Ukrainos lietuvis Klaudijus Gurtajus, prasidėjus apšaudymams, pasitraukė į sodybą, kuri yra maždaug 20 kilometrų už Kijevo, ir ne į tą pusę, kur dabar yra didžiausi neramumai.
„Mes spėjome išvažiuoti iš Kijevo. Šalia mūsų rajono naktį buvo puolamas dalinys. Antrą naktį bombardavo vaikų ligoninę. (…) Yra trys anūkės. Kai šalia vyksta sprogimai, – baisu“, – pasakojo ponas Klaudijus.
Ten, kur jis yra dabar, vyras sakė, kad yra ramu: kartas nuo karto pasigirsta automatai, arba atsklinda garsai iš Vasilkovo. Bet tas būna labai retai, sakė pašnekovas.
Šiuo metu jiems netrūksta maisto, yra elektros, ryšys. Kol kas išvykti į Lietuvą jie neplanuoja
„Žiūrim pagal situaciją, darbuojamės nuotoliniu būdu. Sekame situaciją, susiskambiname kiekvieną rytą su draugais, kurie Kijeve, Odesoje. Tarp artimų ačiū Dievui nėra nukentėjusių“, – sakė ponas Klaudijus.
Vyras pasakojo, kad ši didžiulė bėda labai suvienijo šalį.
„Per trisdešimt metų, nuo nepriklausomybės paskelbimo, tokio susivienijimo nebuvo. Ukrainiečiai labai kovoja“, – pasakojo jis.
Girdėti kovos priemiesčiuose
Kijeve liko Ukrainos lietuvių bendruomenės pirmininkė Dalia Makarova. Ji pasakojo, kad ši naktis iki ryto jos rajone buvo rami.
„Pusę aštuonių pas mus sukaukė sirena, ir prasidėjo bumbsėjimas, girdimas tai garsiau, tai giliau, kažkur Kijevo prieigose. Jie niekaip negali Kijevo palikti, nes, pagal jų suvokimą, „Kijevas – Rusijos miestų motina“, ir jie į tas prieigas veržiasi“, – kalbėjo ponia Dalia.
Moteris pasakojo apie šiuo metu žiauriai atakuojamus miestelius Kijevo prieigose.
„Tie mūsų miesteliai yra nuostabiose vietose, ten yra pušynas, nuostabus oras, ten jokių strateginių punktų nėra, bet naikinama, tiesiog šluojama nuo žemės paviršiaus – ir Bučia, ir Borodjanka, ir Irpenis, Vorzelis, Gostomis (ten, tiesa, yra Antonovo oro uostas). Situacija yra tokia, kad kovojame visais frontais, visais būdais, kaip kas gali“, – pasakojo bendruomenės pirmininkė.
Ji pati kol kas liko namuose.
„Vaikai nevažiuoja, ir aš kol kas nelabai noriu važiuoti. Nes tikime savo kariuomene, kariais, tikime teritorine gynyba. Taip, kaip kovoja Ukraina, kaip kovoja jos tauta, kariuomenė, niekas nesitikėjo. Dvylikta diena, o nepaimtas nei vienas miestas.
Net Melitopolyje, dabar buvau įsijungsi socialinius tinklus, ten yra įėję okupantai, bet mieste kabo ukrainietiška vėliava, pas juos centre dabar didžiulis mitingas su ukrainietiškomis vėliavomis. Jie skanduoja: „karui ne“, „eikit namo“, „jūs okupantai“, „jūs žudikai“, per megafoną žmonės pasakojo, kiek jų yra žuvę, kiek numuštų. Čia ne ta liaudis, kuri pasiduos“, – kalbėjo ponia Dalia.
Sudėtingas pasitraukimas iš Irpenio
Intensyviai atakuojamas Irpenis yra vos už trisdešimties kilometrų nuo Kijevo ribos. „Čia – toks atstumas kaip nuo nuo Vilniaus iki Trakų“, – pasakojo ponia Dalia.
Pasak jos, iš ten žmonėms buvo sudėtinga išvažiuoti, kadangi ten tiltai susprogdinti, kad okupantai į Kijevą neįvažiuotų.
„Vakar žmonės buvo surinkti evakuacijai, bet geležinkelį mums ten susprogdino. Ėjo per tą susprogdintą tiltą, nes autobusai laukė, buvo apšaudomi. Per evakuaciją žuvo aštuoni žmonės, tarp jų – visa šeima – tėtis, mama ir du vaikai. Tai girdėti yra tiesiog košmaras“, – kalbėjo ponia Dalia.
Likti Irpenyje sąlygos irgi ypač sudėtingos.
