„Peržengėme Rubikoną, garmėjo sutrešęs LTSR tiltelis, ir nebėra kelio atgal. Nežinojome tada ir dabar dar nežinome, ar tai ne mirtininkų sprendimas, bet žinome, kad jis neatšaukiamas“, – teigė Vytautas Landsbergis. Jei šie jo žodžiai būtų nuskambėję šiandien, vargu ar daug kas tai labai sureikšmintų: regis, eilinė buvusio Aukščiausiosios Tarybos pirmininko, faktinio Lietuvos vadovo citata, kuri tiktų bet kurios Kovo 11-osios paminėjimo proga.
Vis dėlto šie žodžiai buvo ištarti ne pernai ar užpernai, net ne prieš dešimtmetį, o per pirmąsias Nepriklausomybės atgavimo metines, 1991-ųjų kovo 11-ąją. Būtent šis minėjimas vyko neeilinėmis aplinkybėmis ir dabar net sunku įsivaizduoti, kokios sąlygos tuo metu buvo vos vienerių metų nepriklausomybės atkūrimą mininčioje, nė vienos pasaulio valstybės dar nepripažintoje Lietuvoje.
Tuomet tebuvo praėję vos keli mėnesiai po Sausio 13-osios žudynių. Kol užimtame televizijos bokšte nei Radijo ir televizijos centro pastate šeimininkavo sovietiniai okupantai, Edmundo Kasperavičiaus vadovaujami kolaborantai, kūrę vadinamąją „Kasperviziją“, karinės technikos judėjimu baugino sovietinė armija, o bene didžiausią grėsmę kėlė sovietinės milicijos specialiųjų pajėgų OMON dalinys, kurio smogikai siautėjo šalyje. Bet kuris susidūrimas galėjo baigtis ne šiaip smūgiais ar kraujo praliejimu, bet ir didesne provokacija, kurios taip troško Kremlius.
„Tai buvo nepaskelbtas karas. Visą laiką laukėme, žinojome, kad Jie darbo nepabaigė. O kada jie grįš nežinojome“, – 30 metų senumo nuotaikas prisiminė V. Landsbergis. Jos nebuvo vien niūrios.
1991-ųjų kovo 10-ąją įtampai sušvelninti buvo surengtas šventinis renginys, kurio metu Nepriklausomybės aikštę užtvindė vėjo malūnėliais nešini vaikai. Bet jau kitą dieną vėl buvo primintas Lietuvos padėties trapumas: barikadomis apjuosta tvirtove paverstame parlamente Vyčio Kryžiaus ordinai buvo įteikti per Sausio 13-ąją žuvusiųjų artimiesiems, kurie vis dar vilkėjo juodus gedulo drabužius. Pirmosios metinės nebuvo tokios šventinės, kaip įprasta šiais laikais.
„Dabar to smūgio pertrauka. Kažkas galvoja, kažką planuoja. (...) Gal tiesiog telkia naujas jėgas, naujai vadinamas ir organizuojamas. Žiema, ši žiema dar nepraėjo. Jei bus nutarta smogti, tai ir priekabių ne toliau ieškos kaip 1940 metais“, – tuomet įspėjo AT pirmininkas. Ir beveik neklydo.
Kai siautėjo omonininkai
Jei šiandien žmonių judėjimą riboja karantinas, baimė užsikrėsti koronavirusu, tai prieš 30 metų judėti šalyje buvo pavojinga dėl kitų priežasčių. Faktiškai nepriklausomoje Lietuvoje vis dar šeimininkavo sovietų kariškiai, o po kruvinų Sausio įvykių terorizavimu užsiėmė jų metu policijos akademijos pastatą užgrobę kaukėti OMON pareigūnai, vadovaujami Boleslovo Makytynovčiaus.
Vilniaus apygardos teismas 2015 metais B. Makutynovičių ir kitą OMON vadeivą Vladirimą Razvodovą išteisino, paskelbęs, kad už karinę agresiją atsakomybė tenka tik valstybės vadovams, tačiau po dviejų metų Apeliacinis teismas panaikino šį sprendimą ir nuteisė V. Razvodovą už akių 12 metų kalėjimo (B. Makutynovičius jau buvo miręs).
Ir nors garsiausias OMON (konkrečiai Rygos OMON) nusikaltimas – Medininkų žudynės 1991-ųjų liepos 31-ąją, omonininkai Lietuvoje siautėjo ir daugiau – iš viso Lietuvos prokurorai nustatė 16 Lietuvos pasienio postų užpuolimo, ginklų grobimo, žmonių sužalojimo bei apšaudymo epizodų.
Omonininkai sistemingai užpuldinėjo naujai sukurtos Lietuvos pareigūnus – iš jų atimdavo tarnybinius ginklus, asmeninius daiktus, neteisėtai sulaikydavo.
