– Ponia Zuokiene, savanoriaujate Klaipėdos hospise, kuris jau dešimt dienų yra tapęs koronaviruso židiniu Klaipėdoje. Žinau, kad esate baigusi slaugos kursus. Bet kodėl nutarėte tapti savanore koronaviruso židinyje?
– Iš tikrųjų hospiso vadovę pažįstu jau labai seniai kaip labai gerą ir labai atsakingą, profesionalią gydytoją. Dėl to išgirdusi jos kvietimą, tiesiog šauksmą atvykti padėti, supratau, kad turiu tai padaryti. Vis tik reikia pripažinti, kad turime daug gerų žmonių, pas mus daug gerumo, bet iš tikrųjų realiai savanoriauti ne tiek daug žmonių ryžtasi. Prieš tai savaitę savanoriavau karštojoje linijoje 1808. Iš tiesų ir toje linijoje trūksta žmonių, dabar, kai nedirba darželiai, mokyklos, jų medicinos personalas yra perkeltas dirbti būtent toje karštojoje koronaviruso linijoje. Bet naktimis tų žmonių nebelieka. Daug kalbame apie savanoriavimą, gerumą, tačiau kad taip realiai imti, sėsti į traukinį ir atvažiuoti...
Nusprendžiau, kad aš tai turiu padaryti ir čia esu nuo ketvirtadienio ryto. Tiesa, prieš tai užvažiavau į Klaipėdos universitetinę ligoninę. Ten mane apmokė, parodė skyrių, kuriame gydomi 55 pacientai. Mane supažindino su visomis taisyklėmis, darbo specifika. Esu dėkinga Vincui Janušoniui ir visai jo komandai. Jie suteikė visas įmanomas žinias, kad atvykusi galėčiau jaustis ne tik gera slaugytojos padėjėja, žmogus, turintis 18 metų patirtį sveikatos sistemoje, tačiau turėčiau tas specifines sergančiųjų koronavirusu slaugytojos žinias. Dėl to čia ir esu. Noriu atsakyti į kylančius klausimus dėl šios įstaigos, nes apie ją sklando daugiau gandų ir netikrų žinių, nei to, kaip mes čia iš tiesų gyvename.
– Pirmiausia – apie pacientų būklę. Savaitgalį buvo Klaipėdos universitetinės ligoninės konsiliumas. Nesate medikė, bet akivaizdu, matote tuos žmones. Kaip jie jaučiasi, kokia jų būklė?
– Galiu atsakingai pasakyti – nė vienas iš jų nekarščiuoja, nė vienas iš jų nedūsta, nekosėja. Nuo to momento, kai jiems buvo paimtas mėginys, praėjo jau 10 parų. Tiesiog mes nebežinome, ar dar laukti kažkokio pablogėjimo, ar tikėtis tik gerėjimo. Esu labai dėkinga Vilniaus miesto savivaldybei, kuri mums davė savo greituosius testus. Šiuo metu mano sūnus yra pakeliui ir netrukus užveš mums tuos testus.
Bandysime atlikti testus dėl savęs, tiesiog pasitikrinti, ar tikrai taip gali būti, kad jau turime pasveikusių pacientų. Nes jei žiūrėsime nuo pradžios, ta slaugytoja, kuri galimai atnešė į šią įstaigą virusą, ji paskutinį kartą įstaigoje buvo balandžio 5 d. Tad matome pacientų būklę – jau vakar daugybė žmonių patys kilo iš lovos, šiandien dar daugiau žmonių patys kyla iš lovos, nori patys eiti į tualetą. Nenoriu apsigauti, bet man atrodo, kad daugybės pacientų būklė gerėja.
– Bendravote su pacientų artimaisiais, suprantu, kad didžioji jų dalis nenori, kad jų artimieji būtų perkeliami į kitą vietą. Kaip apskritai artimieji vertina tą situaciją? Jie pasakojo, koks jiems susidaro įspūdis dėl visos šios situacijos?
– Taip. Reikėtų pasakyti, kad ši įstaiga dirba jau gana seniai, ji turi didžiulį įdirbį. Yra pacientų, kurie šios komandos žmonių yra slaugomi jau dvejus ir daugiau metų. Tokių pacientų, kurie yra slaugomi daugiau nei pusmetį, mes suskaičiavome jau 8. Jie jau yra tapę šeimos nariais. Dėl to taip, kaip artimieji stengiasi padėti – tai yra nerealu. Patys artimieji rengiasi šiuos „ufonautų" skafandrus ir padeda mums maitinti. Vienoje palatoje yra dukra, kuri slaugo tėtį, kitoje palatoje – žmoną slaugantis vyras, dar kitoje – moteris, kuri slaugo mamą. Turime tris savanorius, kurie žino, kas yra slauga. Būtent šie savanoriai mums labai padeda slaugydami savo artimuosius, kartu pasirūpindami ir šalia esančiais ligoniais.
– Užsiminėte, kad daliai hospiso globotinių valstybės finansuojamos 120 globos dienų jau yra pasibaigusios, jų artimieji jau kurį laiką moka už paslaugas. Teisiškai savivalda neturi teisės kažkur priimti tų žmonių. Kaip jūs matote, kokia būtų išeitis? Nes dabar sveikatos apsaugos ministerija leido juos palikti 2 savaites. Kas toliau?
– Teisiškai įstaigoje gali būti tik 1 pacientas, realiai gulėjo 40. Prokuratūra pradėjo ikiteisminį tyrimą. Jūs esate savanorė, o ne vadovė, bet kuriuo atveju, turite įvairiausios patirties, taip pat – ir įstatymų leidyboje. Kaip apskritai vertinate tą padėtį, kiek įmanoma atsiribojant nuo to, kad direktorė, kaip sakėte, yra sena jūsų pažįstama?
– Nenorėčiau vertinti. Susipažinau su dokumentais. Šiandien nenorėčiau sakyti savo nuomonės, kuri tikrai nėra palanki Klaipėdos miesto tarnyboms. Viskas prasidėjo nuo formalumų, dėl to, kad įstaigai buvo liepta įsirengti liftą. Tas projekto derinimas užtruko. Po to buvo pasakyta, kad vienoje palatoje trūksta kriauklės. Visą laiką rasime, prie ko prisikabinti. Nežinau, ar gyvenime būna įstaigų, kuriose viskas yra idealu. Tačiau matydama komandos profesionalumą, matydama jų patirtį, žinodama – negaliu rizikuoti juos gindama – bet galiu pasakyti, kad vis tik negalima užsiciklinti ties kažkokiais biurokratiniais dalykais.
Esu aplankiusi visas iki vienos Lietuvos ligonines, žinau visokiausius jų „abrakadabra", kaip jie man yra prisipažinę, kaip jie pacientų nestumdo, o tik korteles nešioja iš vieno skyriaus į kitą ir t.t. Manau, kad yra žymiai rimtesnių ir gilesnių problemų mūsų sveikatos sistemoje, į ką reikėtų nukreipti dėmesį.
Dabar manau, kad Rasa Dagienė tapo savotišku taikiniu. Visiems visada smagu susikurti priešą. Gavosi, kad ji yra sukurtas priešas ir visi prieš ją kovoja užuot padėję. Nes iš tikrųjų reikalinga pagalba. Tegul po to prokuratūra aiškinasi ir t.t. Kad ir kaip būtų, buvo gauta licencija ligoninės veiklai ir kitoms medicininėms paslaugoms. Dabar nenoriu veltis į visus teisinius dalykus. Tiesą pasakius, man jie šiandien net ne taip stipriai svarbūs. Manau, kad Rasa, ką galės, viską ištaisys, ir visi protingi reikalavimai bus išpildyti.
– Kokia šiuo metu yra situacija hospise, ar užtenka darbuotojų, ar užtenka savanorių, apsaugos priemonių?
– Dėl darbuotojų. Visas šis sukeltas ažiotažas apie tai, kad čia bus išvežti ligoniai, hospisas bus uždarytas, kad bus pradėti ikiteisminiai tyrimai – tikrai šiuo kritiniu momentu labai stipriai pakenkė. Tie darbuotojai, kurie buvo nusiteikę atvykti dirbti, kol kas sustabdė tuos savo sprendimus. Ačiū Dievui, kad kažkaip sukamės.
Šiuo metu pas mus yra 7 profesionalūs medikai ir apie 10 savanorių. Visi sukamės, kaip galime, net neskaičiuojame valandų, į tabelį užrašysime tiek, kiek reikės, o dirbame absoliučiai neskaičiuodami. Tarkime, 3 val. nakties rašau žinutę, ar viskas gerai, ar galės atbėgti; matydama, kad 5 val. kita pamaina nesusitvarko, pati žadinu kitus ir visi ateiname padėti. Mums savivaldybė yra suteikusi butus karantinuotis, ačiū Dievui, kad tai yra visiškai šalia, 3 minutės kelio nuo hospiso. Tad greitai visi sukylame ir atbėgame, jei matome, kad kažkokioje pamainoje vyksta kažkoks įvykis.
O tas įvykis yra labai paprasti dalykai – kai pacientą reikia vesti apiprausti, maudytis ir t.t., ir iškart iškrenta pusė valandos. O kai pagalvoji, kad reikia prižiūrėti ir sutvarkyti, pakeisti sauskelnes 4 kartus per dieną 27 pacientams, tai yra gana nemažas krūvis.
– Kaip atrodo jūsų diena?
– Kodėl Vilniaus miesto savivaldybė, jei esate Klaipėdoje?
– Atvirai pasakius, kreipiausi į merą ir sakiau, kad atvykstu padėti daryti įvairiausius darbus – ir iš tiesų darau įvairiausius darbus, padedu administracijai, padedu keisti sauskelnes, padedu sesutėms dalinti vaistus ar bent jau užspausti lašelines ir pan. Turiu omeny, viską darome – ir grindis valome, ir indus plauname, ir maistą daliname. Turime kritinę situaciją, reikia iš jos kažkaip išsisukti. 6 ryto keičiame sauskelnes, 8 val. maitiname, 12 val. vėl maitiname, tuomet keičiame sauskelnes, vakarop vyksta maisto dalinimas, vakarienė, tuomet prieš vakarienę ar po jos dar kartą pereinami visi pacientai, ir kam reikia pakeičiamos sauskelnės, tuomet 22 val. darkart keičiamos sauskelnės.
– Turbūt daug kam iš žiūrovų kyla klausimas: juk tai – natūrali rizika užsikrėsti ir jums pačiai. Jums nebaisu būti tokioje aplinkoje?
– Manau, kad mes tikrai labai atsakingai žiūrime į savo sveikatą ir apsaugą. Turime 4 neužkrėstus pacientus – kaip bebūtų, atsitiko taip, kad 31 buvo užkrėstas, o 4 liko neužkrėsti – tie 4 taip pat gyveno šiame fone, dalis darbuotojų persirengia drabužius ir eina į jų zoną. Kadangi šiems pacientams buvo po du kartus paimti mėginiai, ir jie visi buvo neigiami, vadinasi, iš tikrųjų įstaigoje laikomasi maksimalių apsaugos standartų, tai mane labai džiugina.
Mes visi maksimaliai stengiamės – net miegame su akiniais, tarpusavyje taip pat bendraujame nenusiimdami visos šios ekipiruotės. Saugomės, kaip galime. Mes naudojame taip vadinamą 5 lygio apsaugą, nors mūsų pacientus reikėtų įvardyti kaip 4 lygio pacientus. T. y., mes naudojame didesnę apsaugą nei turime užsikrėtusius pacientus.
– Kiek laiko dar ketinate savanoriauti hospise?
– Pabūsiu tol, kol grįš nauja komanda arba kol normalizuosis darbas. Dabar akivaizdu, kad tikrai labai reikia žmonių su tam tikrais vadybiniais sugebėjimais. Nes kasdien ateina nauji žmonės. Pvz., šiandien pas mus atėjo nauja slaugytojos padėjėja – mergaitė yra 3 kurso slaugos studentė, bet nė karto gyvenime neatlikusi praktikos. Tad turėsime ją įvesti.
Ačiū Dievui, kad visos kitos slaugytojos yra nepaprastai patyrusios. T.y., jei kam nors reikia ploti stovint, tai reikia daryti mūsų pagrindinei slaugytojai Vilmai. Kiekviena įstaiga ją turėtų imti už bet kokius pinigus. Jei mūsų medicinoje būtų bent pusė tokių slaugytojų, mes būtume ne Izraelio, ne Šveicarijos lygio, o numeris vienas pasaulyje.
– Ponia Zuokiene, kodėl jūs apskritai nutarėte tapti slaugytoja?
– Ne kartą esu sakiusi, kad turiu tokių minčių – planuoju steigti hospisą. Esu tam pasiruošusi psichologiškai, nes daugybę metų dirbu su onkologiniais ligoniais. Man labai gaila, kad mano skyrybų procesas užsitęsė taip ilgai, kad negaliu imtis naujos veiklos. Jau galbūt prieš metus galėjau pradėti tai daryti, tačiau dėl tam tikrų asmeninių priežasčių visa tai stringa. Tiesiog tikiuosi, kad vieną gražią dieną tai, ką esu suplanavusi, kažkur šalia Vilniaus ir pamatysime.
– Daug kas gali paklausti, ar tokia rizikinga savanorystė nėra per didelis įnašas į visuomenės bendrumą, ar kaip tai pavadintume, koronaviruso akivaizdoje. Nemanote nešanti per didelę dalį?
– Suprantate, jei būčiau mačiusi, kad yra kitų drąsuolių, aš taip nebūčiau padariusi. Kartais supranti, kad jei ne tu, tai kas tada? Iš kitos pusės, čia yra ir kitų savanorių. Yra ne tik tų žmonių, kurių artimieji čia yra, bet yra ir merginos, studijuojančios slaugą. Tokių turime dvi, tai yra nepaprastai šaunios mergaitės, jos yra savanorės. Turime kelis vaikinus, kurie ateina tiesiog plauti grindis, nes, kaip patys sako, daugiau nieko negali padaryti – nuo ryto iki vakaro tik tai ir daro, plauna grindis. Kitas vaikinas dezinfekuoja – nupurškinėja tiek mus visus, tiek visas priemones, patalpas ir t.t. Turime ir kitų savanorių, kurie lygiai taip pat, kaip aš, kažkuria prasme rizikuoja.