Lenkijoje pasiūlyta kurti dokumentinį filmą pagal Rusijos propagandisto Aleksandro Diukovo knygą „Protektoratas „Lietuva“, kurioje bandoma įrodyti, kad Lietuvos specialiosios tarnybos bendradarbiavo su nacių Vokietijos tarnybomis dar iki sovietų okupacijos 1940 m. birželį.
Persona non grata Lietuvoje paskelbtas A. Diukovas savo knygoje siekė įrodyti, esą Lietuvos valstybės saugumo departamentas perdavė informaciją Vokietijos Gestapui apie Vilniaus krašte besiformuojantį lenkų pogrindį.
Lenkijoje šią idėją pasigavo tinklapio strajk.eu vyriausiasis redaktorius Maciejus Wisniowskis, bendradarbiaujantis su radiju „Glos Rosji“ ir spausdinamas pl.sputniknews.com. Jis teigia esantis filmo idėjos autorius.
Filmą kuria įmonė „Leader Film“: filmo režisierius, įmonės direktorius Slawomiras Malinowskis, operatorius Blazejus Pyrka ir istorikas Michalas Glockas. Bet pats S. Malinowskis neigia, kad filmas statomas pagal A. Diukovo knygą. Jo teigimu, dokumentinis filmas bus apie lietuvių-lenkų santykius 1939-1940 m. ir apie Armijos Krajovos kūrimąsi Vilniaus krašte užsimins tik labai menkai.
Lietuvoje jiems padėjo Balstogės universiteto filialo Ekonomikos ir informatikos fakulteto dekanas Jaroslavas Volkonovskis bei vertėjas.
Dokumentinis filmas koncentruotas į 1939-1940 m. laikotarpį Vilniaus krašte ir neapims žvėriško sovietų okupacijos laikotarpio, kai 1940 m. pavasarį NKVD išskerdė tūkstančius lenkų karininkų ir 1944-1945 m. visiškai sunaikino lenkų pogrindį.
Istorinis kontekstas
1939 m. rugsėjo mėnesį Sovietų Sąjunga ir nacių Vokietija užpuolė ir pasidalijo Lenkiją. Vilniaus kraštą, kuris tarpukariu de facto buvo Lenkijos dalis, sovietai 1939 m. spalį perdavė Lietuvai, kurioje pagal primestą savitarpio pagalbos sutartį jau buvo įkurdintos sovietų karinės bazės.
Vilniaus krašte ir apkritai visoje buvusioje Lenkijos teritorijoje pradėjo kurtis pogrindinės lenkų organizacijos, kurios vėliau, Antrojo pasaulinio karo metais, tapo Armija Krajova ir siekė atkurti Lenkiją su prieškarinėmis sienomis: tai yra su Vilniaus kraštu ir Vakarų Ukraina. Lietuvai tai buvo labai nepalanku, todėl Lietuvos saugumas sekė lenkų pogrindžio organizacijas Vilniaus krašte.
„Lietuvos žvalgyba 1918-1940 m.“ autorius, Seimo narys istorikas Arvydas Anušauskas teigia, kad Lietuvos karinė žvalgyba bendradarbiavo su prancūzais, o Lietuvos saugumas turėjo politinį pavedimą palaikyti santykius su vokiečiais. Toks nurodymas, pasak A. Anušausko, duotas dėl to, kad Klaipėdos kraštą užėmusi Vokietija areštuodavo Lietuvai palankius asmenis, bet vėliau jie buvo mainomi į Lietuvoje įkalintus vokiečių agentus.
Kremliaus linijai ištikimas A. Diukovas knygoje „Protektoratas „Lietuva“ norėjo įrodyti, kad Lietuvos institucijos 1939-1940 m. veikė prieš lenkų pogrindį ir bendradarbiavo su naciais. Saugumo departamento direktoriaus Augustino Povilaičio vizitą į Berlyną A. Diukovas pateikė kaip A. Smetonos siekį išsiderėti Lietuvai „protektoratą“ Vokietijos sudėtyje.
