„Nuolatinis rėksmingas priminimas apie pavojus Lietuvai blogina Lietuvos investicinį klimatą, kuris ir iki tol nebuvo labai geras. <…> O tolesnis gąsdinimas, rizikų didinimas, eskalavimas neprisideda nei prie politinio, nei prie psichologinio stabilumo Lietuvoje, nei prie mūsų investicinio patrauklumo. Mes save projektuojame kaip pafrontės valstybę, kuri tuoj įsitrauks į karą“, – interviu „Delfi“ teigia K. Maniokas.
Jo žodžiais, Lietuvos užsienio politika yra visiškai izoliuota nuo Lietuvos ekonominių interesų.
„Apskritai ši Vyriausybė veikia kaip toliausiai nuo verslo esanti Vyriausybė. <…> Ir ne tik dėl užsienio politikos, bet ir dėl to, nuo ko pradėjome pokalbį – energetikos. Kalbama tik apie gyventojus ir jiems numatomas kompensacijas, bet ne verslo interesus ir jo eksporto potencialą, kuris, beje, irgi priklauso nuo Kinijos, nes daugelio Europos partnerių, su kuriais dirbame, rinka yra Kinijoje“, – svarsto pašnekovas.
Lietuvos Užsienio reikalų ministerijos (URM) sprendimus dėl Taivano ir Kinijos K. Maniokas vadina „nepaprastai kvailu, neapgalvotu išsišokimu“, o šią vasarą pratrūkusį skandalą dėl Kaliningrado tranzito aiškina taip: „Tai – tos pačios Taivano krypties tęsinys, <…> noras, kaip jūs sakote, „būti avangarde“. Būti politikos iniciatyvų avangarde bet kokia kaina. Tai supratimas, kad mes negalime labai smarkiai padėti Ukrainai nei ginklais, nei finansiniais ištekliais, ir iš to kylantis bandymas padėti retorikos priemonėmis.
Tai senas mūsų užsienio politikos metodas – grįsti savo veiksmus tuštoka retorika. Žodžiai – vienintelis kapitalas, kurį mes naudojame. Tęsiant šią tradiciją Ukrainos karo kontekste, tiesiog atsirado dar viena galimybė pasireikšti ir „būti avangarde“.