Kiek kainuoja sužinoti giminės istoriją?

Sužinoti savo kilmę smalsu bene kiekvienam žmogui. Genealogijos specialistų teigimu, šalyje iš tiesų gausu savo giminės šaknų ieškančių piliečių. Lietuvoje šeimos praeitimi domisi ir kadaise į užsienio valstybes gyventi išvykę žmonės. Visgi, pagrindinė paskata sudaryti giminės genealoginį medį, pasak specialistų, yra ne noras rasti kilmingų protėvių ar atgauti turtus, o sentimentai praeičiai ir smalsumas. Norintiems daugiau sužinoti apie šeimos kilmę taip pat prireiks ir nemažos sumos pinigų.

Schemą, kurioje nurodytos bent kelios kartos giminaičių, bandyti sudaryti patys gali visi – gerą atmintį turintys giminės senoliai, šeimos laiškai, protėvių dienoraščiai ar medžiaga Lietuvos valstybiniame istorijos archyve bei bažnytinėse knygose gali padėti atsekti giminės šaknis net iki XVIII a. pabaigos. Jei gaila tam laiko ir pastangų, gali padėti genealogijos specialistai. Tiesa, tuomet smalsumui patenkinti gali tekti skirti nuo 500 iki 10 tūkst. litų siekiančią sumą.

Lietuvos genealogijos ir heraldikos draugijos prezidentas Česlavas Malevskis sakė, jog Lietuvoje susidomėjusiųjų savo praeitimi gausu jau dešimtmetį. „Vis daugiau žmonių domisi praeitimi, ypatingai šeimos, - tai labai gerai. Ši tendencija egzistuoja ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje bei kitur – tas pats ir JAV, Lenkijoje, Prancūzijoje, Baltarusijoje. Kadangi pagerėjo žmonių ekonominė padėtis, jie pradėjo galvoti ir apie kitus reikalus“, - sakė vyriškis.

Jam pritarė ir genealoginius medžius sudarančios įmonės „Sibora“ atstovė Eglė Žukauskaitė. Jos manymu, susidomėjimas savo giminės praeitimi Lietuvoje - itin didelis. „Atvirai pasakius, tendencija suintensyvėjo prieš porą mėnesių. Nežinau, kodėl – ar dėl sezoniškumo, ar dėl kitų priežasčių, bet klientų patrigubėjo“, - kalbėjo ji.

Giminių kilmė – ne pagrindinė paskata paieškoms

Specialistų teigimu, žmonės į genealogus kreipiasi dėl įvairių priežasčių – vieni tiesiog nori sužinoti giminės istoriją, kitiems rūpi ir galimybė atrasti kilmingų giminaičių. Tiesa, tokių dabar pasitaiko mažiau nei anksčiau.

„Anksčiau buvo kilmingųjų mada, o dabar žmonės tampa visapusiškesni ir kilminga ar ne jų giminė, jau nebe taip svarbu. Vienam vilniečiui sudarinėjome genealoginį medį, kuris manė, kad jo giminės bajorai, bet paaiškėjus, kad taip nėra, vis tiek paprašė tyrimus tęsti, nes jam buvo įdomu“, - paaiškino Sigita Gasparavičienė, genealoginius medžius sudarančios įmonės „Archeonas“ vadovė.

Tuo tarpu, pasak Č. Malevskio, tokių atvejų, kai domimasi giminės kilme vien tik dėl garbingų protėvių, vis dar pasitaiko. „Yra tokių žmonių. Jie užsako tyrimus, ir jei nėra kilmingųjų, noras gauti medį jiems praeina. Tai - šioks toks snobizmas“, - mano jis.

Tie, kurie planuoja genealoginį medį susidaryti tik norėdami atrasti kilmingų giminaičių turėtų pagalvoti, ar tam verta aukoti nemažą sumą pinigų. Specialistų teigimu, kilmingų giminių Lietuvoje yra išlikę mažai.

„Žmonės patys puikiausiai žino, kad Lietuvoje nebuvo tiek jau daug kilmingų žmonių, ir kiekvienas iš jų negali būti kilęs. Pasitaiko tik vienas kitas klientas, kuris galvoja, kad yra kokių nors kovų dalyvio palikuonis, bet ieškančių bajorų ar kunigaikščių – nedaug“, - tvirtino E. Žukauskaitė.

Č. Malevskio teigimu, ir kilmingieji dažniausiai turėtų būti vadinami ne bajorais, o bajorų palikuoniais – pagal Europoje galiojančius įstatus paveldimumas paprastai siejamas su vyriškąja giminės linija, o Lietuvoje dažniausiai pasitaiko atvirkščiai ir kilmingos būna giminės moterys.

