Kavala – nedidelis miestas Šiaurės rytų Graikijoje, Egėjo jūros pakrantėje. Į miestą nuo kalno žiūri senosios pilies sienos, aplink – baltų namų su raudonais stogais skruzdėlynas. Dar viena miesto įžymybė – akvedukas, kurio pamatus, tikėtina, mūrijo romėnai.
Vis dėlto išskirtinis jis tapo praėjusiais metais.
Atsidūrė pabėgėlių maršruto centre
„Pirmoji pabėgėlių banga iki Kavalos atsirito praėjusią vasarą, – pasakojo „Veidui“ vietos žurnalistas Anastasios Markoulidis. – Pagrindinis jų maršrutas buvo Izmiras (Turkija)–Graikijos salos–Pirėjo arba Kavalos uostai. Tuomet autobusais į Idomenio, pasienyje su FYROM (Makedonijos Respublika – E.L.), apylinkes.“
Netrukus vietos gyventojai ėmėsi organizuoti pagalbą pabėgėliams: siūlė atsigerti, užkąsti, dalijo drabužius, teikė medicininę pagalbą.
Skirstyti pabėgėlių į „tikruosius“ ir „netikruosius“ niekas nebandė, nors, kaip pabrėžia A. Markoulidis, sirai sudarė daugių daugiausia 40 proc. atvykėlių srauto. Kiti buvo iš Afganistano, Pakistano, Bangladešo ar net Vakarų Sacharos.
O nepasitaikė vietinių pasipriešinimo, išpuolių prieš pabėgėlius? „Pati situacija – tiek politinė, tiek ekonominė – Graikijoje tuomet buvo sudėtinga. Todėl dalis graikų baiminosi, kad užplūdę musulmonai sunaikins graikišką gyvenimo būdą. Jie manė, kad pabėgėliai – tai tarsi musulmonų, norinčių paversti Graikiją islamo valstybe, Trojos arklys“, – pasakojo žurnalistas.
Graikai tai patyrė
Vis dėlto tokių nebuvo dauguma. Didžioji dalis graikų padėjo ir tebepadeda pabėgėliams. Daugelis vėliau sutiktų pabėgėlių irgi negailėjo gerų žodžių graikams.
Apie pusšimtį kilometrų nuo Kavalos esančiame Ksantės mieste net stovi paminklas pabėgėliams, primenantis apie tuometį pabėgėlių kelią.
Pagalbos pabėgėliams nuotaikos gajos ir kituose regionuose. „Esu labai sujaudinta dėl to, kaip graikai puolė padėti pabėgėliams. Įvyko didžiulė mobilizacija. Mes turime du sandėlius Salonikuose, jie pilni žmonių paaukotų daiktų – drabužių, maisto, žaislų ir t.t. Iki šiol žmonės aukoja ir padeda viskuo, kuo gali. Tai labai didelė parama“, – pasakojo „Veidui“ Valbona Hystuna, pagalbos nepilnamečiams pabėgėliams organizacijos ARSIS atstovė.
„Žinoma, buvo ir kitokių reakcijų, kurias stebėjome per televizorių, socialiniuose tinkluose, – pridūrė moteris, jau daugiau nei dešimtmetį dirbanti su nepilnamečiais pabėgėliais, kuri pati į Graikiją prieš 21 metus atvyko kaip pabėgėlė iš Albanijos. – Bet dauguma graikų priėmė pabėgėlius. Manau, tam pasitarnavo ir tai, kad dabar Graikijos valdžioje yra kairiosios jėgos.“
Šiuo metu Graikijos valdžioje – eurobiurokratų nelabai mėgstama kairioji „Syriza“, kurios mažoji partnerė – konservatyvi dešinioji partija „Nepriklausomi graikai“. Pasak žurnalisto ir žmogaus teisių aktyvisto iš Ksantės Yiannio Sidiropoulo, būtent „Syrizos“ dominavimas ir leidžia išvengti priešiškų nuotaikų ar net riaušių pabėgėlių atžvilgiu. „Ši vyriausybė sugebėjo pačioje pradžioje kažkaip sukelti graikų atjautą pabėgėliams, mobilizuoti pagalbą jiems“, – teigia Y. Sidiropoulos.