Pavyzdžiui, 1991-ųjų kovą, jau po nepriklausomybės metinių minėjimo, būtent OMON pareigūnai užpuolė ir pagrobė tuometinį Krašto apsaugos departamento generalinį direktorių Audrių Butkevičių ir su juo vykusį Vaclovą Jezerską. Iš jų buvo atimti tarnybiniai šaunamieji ginklai – pistoletai ir lygiavamzdis šautuvas, abu buvo nugabenti į OMON užgrobtą tuometinį Policijos akademijos pastatą ir ten kurį laiką neteisėtai laikyti. Bet jiems dar pasisekė.
Neatsitiktiniai OMON užpuolimai vykdyti ir todėl, kad, pasak V. Landsbergio, sovietų valdžią ypač erzino lietuvių įžūlumas: nepaisydami sovietų pasieniečių jau nepriklausomos Lietuvos pasieniečiai ėmė steigti savo pasienio kontrolės punktus ir tikrinti įvažiuojančius automobilius.
Todėl įtampa šalyje toliau kaito, ypač rytuose, pasienyje, kur vietos valdžią į savo rankas perėmė Aukščiausiajai tarybai nepaklusę Šalčininkų autonomijos rėmėjai. Apie likimą SSRS sudėtyje svaičiojusius autonomininkus rėmė ir Kremlius, o etninių įtampų kurstymas tarp lietuvių ir lenkų tautybės žmonių nebuvo išskirtinis ar atsitiktinis – Kremliaus sukurstyti etniniai konfliktai kaip tik tuo metu žiebėsi brašankčios SSRS teritorijose: Sakartvele, Moldovoje.
Būtent Šalčininkų pasienio kontrolės poste Gegužės 18 d. kilo incidentas, kurį sukėlęs Baltarusijos TSR Varanavo rajono Benekainių apylinkės inspektorius milicijos kapitonas A. Fijazis buvo nukautas. Po šio įvykio Lietuvos sienos apsaugos vadovybė nurodė pasieniečiams pasitraukti iš kontrolės punktų, tačiau Krakūnų posto pasieniečiai nebuvo atitraukti. Čia pasilikęs vienintelis pasienietis Gintaras Žagunis gegužės 19-osios naktį buvo sušaudytas – žmogžudystę įvykdė A. Fijazio brolis Jurijus Fijazis, iki šiol nesulaukęs teisingumo Lietuvoje.
Po šios žmogžudystės pasieniečius ėmė lankyti ir AT parlamentarai, bet ir toks jų statusas nieko nereiškė sovietinę santvarką išsaugoti bandžiusiems smogikams. Pavyzdžiui, dabartinė europarlamentarė Rasa Juknevičienė pasakojo pati patyrusi OMONo terorizavimo taktiką. Jau po G. Žagunio žūties į Saločių pasienio punktą vos atvykusi tuometinė AT deputatė pateko į pasalą.
„Iš mašinų iššoko automatais ginkluoti vyrai, mano vyrą nusivedė į mišką, nuo pasieniečių nurengė uniformas ir padegė jų vagonėlį. Aš parlamentarė, klausiu kas čia vyksta.
O tas rusiškai šešiais matais pavarė atgal stiklinėm akim ir liepė sėti į mašiną. Nuvežė mane į Rygos pusę ir už muitinės pasuko į pirmą keliuką link miško. Sustojo, liepė išlipt, nusikeikė ir peršovė mašinos padangas“, – įvykį prisiminė R. Juknevičienė.
Ką reiškia žmonių grobimai vos nepatyrė ir pats V. Landsbergis. 1991-ųjų birželio pradžioje jis planavo vykti į Lenkiją, kur viešėjo popiežius Jonas Paulius II. Tačiau planuotas susitikimas neįvyko, mat prieš pat suplanuotą vizitą Vilniuje vėl pasirodė sovietinė šarvuotoji technika.
„Atsisakiau kelionės, nes tam tikru atstumu buvo apsuptas parlamentas. Tada atrodė, kad gali staiga pulti – baugino, kadangi tai kartojosi, negalėjau išvažiuoti ir pasilikau“, – prisiminė pašnekovas, pabrėžęs, kad vis dėlto Jono Pauliaus žinutė buvo perduota – per V. Landsbergio žmoną Gražiną Ručytę-Landsbergienę, kuri koncertavo Lenkijoje. Lenkų parlamentarai suorganizavo susitikimą su popiežiumi ir šis perdavo palaiminimą Lietuvai.
Padėjo skandinavai, JAV ir Rusija
Vis dėlto, nepaisant tokių provokacijų, ant plauko tuomet kybojusi Lietuvos nepriklausomybė nebuvo visiškai pamiršta pasaulyje. Ir jeigu 1991-ųjų Sausio įvykių metu pasaulio dėmesys buvo nukrypęs į Persijos įlanką, kur dar tik kaupėsi karo debesys, tai tų metų kovą Sadamas Husseinas ir jo pajėgos buvo sutriuškinti, o žvilgsniai vėl nukrypo į SSRS lyderį – Michailas Gorbačiovas tais laikais buvo Vakarų viltis, susitaikymo, demokratinių permainų simbolis.
O kas davė įsakymą panaudoti jėgą Sausio 13-ąją? Tokių klausimų M. Gorbačiovui Vakarai, anot V. Landsbergio nesistengė bent jau viešai kelti, nors patys sovietų kariškiai vėliau jį kaltino – tiek už nusiplovimą nuo atsakomybės, tiek už „ne iki galo atliktą darbą Vilniuje“.
Čia nesyk jėga grasinusi sovietinė armija taip ir nesiryžo šturmuoti Aukščiausiosios tarybos, o ir tokio įsakymo M. Gorbačiovas, anot V. Landsbergio, jau nebegalėjo duoti – Sausio įvykiai sugadino jo, kaip reformatoriaus, vilties žmogaus įvaizdį. Todėl Kremlius, anot profesoriaus, dar tikėjosi, kad
žmonės Lietuvoje pavargs ir reikalaus kapituliacijos, kaip dabar Ukrainoje ar Baltarusijoje.
„Mes vadovybėje nesvarstėme kapituliacijos, nors sovietai tikėjosi, kad visuomenė privers. Juk girdėjome pastabas iš kairiųjų, to paties Brazausko, kad viskas būtų paprasčiau, jei ne kraštutiniai sprendimai“, – prisiminė V. Landsbergis. Bet galiausiai atsilaikyti ir laikytis savo padėjo tiek ryžtas, tiek palaikymas. Ne tik visuomenės, bet ir iš užsienio.
Dar prieš Islandijos paskelbtą Lietuvos nepriklausomybės pripažinimą ne viena užsienio šalis Lietuvoje manevravo ir tyrė aplinką, rodydami vienokį ar kitokį simbolinį palaikymą Lietuvai. Pavyzdžiui, Norvegija V. Landsbergiui būtent 1991 kovo 11-ąją skyrė savo taikos premiją, o atstovus siuntė Danija, Moldova.
Vis dėlto ypač didelio pasisiekimo sulaukta iš delikačioje padėtyje atsidūrusių JAV: viena vertus M. Gorbačiovas JAV prezidentui George'ui H. Bushui buvo ypač svarbus derybose dėl Šaltojo karo pabaigos ir branduolinio nusiginklavimo. Kita vertus Lietuvos jau buvo neįmanoma ignrouoti po pergalingai amerikiečiams pasibaigusio Persijos įlankos karo. Ir čia savo vaidmenį suvaidino tiek Lietuvos diplomatai išeivijoje, pirmiausiai Stasys Lozoraitis, tiek buvęs JAV prezidentas.
Iš pradžių praėjus vos mėnesiui po tragiškų Sausio įvykių Vilniuje apsilankė įtakingų JAV senatorių delegacija, o jau kovo 23-ąją V. Landsbergio kvietimu į Lietuvą atvyko buvęs JAV lyderis Richardas Nixonas. Kad ir koks buvo jo praeities šleifas, vis dėlto JAV prezidento, kad ir buvusio, vizitas Vilniuje, pakeliui į Maskvą buvo simboliškai svarbus.
„Šis vizitas, kurį derino Lozoraitis vyko su G. H. Busho žinia, o atvyko ne koks patarėjas, o buvęs prezidentas – ir R. Nixonas atvyko kaip pasiuntinys. Vilniuje jis buvo sutiktas pakylėtai – Amerikos prezidentas atvažiavo, neįtikėtina! Po viso šio žeminimo, puolimo, o tada prašau, pats prezidentas“, – prisiminė V. Landsbergis. Tačiau dar vertingesniu jis laiko savo patarimą ankstesnei amerikiečių senatorių delegacijai.
„Per atsisveikinimą su amerikiečiais, „Bočių“ restorane jie paklausė: „pasakykit, kuo dar galime jums padėti?“ Jiems buvo netikėta, kai pasakiau:„remkit Jelciną“. Jie nesitikėjo“, – teigė V. Landsbergis, pabrėžęs, kad tai buvo toliaregiška politika.
Jo teigimu, lietuviai tuo metu sugebėjo žaisti aukščiausios tarptautinės politikos lygoje ir statyti ant tinkamų žaidėjų: jei su sovietais buvo formaliai vedamos bevaisės derybos nuo pat 1990-ųjų, tai realios paramos derybose Lietuva sulaukė iš Rusijos – tuometinės Rusijos TFSR, kuriai vadovavo būtent Borisas Jelcinas.
„Su Rusija vyko realus diplomatinis derybos, jas vedė Česlovas Stankevičius. Nesėdėjome laukdami savo likimo, dirbome, siekdami tarptautinės paramos, įskaitant Rusiją. B. Jelcinas nenorėjo būti Gorbačiovo pavaldinys, jis buvo opozicija Kremliui“, – pažymėjo V. Landsbergis.
Toks statymas išties atsipirko: būtent B. Jelcinas vienas pirmųjų pasmerkė jėgos naudojimą Baltijos šalyse, būtent B. Jelcinas 1991-ųjų pučo dienomis iškilo kaip reali pasipriešinimo jėga senajai komunistų gvardijai ir būtent B. Jelcinas padėjo paskutinį tašką SSRS istorijoje, o vėliau Lietuva užmezgė draugiškus, tiesa, neilgai trukusius santykius su Rusijos federacija.