„Čia vaikus auginti lengviau, nes net mokyklai nieko nereikia pirkti, tik uniformas, kurios kokius tris kartus pigesnės nei Lietuvoje. Nekainuoja jokios knygos, priemonės, pratybų sąsiuviniai. Sulaukiu didelio palaikymo iš valstybės todėl, kad augindama keturis mažamečius vaikus negaliu dirbti visą dieną. Man kompensuojama pusė atlyginimo“, - pasakojo mama.
Birutės vaikus į mokyklą vežioja taksi. „Kaime, kuriame gyvename, mokykloje nėra vietos, todėl pati savivaldybė sprendžia ir prisiima atsakomybę už tai, kad vaikai galėtų lankyti mokyklą“, - paaiškino DELFI pašnekovė.
- Kodėl išvykot į svetimą kraštą - viena su keturiais berniukais?
-Buvo daug priežasčių, tiesiog viskas susidėjo. Skyrybos tik padėjo paskutinį tašką, nes po jų jau niekas nebelaikė Lietuvoje.
Esu turėjusi Lietuvoje verslą, daugybę metų vysčiau socialinę veiklą, daug ką išbandžiusi, patyrusi ir susidūrusi su sistemomis: socialine, mokesčių, teisine, švietimo, teisėtvarkos, politine. Tiesiog nebetikiu nė viena iš jų ir turiu tam pagrindo.
Lietuvoje išsiskyrusi moteris su keturiais mažamečiais vaikais yra absoliučiai užribyje. Jai ne tik jokia socialinė pagalba nesuteikiama, ji ir mokesčių moka tiek, kiek visi. Jungtinėje Karalystėje (JK) taip nėra.
Man suteikiamos mokesčių lengvatos, nes ir kvailam aišku, kad negali būti vienodi mokesčiai tai, kuri viena augina keturis vaikus, ir žmogui, kuriančiam verslo imperiją. Lietuvoje siaubingi mokesčiai smulkiam verslui. Kai viską sudedi, gaunasi, kad turi atiduoti daugiau nei 50 proc. savo uždirbtų pinigų. Tai kiek man reikia uždirbti, kad išlaikyčiau vaikus? O tai kada juos auklėti, jais rūpintis? JK tuo pasirūpina visa socialinė sistema.
Kaip beskaičiuotum, Lietuvoje gyvendama ir vystydama smulkų verslą niekaip nepragyvenčiau, bet JK tai galiu padaryti.
- Kas, jei ne emigracija?
-Gal laimėčiau Aukso puodą… Turbūt daug daug dirbčiau ir išmaitinčiau vaikus, bet juos augintų kažkas kitas, auklės, kaimynai, giminės.
- Kaip sekėsi vos išvykus ir dabar?
-Pirmieji metai buvo sunkūs dėl kalbos nemokėjimo, naujos tvarkos, dėl to, kad skausmingai išgyvenau skyrybas ir bandžiau gyvenimą pradėti iš pradžių, statyti viską nuo pamatų iš naujo. Po trejų metų Londone persikraustėm į provinciją ir dabar mūsų gyvenimo būdas labai primena buvusį Lietuvoje. Skirtumas, kurį labai jaučiu, jog gyvename turtingesnėje šalyje, kad daug mažiau įtampos, kad žmonės laimingi ir patenkinti.
-Kiek laiko dar planuojate būti JK?
-Neplanuoju, nes kažkada planavau niekad gyvenime neemigruoti. Tikiuosi, kad gyvensime Anglijoje, kol mano penkiametis jaunėlis pradės lankyti koledžą, na, tai mažiausiai dešimt metų.
- Pas mus akcentuojama, kad Lietuva – dosniausia šalis vaikus auginančioms mamoms, nes leidžia dvejus metus „sėdėti namie“. Kaip pakomentuotumėte?
-O ką daryti, kai vaikui sueina dveji? Kur jį dėti? Kur pačiai pasidėti? Po to jokių išmokų, jokio palaikymo. Motinos su mažamečiais vaikais paliekamos likimo valiai. Pažvelgus į ilgesnę perspektyvą, nemanau, kad tai labai jau didelis privalumas.
- Ko reikia, kad auginantys vaikus nesikrautų lagaminų ir nepaliktų savo šalies?
-Sisteminio palaikymo jaunoms šeimoms, lengvatų kuriantiems smulkius verslus tėvams, esminių švietimo sistemos pokyčių.
- Kokie pliusai buvo Lietuvoje, kokie JK?
-Man sunku kalbėti apie Lietuvos mokyklos privalumus, nes viena iš priežasčių, kodėl emigravome, ir buvo man nepriimtina švietimo sistema.
Aš matau labai daug privalumų JK mokyklas lankantiems vaikams. Kaip ir minėjau, nereikia mokėti už jokias priemones. Vaikai pradeda pamokas 9 valandą, todėl net ir penkiametis atsikelia pats, jo nereikia žadinti paryčiais, kad spėčiau nuvesti į mokyklinį autobusiuką 6.30 val. Taip būdavo mūsų kaime Lietuvoje, kur gyvenom prieš emigruodami.