Genealogai sakė, kad dažniausiai giminių ieško žmonės, vedami smalsumo: jiems tiesiog įdomu daugiau sužinoti apie savo protėvius ir šių praeitį. Metas, kai tokiu būdu buvo siekiama atgauti turtus ar žemes, jau praėjęs. Užsieniečiai paprastai Lietuvoje ieško giminių, kurias paliko išvažiavę gyventi į kitas šalis.

„Į mane daugiausiai kreipiasi užsienyje gyvenantys lenkai. Žinau, kad domisi ir žmonės iš JAV, Vokietijos, savo šaknų taip pat ieško ir gyvenantys Brazilijoje, Argentinoje“, - pasakojo Č. Malevskis.

E. Žukauskaitė įvardijo ir Norvegijos, Didžiosios Britanijos piliečius.

Išsamią istoriją sužinos kilę iš Joniškio

Giminių paieška ir genealoginio medžio sudarymas paprastai trunka nuo trijų mėnesių iki kelių metų. Tai priklauso nuo to, ar lengva gauti reikalingą informaciją – kartais iš kartos į kartą keičiamos pavardės, informacijos dėl pasikeitusių valstybės ribų tenka ieškoti ir kitose šalyse.

„Būna, tyrinėtojai ieško mėnesį ar du ir nieko negali surasti, nes pirminės informacijos nėra. Paprastai reikia ieškoti po visą Lietuvą ir ne tik. Pavyzdžiui, jeigu pasižiūrėsime į Vilniaus apskritį, pagal ankstesnes ribas ši teritorija yra Baltarusijoje. Tuomet vėl problemos – reikia kreiptis į Gardino ar Minsko archyvą, o tai jau papildomos išlaidos“, - sakė Č. Malevskis.

Protėvių paiešką apsunkina ir tvarka archyvuose. S. Gasparavičienė pasakojo, kad šiuo metu suskaitmeninta tik dalis juose saugomos medžiagos, todėl ieškoti informacijos – sudėtinga. Jos teigimu, naujovės dar sunkiai pasiekia valstybės archyvus, ypač tuos, kurie saugoja senąją istorinę medžiagą. „Daug bažnytinių metrikų knygų beviltiškai sunykę ir gyvena paskutines dienas, informacinės dokumentų paieškos sistemos neišvystytos, svarbių dokumentų fondų katalogai sudaryti dar carinės Rusijos laikais ar sovietmečiu. Tad apie naująsias informacines technologijas archyvuose kol kas tik galime pasvajoti“, - sakė ji.

Bėdų kyla ir dėl anksčiau vykusių karų bei gaisrų. Dėl šių, kai kuriuose miesteliuose ar miestuose rasti genealoginių pėdsakų itin sunku. „Kalvarijoje, Vilkaviškyje, Marijampolė – šiuose regionuose beveik visiškai nieko nėra likę. Daug išvežta, pavyzdžiui, į Punską (nors duomenų galima rasti ir kitose užsienio vietose), bažnyčios dažnai sudegdavo, nes buvo medinės ir duomenų – ne per daugiausiai“, - sakė E. Žukauskaitė. Tuo tarpu turintiems giminių iš Joniškio gali pavykti apie protėvius sužinoti daugiau nei kitiems. „Joniškyje, net ir patiems archyvistams labai keista, duomenys išlikę iki XVI a.“, - atskleidė moteris. 

Visgi, jos manymu, informacijos galima rasti net ir ten, kur šios išlikę nedaug. Žinant iš kurio krašto kilusios giminės, reikėtų kreiptis ir apie jį geriausiai išmanantį genealogą. „

Aš, pavyzdžiui, specializuojuosi Vilniaus, Lydos, Ašmenos apskrityse, nes neįmanoma žinoti apie kiekvieną kampelį Lietuvoje. Paprastai, kai kurie užsiima Žemaitija, kai kurie – Dzūkija“, - paaiškino Č. Malevskis.

Sužinoti apie protėvių praeitį vargu ar pavyks ir tiems, kurie apie savo gimines beveik nieko nežino. Paklausta, ar galima genealoginį medį atkurti įvaikiams ar pamestinukams, S. Gasparavičienė sakė, jog tai sudėtinga.  „Asmens duomenų apsaugos įstatymu mums tai draudžiama. Jeigu žmogus įvaikintas, mes kategoriškai pagal duomenų apsaugos įstatymą negalime šito daryti“, - sakė ji.

