Po krikšto Livonijos ordinas nepuldinėjo lietuvių, rusėnai irgi nekėlė didelio pavojaus. Bent jau kol kas. Tik lietuvių kariai išjodavo į karo žygius. Tai į Rusią, tai į Lenkiją. Prieš metus, 1262-aisiais, jie iš Plocko pargabeno dar iki to laiko neregėtą grobį – sunkias duris, nuimtas nuo krikščionių katedros vyrių. Apie tai kalbėjo visa Lietuva. Tiesa, kraštą pasiekdavo žinios apie sunkias žemaičių, jotvingių, žiemgalių kovas. Ir, aišku, apie prūsus, kurie sukilo prieš kryžiuočius. Tačiau tai buvo toli.
Tik senoliai prisiminė sunkius bado metus, kai dėl vasaros karščio ar žiemos šalčių neprinokdavo ne tik rugiai, neaugdavo ropės, o miškuose bitės mažai atnešdavo medaus. Jau pora dešimtmečių senieji lietuvių dievai buvo palankūs ir siųsdavo derlingas vasaras. Šeimos galėjo išmaitinti save ir savo vaikus. Tikriausiai daugelis džiaugėsi ir vylėsi, kad toks gyvenimas tęsis kuo ilgiau.
Deja, 1263 metų rugsėjį per Lietuvą nuvilnijo žinia: nužudytas karalius Mindaugas drauge su jo mažamečiais sūnumis. Gyvas liko tik vyriausiasis jo sūnus Vaišvilkas. Naujuoju valdovu pasiskelbė valdingasis jo seserėnas Treniota.
Išmintingesni žmonės suprato, ramybė Lietuvoje baigėsi. Tai pranašavo ir ženklai danguje: pasirodė kometa. Apie ją to meto metraščiuose taip rašė: “Rytuose pasirodė uodeguota, baisaus pavidalo žvaigždė, leidžianti iš savęs didelius spindulius; ši žvaigždė vadinama ir plaukuotąja. Matydami šią žvaigždę, žmonės buvo pilni baimės ir siaubo; išmintingesni tai matydami kalbėjo: “bus jau žemėje didelė sumaištis”.
Tos sumaišties nereikėjo ilgai laukti. Neilgai valdovu pabuvo Treniota. Nužudęs karalių, jis pats sulaukė tokio pat likimo:“Paskui keturi bernai, Mindaugo žirgininkai, pradėjo galvoti, kaip galėtų užmušti Treniotą. Jam einant į prausyklą praustis, jie nutaikę tokį patogų laiką, užmušė Treniotą. Tokia buvo Treniotos nužudymo pabaiga”.
Šie keli sakiniai yra ta rakto skylutė, per kurią galime geriau pamatyti XIII amžiaus Lietuvą, suprasti, kaip buvo kuriama mūsų valstybė. Ji slepia daug daugiau paslapčių, nei galime įsivaizduoti. Pradėkime su geriausiais Lietuvos istorikais, archeologais ir mitologais narplioti šias mįsles.
Koks likimas galėjo laukti sąmokslininkų?
Kodėl keršyti už Mindaugo mirtį sugalvojo ne kas kitas, o žirgininkai? Kodėl jiems apskritai turėjo rūpėti, kas jų valdovas? Juk Treniota jų nenužudė kartu su Mindaugu. Kam kelti ranką prieš galingą valdovą? Juk tai be galo pavojinga. Visais laikais sąmokslininkai prieš valdovą susilaukdavo labai žiaurių bausmių.
Ar žinome, kas galėjo laukti sąmokslininkų, jei jiems jų sumanymas nebūtų pavykęs? Savaime suprantama, mirties bausmė. Tačiau kokia? Nors šaltinių nėra daug, tačiau galime manyti, kad ir senovės lietuviai išmanė kankinimus. Štai po šimto metų Jogaila po dvaro perversmo įsakė Vytauto giminaičius Vidmantą ir Butrimą nukankinti ant rato. Tai skausmingiausia mirtis.
Auka būdavo pririšama prie ratlankio arba prie stipino. Tada budelis paimdavo geležinę kuoką, kalvio kūjį arba sunkų vėzdą ir perlauždavo kiekvieną galunę į dvi dalis. Ir tik po to sekdavo mirtinas smūgis į galvą ar pilvą.