JK daug geresnis mokyklos inventorius, priemonės, išmanios lentos ir kompiuterizuotos klasės. Mokyklos, ypač kaimo, yra labai konservatyvios, tačiau vaikai mokomi praktinių dalykų, o ne mintinai kalti eilėraščius.
Man patinka JK koledžų ir universitetų sistema, kad besimokydami juose vaikai turi praktikų ir gavę išsilavinimą būna daug labiau pasiruošę darbo rinkai, nei Lietuvoje. Daug kas pastebės, kad Lietuvoje mokslas visapusiškesnis. Taip, sutinku, tačiau Lietuvoje daug daugiau spaudimo, nereikalingos informacijos dėl bendro išprusimo kišimo.
Pagrindinis mokyklos principas Anglijoje yra daryti viską, kad vaikas norėtų eiti į mokyklą. Ir mano vaikai labai noriai į ją eina. Su siaubu prisimenu kasrytinius košmarus Lietuvoje, nesibaigiančias derybas ir įkalbinėjimus, kad riekia eiti į mokyklą. Gal pačioje mokykloje ir viskas gerai buvo, bet jie tiesiog neišsimiegodavo.
Labai noriu pagirti kai kurias mokytojas Lietuvoje, nes pažįstu asmeniškai ne vieną, kuri labai stengiasi ir daro daug daugiau, nei jai priklauso. Jau penkti metai organizuoju respublikinį konkursą „Kamštelių vajus“, todėl tenka daug bendrauti su pedagogais iš visos Lietuvos. Yra daug šviesių, entuziastingų, atsidavusių žmonių, tačiau dažnai jie labai kenčia dėl nedėkingos švietimo sistemos Lietuvoje, per mažo atlygio už darbą ir nevertinimo.
- Feisbuke rašėte, kad savo vaikus auklėjate priešingai, nei pati buvote auklėjama. Kodėl?
-Mano vaikystėje buvo mažai žaislų, dar mažiau laiko žaisti ir užsiimti vaikiškais reikalais – mes labai daug dirbom, neturėjom pramogų, niekas nelepino. Todėl aš savo vaikams leidžiu žaisti, statyti namus iš antklodžių, siūlais apraizgyti laiptinę, daryti namuose kūrybinį „bardaką”, kartais nesilaikyti taisyklių, ir dar aš juos lepinu.
- Kokia mama esate ir kokia norėtumėte būti?
Esu demokratiška, mylinti, suteikianti galimybių kurti, bandyti, pradėti iš naujo. Norėčiau būti mažiau energinga ir ramesnė, mažiau prisigalvoti sau veiklų ir užsiėmimų. Norėčiau sugebėti išsireikalauti, kad vaikai kaip kokie kareivėliai kas vakarą idealiai susirinktų žaislus, susiplautų indus, sutvarkytų namus ir išsivalę dantis laiku sugultų į lovas, bet nemoku.
- Kaip užauginti keturis vyrus be vyro pavyzdžio kasdien, ar jums tai – iššūkis ir kaip jį sprendžiate?
-Nežinau kaip užauginti keturis vyriškus vyrus be vyro pavyzdžio, tai skausmingas man klausimas, todėl stengiuosi apie tai negalvoti. Kita vertus, stengiuosi puoselėti savo moteriškumą ir klausytis protingų vyrų patarimų, tokių, kaip gyvenimo mokovai Vaidas Arvacevičius ir Tomas Girdzijauskas.
- Ko jus išmokė kiekvienas sūnus?
-Visi mano vaikai kasdien mane moko besąlygiškos meilės ir kantrybės.
- Ar švenčiate mamos dieną ir kokia ji bus šiemet?
-Labai dažnai lietuviška mamos diena sutampa su mano gimtadieniu, tai jį ir švenčiam. Iki šiol man Mamos diena tai ne mano, o mano Mamos diena. Todėl labai liūdna, kad šiemet bus pirmoji Mamos diena be jos – beveik prieš metus ją išlydėjom.
- Norėjot į klausimus atsakyti raštu, nes tik naktimis, kai vaikai miega, galit susikaupti. Ką dar esate nuveikusi jiems miegant?
-Kol vaikai miegojo parašiau dvi knygas, beveik visus savo rankdarbius gaminu vėlai vakarais, visus rašymus, pranešimus pasilieku nakčiai.
- Kada pati miegat?
Paprastai nuo 2 iki 7.30 ryto. Kartais „lūžtu“ pirmą nakties.
Birutė Jakučionytė – ne tik keturių vaikų mama, konkurso „Kamštelių vajus” organizatorė, knygų „Moteris iš raudonos Audi“ ir „Mano karūna nematoma“ bei tinklaraščio jakucionyte.lt autorė, bet ir rankdarbių krautuvėlės EcoEthno savininkė, Gongų meistrė. Iškart po Mamos dienos, gegužės 4 dieną ji rengia pirmąsias knygos „Mano karūna nematoma” sutiktuves. Taip pat kitą savaitę prasidės šiųmetinis „Kamštelių vajus“, kurio pirmasis renginys gegužės 7 dieną vyks Kaune, Laisvės alėjoje.