Vilnietis Donatas Čereška į aukščiausius šalies vadovus kreipėsi netekęs vilties, kad jam bus leista visavertiškai dalyvauti dukters, kurią nuoširdžiai myli, gyvenime.
„Aš nieko prieš, kad dukters mama, kurios iniciatyva išsiskyrėme, su ja leistų kuo daugiau laiko, tačiau manau, kad man, kaip tėvui, neteisingai ribojamos galimybės dalyvauti dukters gyvenime. Du savaitgaliai per mėnesį – tikrai per mažai. Labai tikiuosi, kad mano laiškas atkreips dėmesį į sisteminę problemą, kai tėvams po skyrybų leidžiama tik finansiškai išlaikyti savo vaikus, tačiau visavertiškai bendrauti, dalyvauti ugdyme – ne“, – DELFI sakė trisdešimtmetis vilnietis.
Kaip pabrėžė Donatas, jis yra dirbantis, uždirbantis žmogus ir dėl dukros išlaikymo nesiginčija, tačiau mano, kad vaikas ir po tėvų skyrybų turėtų daugmaž tiek pat laiko praleisti su abiem tėvais.
„Aš norėjau savo vaiką matyti, tarkim, nuo antradienio iki ketvirtadienio ir kas antrą savaitgalį, nes turiu puikius namus, puikią aplinką, vaikas turi savo kambarį, kur anksčiau gyveno. Tačiau buvo nutarta kitaip“, – apgailestavo jis.
Kaip pabrėžė DELFI pašnekovas, tėvas ir mama yra lygūs, tad proporcingai turėtų dalintis vaiko priežiūra ir išlaikymu, jei dėl vaiko amžiaus ar sveikatos būklės gali dirbti. „Idealiu atveju įsivaizduočiau taip“, - sakė bendrosios tėvystės, kuri populiari Skandinavijoje ir Didžiojoje Britanijoje, šalininkas D. Čereška.
Visi vyrai tėvai – gyvuliai?
Laiške prezidentei ir Teisingumo ministrui jis piktinosi teisėjų šališkumu ir abejotinu požiūriu į tokią tragediją kaip šeimos skyrybos.
„Mano situacija tipiška – po skyrybų teismo sprendimu praktiškai netekau jokių teisių į savo vaiką. Netekau teisės matyti savo vaiką dažnai, ką ir kalbėti apie galimybę dalyvauti savo vaiko gyvenime. Lietuvos teismai, prisidengę mistiškai skambančia „teismų praktika”, po skyrybų, visais atvejais „už borto“ paliktam tėveliui skiria pasimatymus su vaiku tik kas antrą savaitgalį, nors tėtis ir gyvena greta“, - rašo D. Čereška.
Vyro įsitikinimu, teismai visiškai neatsižvelgia į vaiko jausmus. Vadovaudamiesi nuo sovietų laikų užsilikusia logika, kad „vaikui geriausia su mama”, kad „visi tėvai yra gyvuliai, kurie nesugeba pasirūpinti vaikais”, tėvą atskiria nuo vaiko ir sistemingai užkirtinėja galimybes dalyvauti vaiko gyvenime.
„Pats patyriau, kaip dirbtinai teisėjai nesiklauso tėvo argumentų ir turimų akivaizdžių įrodymų, kad vaikui būtų geriau matyti tėti dažniau, ir reguliariai, nors po vieną dieną kiekvieną savaitę. Tuo tarpu motinos balsas, kuris labai dažnai tėra nepagrįstas siekis apjuodinti tėvą ir „išlupti” kuo daugiau pinigų, būna vertinamas tarsi „balsas iš dangaus” ir be jokių įrodymų yra priimamas kaip tiesa“, – konstatuoja vyras.
Palikta galimybė tik „pasižaisti“ su vaiku
Mažametės tėvas nesupranta, kas vyksta su teismų sistema. Jam panašu, kad teisėjo sprendimas priklauso nuo to, kuria koja jis tą rytą išlips iš lovos. Teisėjos moterys (kurių dauguma), sistemingai gina mamas. Panašu, kad viskas priklauso nuo teisėjo asmeninės patirties ir patirtų praeities nuoskaudų.
„Nėra žiūrima į vaiko interesus, nors bendraujant su vaikų psichologais ir vaikų teisių tarnybos specialistais visi patyliukais pripažįsta, kad vaikui svarbiausias kuo dažnesnis bendravimas su abiem tėvais. Deja, teismų sprendimai, grindžiami „teismų praktika” dažniausiai būna palankūs mamai. Tuo tarpu tėčiui palikta galimybė „pasižaisti” su vaiku, trumpam pasimatant kas antrą savaitgalį, be jokios galimybės dalyvauti kasdieniniame vaiko gyvenime (keltis ryte, vesti į darželį, kartu gaminti vakarienę)“, – apgailestauja Donatas.
Vilnietis prezidentei primena, jog Lietuvoje išsiskiria daugiau negu pusė visų šeimų, o tai yra, daugiau negu pusė visų Lietuvos vaikų, teismo sprendimu, dažniausiai netenka tėčio, auga nevisavertėje aplinkoje, taip yra traumuojami ir pasekmės jau matyti.
„Ar reikia stebėtis, kad šiandieninėje mūsų Lietuvoje žmonės yra tokie nepasitikintys savimi, susiskaldę, „gatavi” perkąsti vienas kitam gerklę, jeigu teismai visos valstybės vardu, po skyrybų, vaikus palieka be vieno iš tėvų?“ – klausia vilnietis.
Siūlo įvesti prisiekusiųjų teismą
Teismai gali suteikti tėčiui galimybę dalyvauti savo vaiko gyvenime net ir skyrybų atveju, tačiau laiško autorius nesuvokia, dėl kokių priežasčių „sistemingai šalina tėvą iš vaiko gyvenimo“.
„Aš, kaip doras ir sąžiningas Lietuvos pilietis visiškai nesuprantu ko mes siekiame ir kokiu keliu mes einame kaip valstybė. Prašyčiau Jūsų, kaip Lietuvos prezidentės ir Teisingumo ministro, atkreipti dėmesį į šią problemą, ir galbūt paskatinti diskusijas viešoje erdvėje ir tarp teisėjų. Manau, kad skyrybų bylose galutinį žodį turėtų tarti prisiekusiųjų teismas. Negalime palikti tokio svarbaus sprendimo, kaip vaiko ateitis, vieno teisėjo tos dienos nuotaikai“, – laišką baigia vilnietis.
E. Kučinskaitė: jei kas ir išgelbės tėčius, tai visų pirma – jų buvusiosios
Šeimos ir asmens saviugdos centro (ŠASC) „Bendrakeleiviai“ vadovei Elvyrai Kučinskaitei mažų mažiausiai aišku, kad visų pirma reikia daug kalbėti apie skyrybų kultūrą, apie pagarbą buvusiam sutuoktiniui, vaiko interesus, apie abipusį padorumą skiriantis.
„Jei kas ir išgelbės tėčius, tai visų pirma – buvusios jų žmonos, jei jos suvoks, jog tėvas yra lygiai taip pat svarbus vaikui, kaip ir mama, kad jis nėra tik priedas prie vaiko išlaikymo. Kita vertus – tai įmanoma, tik esant pagarbiam vyro santykiui su vaiko motina", – DELFI sakė „Bendrakeleivių“ vadovė.
Ką daryti, kad vaikai nebūtų naudojami kaip ginklai
„Donatas visiškai teisus sakydamas, kad jo šeimos nelaimė – skyrybos Lietuvos jurisprudencijoje tėra eilinė konvejerinė bylelė, kurioje teisėjai pernelyg sau nesukdami galvos, kaip blynus kepa panašius sprendimus“, – tėvui antrino Vaiko teisių į šeimos ryšius gynimo centro įkūrėjas Andrius Chranovskis.
Jam taip pat atrodo nenormalu, kad teismuose tenkinama daugelis motinų reikalavimų, o tėvų prašymai beveik visi atmetami. Garsiai deklaruojamos vaikų teisės bei interesai sureguliuojami formaliai, pagal „seną gerą“ teismų praktiką.
„Tiesa ir tai, kad nuo sovietmečio ši teismų praktika nedaug pasikeitė, gal tik į blogąją pusę, nes skyrybų advokatai per 25 metus dar geriau išmoko vaikų pagalba iškovoti dar daugiau turto. Pačiam ne kartą teko dalyvauti „taikos derybose“ su besiskiriančių žmonų advokatais, kurie tas derybas taip ir pradeda: „Pirmiausia susitarkime dėl turto ir alimentų, o tada nebeliks sunkumų ir dėl bendravimo su vaikais“, – komentavo Asociacijos prieš tėvų atstūmimą (APTA) valdybos narys.
A. Chranovskio žodžiais, apie galimybę vaikams likti su tėčiu nebūna nė kalbos. „Galime sutikti ar nesutikti su stereotipu, kad „mama pasirūpins geriau“, tačiau faktas ir tai, kad vaikai likę pas motiną užtikrina jai bambagyslę į tėčio piniginę, butą, sklypą. Kuo tėtis daugiau turi turto, tuo vaikai labiau serga, daugiau specialiųjų poreikių – sanatorijų, baseinų, ortopedinių batų, specialių brangiai apmokamų užsiėmimų“, – sakė DELFI pašnekovas, šiame kontekste keldamas Lietuvoje ignoruojamą klausimą, o kas bus vaikui, kai šis augs be tėvo arba dar blogiau – iš motinos kasdien girdėdamas koks tėvas pabaisa, kaip dėl jo dabar visi blogai gyvena.
Vaikų teisių skyriai – bejėgiai
„Visa tai vyksta aplink, kiekvienoje šeimoje arba labai arti. Tai vieša Lietuvos gėda, apie kurią visi tylime. Nors kalbant su šioje srityje dirbančiais specialistais „ne protokolui“, išgirsi, kad visi viską supranta, tačiau kai reikia veikti, aiškėja, kad niekas nieko negali, – piktinosi A. Chranovskis. – Vaikų teisių skyriai neturi nei įgaliojimų, nei psichologų, o galiausiai sužinai, kad jų funkcija yra tik stebėti ir patarti. Akivaizdu, kad taip, kaip šiandien, veikiantys savivaldybių Vaikų teisių skyriai yra labiau žalingi nei naudingi, nes į juos besikreipiantys žmonės įsivaizduoja, kad sulauks pagalbos, tačiau sulaukia tik raštiškų atsakymų su vis ta pačia įstatymo citata, ironiškai primenančia, kad tėvai turi vienodas teises ir pareigas auklėti savo vaikus ir rekomendaciją tėvams gražiuoju susitarti“.
DELFI pašnekovas mano, kad dėl šios situacijos didele dalimi yra kalti ir patys tėčiai, vyrai, kurie šiaip jau nesidomi šia problema iki dienos, kol su tuo susiduria patys.
„Be to, vyrai susidūrę su sunkumais nepuola triukšmauti per visas žiniasklaidos priemones. Geras tonas sako, kad vyras turi patylėti, pakentėti ir pats rasti išeitį. Tuo metu moterys dažnai elgiasi priešingai, taip sulaukdamos daugiau „supratimo“ bei „palaikymo“, – lygino A. Chranovskis.
Moterų teisių gynėjos taip pat ragina dalintis pareigomis
Gali būti, kad situaciją iš mirties taško išjudintų lyčių kvotų įvedimas šeimos teises ginančiose institucijose. Pasak asociacijos atstovo, p. Donatas čia ir vėl teisus: beveik visi čia dirbantys žmonės – vaikų teisių specialistės, teisėjai, advokatės, antstolės, su šeimos bylomis dirbančios policininkės, ombucmenė ir jos darbuotojos – paprastai moterys, kurios tarpusavyje bendrauja dar ir tuo šeštuoju emociniu komunikacijos kanalu, kurį vyrai ne visada suvokia, tad jų logika tampa bejėgė.
„Vis dėlto, nusiminti neverta. Nors ir vėžlio žingsniu, pokyčiai vyksta. Tenka išgirsti net ir už moterų teises kovojančių organizacijų atstovų pasisakymų, kad po skyrybų masinis vaikų palikimas motinoms atima iš jų teisę visavertiškai gyventi toliau, siekti karjeros, kad čia tikrai yra kur tobulinti lygiateisiškumą. O vyrams norėčiau palinkėti nenuleisti rankų, už savo vaikus kovoti, ieškoti pagalbos. Savo veiklą neseniai pradėjo Vaiko teisių į šeimos ryšius gynimo centras, kuris konsultuoja ką daryti tėčiams ir mamoms, iš kurių bandoma vaikus atimti, tačiau jie su tuo nesutinka“, – sakė A. Chranovskis.