Tai kodėl tie keturi neįvardinti žirgininkai taip rizikavo? Juk geriau nekišti nosies ne į savo reikalus. Ir čia iškyla klausimas: gal jie nebuvo paprasti žirgų prižiūrėtojai? Gal juos jungė ypatingas ryšys su valdovu?
Giminaičiai – ir atrama, ir priešai
Atidžiau pažiūrėkime į XIII amžiaus Lietuvos istoriją – tai giminaičių kova. XIII amžiuje iškilęs kunigaikštis Mindaugas atstūmė savo brolio sūnų Tautvilą, kuris nubėgo pas priešus - Livonijos ordiną. Ten apsikrikštijo, taip tikėdamas pagalbos kovojant su Mindaugu.
Šis, sužinojęs apie tai, Livonijos ordino magistrui Andriui Štirlandiečiui atsiunčia dovanų ir paprašo nužudyti Tautvilą. Andrius sugalvoja geresnį planą: apkrikštyti Mindaugą ir padėti jam gauti karūną.
Taip ir įvyksta, nors už tai Andriui tenka atsisveikinti su Livonijos didžiojo magistro titulu.
Tačiau ir Mindaugo nelaukė ramus gyvenimas. Jo globojamas sūnėnas Treniota stiprėja ir rezga planus, kaip nuversti savo dėdę. Likimas pats pasiūlo sprendimą. Mirus karaliaus žmonai Mortai Mindaugas pasilaiko sau atvykusią gedėti jos seserį, Daumanto žmoną. Tai įpykdo Daumantą ir šis su Treniota surengia sąmokslą. 1263 metais Mindaugas nužudomas kartu su sūnumis.
XIII amžiuje giminaičiai buvo ir stiprybė, ir pavojus. Jie ne tik galėjo padėti kovoje, bet ir patys smeigti durklą iš už nugaros. Tad ar valdovas turėjo kokią kitą atramą?
Ištikimi keturi Mindaugo žirgininkai rodo, kad taip. Jie buvo tas ramstis, likdavo ištikimi ir tada, kai juos išduodavo giminaičiai. Tačiau tai ne visas atsakymas. Ši keturių Mindaugo žirgininkų istorija mus gali nuvesti labai toli. Prie leičių.
Kas gi tie paslaptingieji leičiai?
Lietuvoje yra ne vienas kaimas, vietovė, kuri vadinama leičiai. Galbūt kas nors ir dabar šį straipsnį skaito būdamas Leičių kaime. Jūs turėtumėte tuo didžiuotis, nes jūsų vietovės pavadinimas slepia labai svarbią Lietuvos istorijos paslaptį.
Istoriniuose šaltiniuose pirmą kartą leičių terminas užfiksuotas 1407 metais. Vienu kitu abejotinu atveju – maždaug XIV a. antroje pusėje. Kas gi jie buvo?
Atsakymo ieškome su medievistu, vienu geriausių XIII amžiaus specialistu Artūru Duboniu: „Čia visa istorija apie leičius lūžta į dvi dalis. Aiškioji dalis prasideda nuo XV a. pradžios, kai Vytautas ėmė dalinti juos kaip valstiečius savo bajorams. Iš visos medžiagos, kurią pavyko rasti, matyti, kad leičiai buvo didžiojo kunigaikščio kiemo žmonės. Tai pirma tezė. Antra – jie vykdė leičio tarnybą, vadino save ištikimais kunigaikščiui amžinais tarnais ir niekuo kitu. Kunigaikštis stengdavosi juos prilaikyti sau, nedalinti – tai rodo tam tikrą išskirtinumą. O konkreti leičių tarnyba tuo metu buvo neaiški ir didžiojo kunigaikščio raštininkai to nelabai žinojo. Kai kur jie buvo žinomi kaip prižiūrintys didžiojo kunigaikščio žirgus, žirgynus, kitur mes regime, kad jie gali būti pavadinti karo tarnais, tam tikrais nekilmingais karo bajorais, o kitur – save išlaikančiais žemdirbiais, kurie didžiavosi leitiška tarnyba, vadino save leičiais ir iš tikrųjų nežinojo, kodėl jie yra tokie.“
Tai vėlyvoji leičių istorija, tačiau iš šių šaltinių galime rekonstruoti jų vaidmenį XIII amžiuje, kuriantis Lietuvai, geriau suprasti, kaip mūsų kunigaikščiams pavyko sukurti valstybę. „Valstybės kūrimosi laikotarpiu viskas yra grįsta prielaidomis, hipotezėmis ir palyginimais, kurių faktų visuma tas prielaidas ir hipotezes įtvirtina, padaro patikimomis. Pavyko apčiupti, kad leičiai, kaip lietuviai, buvo išskirtiniai didžiojo kunigaikščio, valdovo tarnai, kuriais jis rėmėsi savo domene, kurdamas savo atramą, t.y. savo kiemus. Čia buvo ankstyvoji jų funkcija, o jų didžiausias pasiskirstymas ir yra dabartinėje Lietuvoje tarp Nemuno ir Neries, taip pat kai kur paribiuose, pasienio žemėse. Kuriantis didžiojo kunigaikščio valdžiai, kai jis turėjo santykių su Livonija, mes daug leičių atrandame pasieniuose kaip pasienio tarnybinius žmones, saugančius, prižiūrinčius, kontroliuojančius svarbias įeigas į kraštą“, - pasakoja Artūras Dubonis.