„Ten nėra jokios infrastruktūros. Atjungtas vanduo, elektra. Jie nuolat bombarduoja. Tuose rajonuose girdėti, kad bumbsi nuo pusės aštuonių.
Irepenis gaunasi pati artimiausia prieiga į Kijevą. Bet susprogdinti tiltai ir pasipriešinimas juos sulaiko. Bučia yra už Irpenio, Borodjanka – dar toliau, Borzelis ir Gostomis yra šiek tiek toliau ir šiauriau“, – pasakojo bendruomenės pirmininkė.
Lietuviams pavyko išvažiuoti
Jos pažįstamiems lietuviams pavyko sėkmingai pasitraukti iš Irpenio.
„Vieni spėjo tarp apšaudymų, kiti jau apšaudant išvyko, bet, ačiū Dievui, viskas gerai.
Mūsų choristė ėjo į geležinkelį, paskui prie tilto, bet, kada tas apšaudymas prasidėjo, kažkaip grupė žmonių per pušynus ant kažkokio kelio išbėgo, važiavo maršrutinis į Sarnus, į Rivno pusę. Jie ėmė visus žmones, kas ten buvo. Išvyko.
Sakė: „važiuoju, viskas gerai, greičiausiai pas sūnų (…)“. Mažytę anūkę išvežė iš Irpenio dar prieš visus tuos bumbenimus. Ji tuo metu buvo Kijeve, ir sakė, kad „aš būčiau nespėjusi, nes pas mane ir katė“. Žinote, žmonėms – ir katinai, kiti gyvūnai rūpi. (…) Nors, aišku, yra ir tokių, kurie palieka“, – pasakojo ponia Dalia.
Moteris neslėpė, kad tokioje situacijoje pasitaiko ir marodierių.
„Bet žmonės visuomeniškai juos baudžia. Socialiniuose tinkluose įdėta, kad juos tiesiog pririša prie stulpų“, – pasakojo ponia Dalia.
Beveik visur kaukia sirenos
Bendruomenės pirmininkė pasakojo susirašiusi su žmonėmis iš regionų. Beveik visur kaukia sirenos. Gauta žinių, kad iš oro buvo apšaudytas net oro uostas Vinicoje, kuri yra Ukrainos centrinėje dalyje.
„Vakar kalbėjau su mūsų pirmininke Charkive, ji bandė važiuoti, bet buvo šaudoma, ir kol kas jai nepavyksta išvykti. (…) Dukros su anūkėm išvyko, pas vaikus isterijos buvo nuo viso to bombardavimo. Ten – mažamečiai vaikai. Jie išvykę į Dniepro sritį“, – pasakojo ponia Dalia.
Ukrainos lietuvę žavi žmonių ryžtas kovoti.
„Žmonės nepasiduoda. (…) Labai kovoja Nikolajevo miestas. Partizaninis karas pas juos vyksta. Ten meras ir karinė valdyba yra labai šaunuoliai. Naktimis išeina ir kažką sunaikina, praeitą naktį artilerijos būrys sunaikintas.
Jie labai aršiai kovoja, nes už jų nugaros yra praėjimas sausuma į Odesą, ir kas nesaugiausia – atominė elektrinė Nikolajevo srityje“, – pasakojo D. Makarova.
Moters įsitikinimu, visas pasaulis turėtų išreikšti savo valią ryžtą, kad būtų apsaugotos branduolinės elektrinės Ukrainoje.
„Tos stotys turėtų būti apsaugos Jungtinių Tautų karių misijomis, joms turi būti skirta priešlėktuvinė gynyba“, – kalbėjo pašnekovė.
Lenkiasi ginantiems Ukrainą
Moteris į situaciją žiūri, kiek tas įmanoma, ramiai.
„Taip ir gyvename. Kijevas, ačiū Dievui, galima nusilenkti iki žemės mūsų kariams, teritorinei gynybai, visiems, nes yra šviesa, elektra, ryšys, vanduo. Mes kaip penkių žvaigždučių viešbutis palyginus su tomis vietomis, kurios pastoviai apšaudomos, žmonės rūsiuose.
Niekas gi nesiruošė tokiam baisiam karui. Visų akys buvo nukreiptos į tas kvazirespublikas, kad ten kažkur bus. Bet, kad taip Ukraina pradės kovoti visu frontu, čia buvo fantastinio lygio mastymas. Bet pasirodo, kad visa tai yra realybė, kuri jau vyksta dvylika dienų. Ukraina kovoja. Liaudis tikrai nepasiduos“, – kalbėjo D. Makarova.