44 tūkst. žmonių
Vis dėlto sakyti, kad Graikijoje nėra sunkumų dėl pabėgėlių arba šie čia jaučiasi puikiai, būtų per drąsu. Makedonijai sausio pabaigoje uždarius sieną, ES ir Turkijai pasiekus susitarimą dėl nereguliuojamos migracijos sustabdymo, dešimtys tūkstančių žmonių įstrigo Graikijoje. Didelė jų dalis – moterys ir vaikai.
Dar vasaros pabaigoje daugelis įžvalgių apžvalgininkų stebėjosi, kad daugumą migrantų tuomet sudarė jauni vyrai. Kaip paaiškėjo vėliau bendraujant su pabėgėliais, didelė dalis dabar įstrigusiųjų Graikijoje sekė paskui savo vyrus, brolius, kurie prieš pusmetį sėkmingai pasiekė Vokietiją. Kai kurios moterys patraukė būdamos paskutinius mėnesius nėščios ir pagimdė jau Graikijoje. Jungtinių Tautų pabėgėlių agentūros (UNHCR) birželio pradžios duomenimis, šiuo metu Graikijoje stovyklose yra apie 44 tūkst. žmonių.
Vargina ir įtampa, ir gyvatės
„Daugumoje pabėgėlių stovyklų sąlygos yra baisios, labai baisios. Žinoma, kai kuriose stovyklose padėtis šiek tiek geresnė. Bet daugumoje – sąlygos išties labai blogos. Ypač naujose stovyklose, kurios atsirado panaikinus stovyklas Idomenyje. Jos buvo pastatytos per 24–48 valandas. Ten nėra tinkamų higienos, sanitarijos sąlygų – keli tualetai, dušai, kuriais naudojasi labai daug žmonių. Palapinės – vidury laukų, jokio šešėlio. Maistas – irgi ne per geriausias. Stovyklomis rūpinasi armija. Kariškiai daro viską, ką gali, bet labai daug ko trūksta“, – pasakojo V. Hystuna, kuri, kaip ir jos kolegos, kiekvieną dieną lankosi pabėgėlių stovyklose Salonikų apylinkėse ir kitur.
5 km nuo Kavalos esanti pabėgėlių stovykla – vienas tokių pavyzdžių. Iš pradžių pabėgėliai buvo perkelti į vietos ekspozicijų centrą. Dabar jie tai atsimena kaip rojų. Svarbiausia – tuomet buvo stogas virš galvos.
„Užsivėrus sienoms dauguma dabar Kavaloje esančių pabėgėlių sugrįžo iš Idomenį, kur pabėgėlių stovyklose buvo gerokai blogesnė padėtis. Kavala tapo labai populiaria vieta, kol jie galėjo glaustis parodų centre“, – pasakojo žurnalistas A.Markoulidis.
Ali, pabėgėlis iš Sirijos Alepo miesto, pasakojo, kad didžiausias jų galvos skausmas – gausybė gyvačių ir kitų parazitų (apsilankęs stovykloje pats asmeniškai susidūriau su keliomis gyvatėmis – bėgau, kiek kojos neša). Ali taip pat skundėsi policininkų elgesiu, esą jie šiurkštūs ir agresyvūs. Pareigūnai atkerta, kad pabėgėliai – irgi ne angelai.
Teko apsilankyti pabėgėlių teisme: įvyko muštynės tarp kelių irakiečių ir sirų, policija įsikišo ir net panaudojo ginklą – iššovė į orą, kad apramintų aistras. Kodėl kilo konfliktas – sunku pasakyti, bet dabar abi pusės jau susitaikė. Vis dėlto teismo procedūra įsisuko, ir tai nieko gero nežada jo dalyviams.
Pasak vienos pareigūnės, pabėgėliai atsineša su savimi religinius ir nacionalinius konfliktus iš tėvynės: sirai prieš irakiečius, šiitai prieš sunitus ir atvirkščiai, o dar tarp pabėgėlių – kurdai, krikščionys. Pastarieji, padedami savanorių, sugebėjo palikti Kavalos stovyklą ir dabar gyvena atskirai.
