumokėti tūkstantį eurų už automobilį ir dar 160 svarų T. Žemrietai.
Nežinojau, kaip man pragyventi, nežinojau, ką toliau daryti, bet A. Pliškinas pasiūlė gyventi jo parduotuvėje, sakė, kad kainuos 30 svarų savaitei. Bet toje parduotuvėje gyventi buvo neįmanoma, nes ten nieko nebuvo: tualetas buvo duobė, nebuvo lovos. Bet aš neturėjau išeities – gyvenau. Man per savaitę likdavo tik 20 svarų pragyvenimui.
Ši parduotuvė užsirakindavo metalinėmis grotomis, bet kartą kažkas jas išplėšė ir A. Pliškinas man priskaičiavo 550 svarų baudą, nes tuo metu aš nebuvau parduotuvėje. O juk dirbdavau parduotuvėje 7 dienas per savaitę, 10 valandų per dieną, maudytis eidavau į šalia esančią sporto salę.
Prisimenu, artėjo Naujieji metai, A. Pliškinas man pasakė, kad galėsiu nedirbti vieną dieną. Bet kitą dieną jis paskambino ir paklausė, kodėl aš nedirbu, liepė kuo greičiau atidaryti parduotuvę. O vakare atvažiavo T. Žemrieta su draugu, užrakino duris ir pradėjo mane mušti, spardyti, T. Žemrieta mano galvą daužė į sieną, net buvau praradęs sąmonę. O kitą dieną man paskambinęs A. Pliškinas paklausė, ar gerai „pabaliavojau“. Aš nežinojau, ką pasakyti, todėl tik paklausiau, už ką mane sumušė, o A. Pliškinas atsakė, kad už tai, jog nebuvo atidaryta parduotuvė.
O paskui Andriaus brolis Lukas mane išvežė į kitą miestą, kur taip pat buvo parduotuvė – man žadėjo, kad čia bus geresnės gyvenimo sąlygos. Bet ten buvo lygiai taip pat blogai. Klausiau, kiek aš čia turėsiu dirbti, o man pasakė, kiek reikės – tol, kol išsimokėsiu skolas. Man atrodė, kad tuo metu buvau skolingas apie 300 svarų, bet A. Pliškinas pareiškė, kad esu skolingas tūkstantį.
Supratau, kad turiu bėgti, nes kitaip nieko nebus. Iš kasos paėmiau 100 svarų, paskambinau pažįstamam ir paprašiau pagalbos – jis leido parai pas jį namuose pasislėpti, o paskui mane įsodino į mikroautobusą ir grįžau į Lietuvą. Čia mane pasitiko draugai, jų taip pat prašiau pagalbos – man reikėjo pasislėpti, nes A. Pliškinas man nuolat skambindavo ir grasindavo. Žinojau, kad tuo metu jis jau buvo sugrįžęs į Lietuvą, buvo Kaune. Jis man sakė, kad žino, kur gyvena mano tėvai, sakė, kad mane suras ir sulaužys rankas bei kojas. Jis nesiliovė skambinęs, sakė, kad turės mane išsiųsti į Norvegiją, nes privalėsiu jam atidirbti skolą. Norvegijoje būtų reikėję vogti, bet aš atsisakiau – nutraukiau bet kokius ryšius.“
„Visi žinojo, bet nieko nedarė“
Kovos su prekyba ir žmonėmis centro vadovė K. Mišinienė sakė, kad baudžiamojon atsakomybėn patraukti kaltinamieji kaip įmanydami teismuose bandė gintis nuo jiems pateiktų kaltinimų, kadangi jaunus vyrus išnaudojo vergovei, turėjo pakankamai pinigų ir galėjo naudotis brangiai apmokamų advokatų paslaugomis.
„Man ši byla įstrigo keliais aspektais, – sakė ji. – Pirmiausia, sukrečia tai, jog tiek prekeiviai žmonėmis, tiek jų aukos yra iš tos pačios kaimiškos vietovės, jie pažinojo vieni kitus nuo mažų dienų. Dar daugiau – gauja buvo žioma kaime kaip seniai „kažkuo blogu“ užsiimanti, išsigabenanti jaunus vyrus į Jungtinę Karalystę. Bet susidaro toks vaizdas, jog ten nebuvo jokių atsakingų tarnybų, jokio rūpestingesnio žmogaus seniūnijoje, kuris būtų reagavęs į tokias nusikaltėlių praktikas. Visi buvo įbauginti?
Kitas momentas, kuris smarkiai krenta į akis šioje byloje, tai – smurtas. Jis ir fizinis, kai nuolat aukos yra mušamos, žalojamos, ir psichologinis – žmonės buvo laikomi daiktais, kuriuos gali stumdyti, išnaudoti, išmesti, kai jie tampa nereikalingais.
Na ir žinoma labai norisi paminėti sutartinai dirbusį kriminalistų ir prokurorės tandemą, kruopštų įrodymų rinkimą, mokėjimą bendrauti su nukentėjusiais, smarkiai traumuotais, niekuo nepasitikinčiais vyrais.
Baigiamieji bylos akordai Aukščiausiame teisme taip pat buvo pakankamai įspūdingi – pirmą kartą Lietuvos istorijoje prekybos žmonėmis bylą kasacinėje instancijoje rinkosi nagrinėti 7 teisėjų kolegija, visiškai patvirtinusi apkaltinamąjį nuosprendį šiai įžūliai, stipriai, nesibodėjusiai jokių priemonių prekeivių žmonėmis gaujai.“