Ši knyga Lenkijoje ir Lietuvoje buvo įvertinta kaip šalių istorinių nesutarimų skatinimas ir siekis dalį Sovietų Sąjungos kaltės dėl represijų prieš lenkus permesti lietuviams, nors didžiausias represijas prieš Armiją Krajovą Lietuvos teritorijoje 1944-1945 m. vykdė sovietų represinės struktūros – NKGB ir NKVD. Be to, dar 1940 m. pavasarį sovietai Katynėje ir kitur nužudė daugiau nei 20000 lenkų karininkų, policininkų ir kitų tarnybų pareigūnų.
A. Anušauskas sako, kad vokiečiai iš tiesų labai norėjo informacijos apie lenkų pogrindį ir duodavo užuominas, kad Lietuva geriau netoleruotų lenkų pogrindinių organizacijų veikimo Vilniaus krašte. Tačiau padėtis buvo labai komplikuota, nes lenkų pogrindininkai glaudžiai bendradarbiavo su prancūzų žvalgyba, todėl Lietuvos saugumui sulaikius kokį lenkų pogrindininką, iškart prisistatydavo Lietuvos karinė žvalgyba, kuri irgi bendradarbiavo su prancūzais, ir prašydavo paleisti lenkų pogrindininką.
Savo knygoje A. Anušauskas rašo, kad Vilnius buvo virtęs sąmokslininkų centru, todėl Vokietija labai spaudė Lietuvą bendradarbiauti: pavyzdžiui, 1940 m. vasario 20 d. įvyko Lietuvos saugumo departamento direktoriaus A. Povilaičio ir Vokietijos RSHA saugumo tarnybos IV skyriaus (gestapo) viršininko Heinricho Miulerio susitikimas, kurio metu pasikeista informacija apie susektas nelegalias lenkų organizacijas ir komunistų veikimą.
„Vokiečiai tuomet pasiūlė pasirašyti protokolą, kuriame būtų užfiksuotas žodinis susitarimas bendradarbiauti „kovoje prieš lenkų nacionalistų slaptą veikimą, kuris reiškiasi Vokietijos okupuotoje dalyje ir Vilniaus srityje“, - rašo A. Anušauskas.
Tačiau, jo tvirtinimu, protokolas nebuvo pasirašytas, nors 1940 m. kovo-birželio mėnesiais A. Povilaitis tris ar keturis kartus susitiko su Tilžės gestapo komisaru H. Grėfe ir perdavė kelių susektų slaptų lenkų organizacijų dokumentus.
Vis tik, kaip sako Lietuvos genocido ir rezistencijos tyrimų centro istorikas Arūnas Bubnys, per visą 1939-1940 m. laikotarpį Lietuvos saugumas Vilniaus krašte susekė ir likvidavo vos vieną lenkų pogrindinę organizaciją.
Bando įrodyti Lietuvos bendradarbiavimą su naciais
Žurnalistas ir redaktorius M. Wisniowskis, kurio straipsniai publikuojami Kremliaus finansuojamame portale pl.sputniknews.com, DELFI pasakojo esantis filmo idėjos autorius ir nieko daugiau. Pašnekovas teigia perskaitęs Lietuvoje ir Lenkijoje nemėgstamo rusų istoriko A. Diukovo knygą „Protektoratas „Lietuva“, kuri jį sudomino dviem aspektais. Pirma, knygoje kalbama apie laikotarpį, kuris esąs labai retai aptariamas: tai yra 1939-1940 m.
Antra, pasak M. Wisniowskio, knyga sudaryta iš tarpukario Lietuvos valstybės saugumo departamento vadovo A. Povilaičio dokumentų, apklausos protokolų ir asmeninių parodymų.
DELFI primena, kad 1940 m. birželį sovietams užėmus Lietuvą, A. Povilaitis buvo suimtas, ištardytas ir 1941 m. liepos mėnesį sušaudytas Maskvoje.