Nenuostabu, kad esant tokioms sąlygoms savanoriai ne tik tiekia papildomo maisto, drabužių ir kitų būtinų daiktų pabėgėliams, bet ir siekia, kad šie būtų perkelti į geresnę vietą. Kad bent jau būtų stogas virš galvos. Per artėjančius graikiškos vasaros karščius palapinėse gyventi bus ypač sunku. Kavalos savanoriai oficialiai kreipėsi į vietos valdžią šiuo klausimu ir jau ieško nenaudojamo visuomeninio pastato, kurį būtų galima pritaikyti pabėgėliams apgyvendinti.
Vaikai nori mokytis
Kita didelė problema pabėgėlių stovyklose – nepilnamečiai. „Dauguma jų pasimetė ar neteko tėvų keliaudami į Europą. Kiti keliavo su kaimynais, šeimos draugais, su kuriais dabar nenori likti. Didelė dalis, kuriems yra nuo 14 iki 19 metų, patys vieni keliavo į Europą. Tarp jų – sirai, irakiečiai, afganistaniečiai, marokiečiai, egiptiečiai, taip pat kilę iš Bangladešo, Etiopijos ar Somalio“, – teigė V. Hystuna iš ARSIS.
„Bandome organizuoti tokias klases, kad tik palaikytume vaikų norą mokytis, lankyti mokyklą, – pasakojo V. Hystuna. – Ir mes esame net nustebę, kad vaikai taip veržiasi į tokias mokyklas. Su pieštuku ir užrašų knygute rankose jie kiekvieną rytą laukia šių pamokų, užuot žaidę, tarkim, futbolą.“
Laikinas atoslūgis?
Ar ES ir Turkijos susitarimas sustabdė pabėgėlių krizę? Laikinai – galbūt, toks buvo daugelio kalbintų žmonių atsakymas.
Paskutinis pabėgėlių keltas iš salų į Kavalą atvyko balandį, bet garantuoti, kad netrukus pabėgėlių jūra vėl nesubanguos, niekas negali.
„Pabėgėlių krizė tikrai nesibaigė – dėl dviejų pagrindinių priežasčių. Visų pirma, kol vyks karas, tol bus pabėgėlių. Kitas dalykas – Turkijoje yra trys milijonai pabėgėlių, kurie tikriausiai nori vykti į Europą. Ir Turkija naudojasi tais žmonėmis, kad išsiderėtų bevizį režimą su ES bei kitų nuolaidų“, – argumentavo savanorė iš Kavalos E. Panastasiou.
Pabėgėliai, kurių nėra, – rinkimų kampanijos korta
Valentinas Mazuronis, Pabėgėlių atvykimą į Lietuvą stabdyti susiruošusios Darbo partijos lyderis
Šiandien Lietuvoje nėra pabėgėlių – tad pats laikas ir daryti, kad jų nebūtų. Kai jų atsiras, jų bus toks kiekis, kritinė masė, kaip šiandien yra Belgijoje, Prancūzijoje, Didžiojoje Britanijoje. Tada reikės rengti referendumus, ar mes pasiliekam ES. Didžioji Britanija tai daro būtent dėl pabėgėlių.
Tiesa, dabartiniu metu einama teisinga linkme – uždaromos sienos. 5–10 tūkst. į Lietuvą atsiųstų pabėgėlių (Lietuva sutiko per dvejus metus priglausti 1105 pabėgėlius – red. past.) neišspręs pabėgėlių klausimo, jeigu mes neuždarysime sienų, nepadarysime laikinos apsaugos zonų, kur jie gyventų (žinoma, visiems solidariai finansuojant, telkiant žmogiškuosius resursus), o pasikeitus geopolitinei situacijai dalis jų grįžtų. Galbūt likusiems mes turime sudaryti legalaus imigravimo taisykles, tarkim, mėlynosios kortos loteriją.