Č. Malevskis pasakojo, jog yra bandęs ieškoti pokario metais į užsienio išvykusio apie savo tėvus nežinojusio žmogaus giminių pėdsakų, tačiau to padaryti nepavyko.

Kaina – iki 10 tūkst. litų

Pasak specialistų, pasakyti tikslią genealoginio medžio kainą sudėtinga: tai priklauso ir nuo informacijos, kurią pavyksta rasti, ir nuo genealoginio medžio apimties. „Tai priklauso ir nuo žmogaus. Į „medį“ įeina gimimo, sutuoktuvių, mirties metrikos, o žmogus gali norėti ir papildomos informacijos – kuo užsiėmė, ką turėjo, kur mokėsi. Jeigu norima žinoti apie visos giminės istoriją, o ši buvo plati, kaina gali būti didesnė“, - sakė Č. Malevskis.

E. Žukauskaitė buvo konkretesnė. „Mes skaičiuojame kainą už vieną surastą asmenį, informuojame patį klientą ir jis pats nustato sumą, kurią gali išleisti. Ji gali būti ir nuo 500 litų už visą genealoginį medį, o jei šis labai gerai išsilaikęs – ir iki 10 tūkst. litų“, - kalbėjo ji. Moters teigimu, vienos asmens duomenų ir dokumentų kopijų „kaina“ genealoginiame medyje yra apie 100 litų, nors kiekvienu atveju ji gali skirtis.

Įmonės „Archeonas“ tinklalapyje nurodyta, kad genealoginis medis gali atsieiti apie 2 – 3 tūkst. litų. Norint daugiau sužinoti apie savo protėvius galima kreiptis ir į Lietuvos valstybinį istorijos archyvą, kur genealoginio medžio sudarymo paslauga taip pat teikiama, tačiau galutinę jo kainą sužinoti sudėtinga. Ši priklauso nuo giminaičių skaičiaus, jo gyvenamojo laikotarpio. Pavyzdžiui, informacija apie XVIII – XIX a. gyvenusio vieno asmens gimimą, mirtį, santuokos sudarymą paieškos eilės tvarka atsieis 32 litus, XX a. - 21 litą.

Archyvų medžiagoje atsiskleidžia ir asmenybė

Besidomintiems savo giminės genealogija vertėtų informacijos apie protėvius ieškoti ir patiems. Taip ne tik galima sumažinti genealoginio medžio kainą, bet ir paskubinti jo sudarymą. „Reikia pradėti nuo pokalbio šeimoje. Paskui vertėtų aplankyti kapines, kur palaidoti tėvai, seneliai, proseneliai. Tuomet lengviau ieškoti archyvuose“, - sakė Č. Malevskis. Pasak vyriškio, ten galima surasti išties įdomių dalykų. „Mūsų istorinis archyvas – įvairių informacijų lobynas. Aš radau vieną, XVIII a. pabaigoje gyvenusią bajoraitę, kuri buvo juodaodė. Ji turėjo dvarelį prie Žaliojo tilto – šį jai padovanojo Vilniaus vaivada Karolis Radvila. Žemę galėjo turėti bajorai, todėl ji tapo priklausoma šiam luomui“, - sakė jis.

Įdomu tai, kad turintiems tik valstietiškų šaknų, dažniausiai galima savo giminės istoriją sudaryti iki XVIII a. pab., kilmingiesiems – iki XVI a., nors kartais, jei gerai išlikę bažnyčios knygos, senieji kaimų ir vietovių inventoriai, ir nekilmingojo genealogiją pavyksta sudaryti geriau ir pilniau, nei bajoriškų kilmės atstovui. Archyvų dokumentai kartais leidžia ne tik sužinoti, kaip atrodė jų protėviai, bet ir pažinti jų asmenybę.

„Reikia mokėti skaityti ir taip eilučių. Pavyzdžiui, jeigu asmuo dažnai buvo kviečiamas tapti krikšto tėvu ar motina, vadinasi, buvo komunikabilus, visų mėgiamas “, - sakė S. Gasparavičienė. Jos teigimu, kartais pavyksta rasti ir nuotraukų. „Jos būna labai retai, nebent išlikę seni pasai, teismų, tarnybos bylos. Jų pasitaiko, bet retokai, dažniau – šeimoje, jei jos atstovai buvo turtingi, dalyvavo visuomeninėje veikloje, tarnavo įstaigose, reiškėsi kultūriniame gyvenime. Kuo jis gyvenime buvo aktyvesnis, tuo daugiau dokumentų palieka. Jei žmogus gyveno ramiai, sėsliai niekur nesikišdamas ir nesireikšdamas - šeimoje kas liko, tas liko“, - sakė moteris.