„Man viskas pasirodė kaip Šekspyro tragedija. Nepaisant istorijos periodo sunkumų, Lietuva man pasirodė kaip šalis, kuris stovėjo prieš tragišką pasirinkimą. Lietuva tuomet akivaizdžiai blaškėsi tarp dviejų autoritarinių režimų – Sovietų Sąjungos ir hitlerinės Vokietijos. Maža šalis, kuri įsprausta tarp tokių dviejų jėgų, turėjo kažką daryti, norėdama išsaugoti savo identitetą, kalbą, istoriją ir kultūrą. Todėl ponas Antanas Smetona ir jo draugai padarė tokį pasirinkimą bendradarbiauti su hitlerine Vokietija, nors galėjo rinktis ir Sovietų Sąjungą. Tas pasirinkimas, mano vertinimu, pasirodė esantis tragiškas, nes sumokėti už tai reikėjo labai daug – tai buvo kruvinas sandėris“, - aiškina M. Wisniowskis.
Rusijos bandymas parodyti, kad Lietuva bendradarbiavo su nacių Vokietija, yra vienas dažniausiai sutinkamų Maskvos informacinio karo aspektų prieš Lietuvą. Toks naratyvas buvo formuojamas dar Sovietų Sąjungos laikais, jis naudojamas ir pastaraisiais metais. Esminis tikslas: parodyti, kad lietuviai buvo nacių rėmėjai. Kadangi nacizmas yra precendento istorijoje neturinti ideologija, kurios vardu organizuotai sunaikinta apie 6 mln. žydų, tai Lietuvai ši etiketė, suprantama, nepalanki. Rusijai ypač pasisektų, jeigu Lietuvą su naciais imtų sieti Vakarų partneriai.
„Tragiškiausias momentas, kad iš esmės tokia taktika nieko gero nedavė, nes per Antrąjį pasaulinį karą Lietuva prarado nepriklausomybę“, - neva apgailestavo M. Wisniowskis.
Pašnekovas sako apie knygą papasakojęs savo draugui, režisieriui S. Malinowskiui ir jį ši informacija labai sudomino.
„Aš jaučiu, kad jums kelia nerimą, jog filmas gali tapti politiniu instrumentu Lietuvos ir Lenkijos santykiuose, bet aš taip nemanau. Manau, kad lenkai ir lietuviai turi atvirai kalbėtis apie bėdas, nesvarbu, malonu tai ar nemalonu“, - teigia pašnekovas.
S. Malinowskis savo ruožtu neigia, kad dokumentinį filmą stato pagal A. Diukovo knygą. Jis sako besidomintis 1939-1940 m. laikotarpiu Vilniaus krašte, kai jis priklausė Lietuvai. Filmo kūrėjas pasakoja labiau besiremiantis J. Volkonovskio straipsniais ir knygomis.
„Tai svarbi ir jautri tema lenkams ir lietuviams. Prieš Antrąjį pasaulinį karą Lenkija nebuvo Lietuvos draugė. Apie tai beveik nekalbama Lenkijoje ir dar mažiau kalbama Lietuvoje, bet Lenkijai ir Vokietijai pavyko susidoroti su Antrojo pasaulinio karo praeitimi, todėl manau, kad tokias jautrias temas reikia aptarti. Oficialiai apie tai nekalbama, bet senyvo amžiaus žmonės, kurie tuo metu išvažiavo iš Vilniaus krašto, prisimena, kas ten dėjosi, ir pasakojo jaunimui. Tie pasakojimai yra kartūs. Tačiau mūsų tikslas nėra kažką apkaltinti, savo filme noriu parodyti, kodėl lietuviai elgėsi taip, o ne kitaip", - aptakiai kalbėjo S. Malinowskis.
Klausiamas, kas finansuoja kuriamą dokumentinį filmą, pašnekovas kiek įsižeidė, bet atsakė filmo kūrimą finansuojantis pats: „Jūsų klausime slypi kažkoks įtarimas, kuris man sudaro blogą įspūdį. Filmą finansuoju aš, kaip ir 99 proc. visų filmų, kuriuos kuriu. Jeigu aš ieškočiau rėmėjų ar dotacijų iš valstybės, tai turėčiau už šiuos pinigus atsiskaityti. Pinigai yra mano, o jūsų klausimas – nederamas".
Pasitelkė pagalbą Lietuvoje
Lietuvoje režisierius S. Malinowskis, operatorius B. Pyrka ir istorikas M. Glockas apsilankė balandį ir Lietuvos centriniame valstybės archyve ieškojo konkrečių 1939-1940 m. laikotarpio Vyriausybės įgaliotinio Vilniaus miestui ir sričiai įstaigos bylų. Tai DELFI patvirtino archyvo direktorius Dalius Žižys.
Ieškotose bylose – Vilniaus lenkų komiteto skundai dėl prastos vietinių lenkų padėties, mat Lietuvos pilietybės neturėję vietos lenkai buvo prilyginti svetimšaliams pagal pabėgėlių reikalų komisaro įsakymą; dokumentuose taip pat pateikiami internuotų lenkų karininkų ir kareivių stovyklų inspekcijos rezultatai, raštai Raudonajam Kryžiui dėl lenkų pabėgėlių ir vietos lenkų gyventojų padėties Vilniaus krašte. Iš esmės šiuose dokumentuose nieko stebėtino nėra.
Lietuvoje S. Malinowskiui ir jo komandai padėjęs Balstogės universiteto filialo atstovas J. Volkonovskis sako pirmą kartą girdintis, kad dokumentinis filmas kuriamas pagal A. Diukovo knygą. „Tas S. Malinowskis pas mane buvo, bet aš pirmą kartą girdžiu, kad jis stato filmą pagal tą knygą“, - sakė J. Volkonovskis.
Pašnekovas teigia, kad S. Malinowskis domėjosi 1939 m. rugsėjo-1940 m. birželio laikotarpiu. „Kadangi aš tyrinėjau tuos dalykus, tai aš ten prisidėjau kažkiek prie to filmo, nors jis man tik vėliau parodys, ką padarė“, - teigia J. Volkonovskis.
Paklaustas apie pagrindinę A. Diukovo knygos idėją – kad Lietuvos saugumas suteikė Gestapui informaciją apie lenkų pogrindį – J. Volkonovskis priminė Ribbentropo-Molotovo paktą, kurį 1939 m. rugpjūčio 23 d. pasirašė nacių Vokietija ir Sovietų Sąjunga.
„Vienintelis ten paminėtas miestas yra Vilnius. Ką rašo sovietai ir Trečiasis Reichas? Jie rašo, kad pripažįsta Lietuvos interesą į Vilnių ir Vilniaus kraštą. Suprantate, du banditai dalija Vidurio Europą: šitas gabalas man, šitas – tau, o štai Vilniaus kraštą atiduosime Lietuvai. Tai taip nebūna istorijoje. Kažkas yra, kas nulėmė, kad naciai ir bolševikai pasakė, jog Vilniaus kraštą atiduos lietuviams. Juk jie jokių malonių nedarė niekam. Aš tik noriu pasakyti, kad Lietuva už tai turėjo kažkaip sumokėti, pažadėti“, - svarstė J. Volkonovskis.
„Aš tikiu ir galvoju, kad buvo Lietuvos institucijų bendradarbiavimas su vokiečiais ir sovietais“, - teigė pašnekovas.
Lenkų pogrindį sunaikino sovietai
Knygą „Pasipriešinimo judėjimas Lietuvoje Antrojo pasaulinio karo metais: lenkų pogrindis 1939-1945 m.“ išleidęs istorikas A. Bubnys pasakoja, kad Lietuvai atgavus dalį Vilniaus krašto lenkai negalėjo su tuo susitaikyti ir pradėjo kurti slaptas pogrindines organizacijas, kurių tikslas buvo Lenkijos atkūrimas prieškarinėmis sienomis. Tai, žinoma, prieštaravo Lietuvos interesams.
Iš pradžių pogrindinės organizacijos buvo susiskaldžiusios, bet 1939 m. pabaigoje į Vilnių iš Varšuvos atvyko Lenkijos karininkai Nikodemas Sulikas ir Aleksandras Kšižanovskis, kurie pradėjo vienyti pogrindį Vilniaus krašte. Tai buvo Armijos Krajovos pirmtakė Ginkluotos kovos sąjunga (ZWZ), kuri buvo kuriama visoje Lenkijoje.
Taigi jau 1940 m. pradžioje lenkų pogrindis buvo daugiau mažiau centralizuotas ir pavaldus vyriausiajai vadovybei Varšuvoje bei klausė Lenkijos emigracinės vyriausybės nurodymų. 1942 m. Ginkluotos kovos sąjunga tapo Armija Krajova. Pasak A. Bubnio, 1939-1940 m. lenkų pogrindininkai Vilniaus krašte ginkluotos kovos nevykdė ir apsiribojo tik organizacinių struktūrų kūrimu, propaganda, žvalgybine veikla.
A. Bubnys teigia, kad dėl reliatyviai švelnios Lietuvos vyriausybės politikos lenkų pogrindis Lietuvoje turėjo palankesnes sąlygas plėtoti savo veiklą nei nacių ar sovietų okupuotose Lenkijos teritorijose. Pasak istoriko išvadų, pateikiamų jo knygoje, „Lietuvos saugumo policija išaiškino ir likvidavo tik vieną stambesnę pogrindžio grupę – „Kovojančios Lenkijos organizaciją“ (OPW)“.
Istoriko teigimu, lenkų Ginkluotos kovos sąjunga (ZWZ) didžiausią smūgį Vilniaus krašte patyrė 1941 m. kovo-balandžio būtent iš sovietų, kurie išaiškino svarbiausią organizacijos vadovybę ir pradėjo masinius areštus. Sąjunga buvo priversta stabdyti savo veiklą ir atsigavo jau tik vokiečių okupacijos metais. Nacių Vokietija Lietuvą okupavo 1941 m. birželį.
Pirmieji ginkluoti Armijos Krajovos partizanų būriai Vilniaus krašte įsisteigė 1943 m. vasarą bei rudenį ir pradėjo ginkluotą kovą prieš nacius. 1944 m. pirmoje pusėje Armijos Krajovos kova pasiekė piką, metų pabaigoje organizacija jau buvo užėmusi Trakus, kontroliavo atskirus valsčius, bet vokiečiai nelabai ką galėjo padaryti.
„Armijos Krajovos ginkluotos kovos smaigalys buvo nukreiptas į lietuvišką valsčių ir apskričių administraciją. Armija Krajova puldinėjo ne tik lietuvių policininkų saugomus atsparos punktus, bet nevengdavo teroro ir civilių gyventojų, pirmiausia lietuvių, atžvilgiu. Įsiplieskęs lietuvių ir lenkų ginkluotas konfliktas kulminaciją pasiekė 1944 m. gegužės mėnesį, kai į Vilniaus apygardą buvo atsiųsti Lietuvos vietinės rinktinės Kauno pulko batalionai“, - rašo A. Bubnys.
Tačiau vokiečiai likvidavo Lietuvos vietinę rinktinę, todėl Armija Krajova Vilnijoje buvo beveik vienvaldė, prasidėjo lietuvių ir lenkų susidūrimai. Pasak A. Bubnio, neapykantos viršūnė buvo pasiekta 1944 m. birželio mėnesį, kai Glitiškių dvare ir Dubingių apylinkėse buvo žudomi taikūs lenkų ir lietuvių gyventojai.
Armija Krajova Vilniaus krašte kovojo trimis frontais: prieš lietuvių policiją ir savisaugos dalinius, prieš nacius ir sovietų partizanus. Vokiečiai Armijos Krajovos susilpninti nesugebėjo, tačiau 1944 m. į Lietuvą grįžę sovietai ėmėsi lenkų pogrindininkų iš esmės. Remiantis A. Bubnio išvadomis, nuo 1944 m. rudens iki 1945 m. vasario NKVD-NKGB suėmė ne mažiau kaip 4000 lenkų pogrindžio dalyvių, buvo nukauta keli šimtai lenkų partizanų.