Leičiai buvo valdovo draugai, prisiekę ištikimybę. Jie vykdavo ten, kur pasiųsdavo kunigaikštis. Ir įkurdavo gyvenvietes. Būtent dabartiniai Leičių kaimų pavadinimai ir mena tuos senus senus laikus, kai buvo kuriama Lietuvos valstybė. Šiai Artūro Dubonio teorijai pritaria ir archeologai.
Gediminas Vaitkevičius, tyrinėjęs Vilniaus miesto atsiradimą, teigia, kad be leičių tarnybos vargiai ar būtų atsiradusi Lietuvos valstybė. Visa tai perša labai svarbią mintį. Lietuva iš pat pradžių buvo kuriama kaip politinė, o ne etninė tauta. Ir tik todėl mes, lietuviai, galėjome atsilaikyti bei sukurti tokią didelę valstybę. „Čia ne mano pasvarstymas, daugelis istorikų jau šį dalyką akcentuoja. Archeologinė medžiaga papildo šią koncepciją, nes aiškiai parodo, kad atvyksta jotvingiai arba sudūviai ir jie čia pradeda kažkokią veiklą. Čia nebuvo prekybinė gyvenvietė, greičiau karinės funkcijos. Matosi, kad jiems greitai buvo pavesta ir fiskalinė funkcija. Jie atliko kunigaikščių žmonių funkcijas“, teigia Gediminas Vaitkevičius.
Tad dabar galime iškelti nedrąsią mintį, kad Treniotą nužudę žirgininkai ir buvo Mindaugo leičiai. Jie, prisiekę ištikimybę savo valdovui, negalėjo atleisti sąmokslo rengėjui ir nutaikę progą atkeršijo.
„Treniotos atveju, kai Mindaugo žirgininkai jį nužudė, galime daryti prielaidas, kad žirgininkai buvo leičiai, kad tai buvo jau gimstančios tarnybos faktas. Jie buvo įtakingi, reikšmingi, prižiūrėdavo žirgus. Bet matome, kad leičių sluoksnio raida prasidėjo nuo žymiai reikšmingesnės padėties didžiojo kunigaikščio kieme, nei po to jiems liko. Socialinė raida keitė visuomenę, atsirado naujos tarnybos, nauji socialiniai sluoksniai ir jų vaidmuo turėjo mažėti. Bet XIII a., Mindaugo laikais, tikrai galime pastebėti, kaip karaliaus Mindaugo kiemas, dvaras vadinamas Lietuvos vardu. Jo laikais kariaujantys išskirtiniai žūstantys žmonės yra vadinami jo žmonėmis – lietuviais. Retai kada, norint pabrėžti jų išskirtinumą, šaltiniuose buvo fiksuojamas tas vardas“, teigia A. Dubonis.
Tad vieną minklę išnarpliojome. Keturi Mindaugo žirgininkai galbūt buvo leičiai, kurie negalėjo atleisti Treniotai už surengtą sąmokslą. Todėl jį prausykloje ir nužudė.
„Istorijos detektyvai“ – šeštadienį 13.00 val. per LRT televiziją!