Atsiųs mums tuos 5 tūkst. pabėgėlių (Lietuva, kaip minėta, sutiko per dvejus metus priglausti 1105 pabėgėlius – red. past.), tai, patikėkite manimi, sukels problemų, labai daug problemų. Mano nuomone, visos integracijos programos Vakarų valstybėse nepasiteisino ir žlugo. Jie nesiintegruoja į visuomenę ir atvažiuoja ne tam, kad integruotųsi, – jie atvažiuoja ieškodami geros struktūros. Žmogiškai jų noras atvažiuoti ir gerai gyventi, sudaryti savo vienokio ar kitokio lygio diasporas ar panašiai yra labai suprantamas.
Aš manau, kad mums, Lietuvai, tai pavojinga. Gali būti vienas, du, na, dešimt sėkmingų pavyzdžių, bet mes kalbame apie sistemą.
ES ir Turkija žaidžia žaidimą „kas pirmas mirktelės“
Arnoldas Pranckevičius, Europos Parlamento pirmininko patarėjas
Dabar egzistuoja labai aiški sistema, kaip turėtų vykti apsikeitimas „pabėgėliais“ į tikruosius pabėgėlius. Per porą mėnesių pabėgėlių srautas iš Turkijos į Graikiją sumažėjo beveik 80 proc., tad susitarimas veikia. Bet išlieka klausimas: ar šis susitarimas veiks laikinai, ar tai bus sisteminis pokytis?
Niekas dabar nėra pasirengęs derėtis dėl naujų pabėgėlių skaičių ar naujų finansinės pagalbos skaičių, nes susitarimas labai neseniai buvo pasiektas ir yra labai aiškus. Ir taip, jis labai ambicingas. ES prisiėmė daug įsipareigojimų, bet daug jų prisiėmė ir Turkija.
Vienas svarbiausių reikalavimų – antiteroristinio įstatymo pakeitimas, kuris, mūsų požiūriu, yra esminis, nes šiuo įstatymu prezidentas R.T. Erdoganas naudojasi kovodamas prieš opoziciją ir laisvą žiniasklaidą Turkijoje. Tai tiesiogiai susiję su demokratija ir teisės viršenybe, bendrai – Turkijos patikimumu. Bet prezidentas sako, kad nekeis šio įstatymo, ir reikalauja vizų režimo liberalizavimo be šio pakeitimo. Taip negali būti. Arba viskas įgyvendinama, arba nieko.
Kaip galima įtikinti Europos Parlamentą ir valstybes ES nares pritarti vizų liberalizavimui, kai Turkija net nėra įgyvendinusi minėtų reikalavimų ir imasi tokio šantažo: „Jeigu jūs nepriimsite, mes atversime vėl pabėgėlių srautą į Europą.“
Tai labai pavojinga situacija, bet kol kas tiek Europos Komisijos vadovo Jeano Claudo Junckerio, tiek Europos Parlamento pirmininko Martino Schulzo pozicija yra tokia: mes laikomės savo principų ir savo standartų. Turkijos byla Europos Parlamente yra įšaldyta ir liks tokios būsenos, kol Turkija neįgyvendins savo įsipareigojimų. Žodžiu, vyksta žaidimas „kas pirmas mirktelės“.
Tad birželio mėnesį sutarta vizų su Turkija liberalizavimo data yra nelabai reali. Turbūt ir Turkijos vadovybė tai supranta. Greičiausiai bus susitarta tą terminą pratęsti. Briuselyje nėra nė vieno žmogaus, kuris nuoširdžiai tikėtų, jog iki birželio mėnesio pabaigos pavyks įgyvendinti visus įsipareigojimus, kad turkai gautų bevizį režimą.
Kiti susitarimai vykdomi: finansinė parama kaupiama ir skiriama Turkijai, prasidėjo derybos dėl narystės ir kai kurie narystės derybų punktai jau yra atšaldyti. Taigi susitarimų paketas vykdomas, bet nevisiškai.
Kita vertus, tai, ką Turkija padarė migracijos kontekste, yra labai daug. Tai visi įvertina. Pakanka fakto, kad ji sugebėjo priimti ir įkurdinti stovyklose 2,5 mln. pabėgėlių. Sąlygos šiose stovyklose – labai padorios. Žmonės gali ne tik gyventi, bet ir visavertiškai jaustis, tarkim, net mokytis.
Taip pat www.veidas.lt skaitykite: