Šis „Reuters“ žurnalisto klausimas V. Putino iš vėžių neišmušė: tai juk buvęs KGB agentas ir faktinis Rusijos vadovas nuo 1999 m. Tačiau atsakymas buvo daugiau nei banalus.
„Kalbant apie rūmų perversmą, aš galiu jus užtikrinti, kad mes neturime „rūmų“, taigi rūmų perversmas yra neįmanomas. Oficiali prezidento rezidencija yra Kremlius, jis gerai saugomas, o tai svarbus faktorius Rusijos instituciniam stabilumui. Tačiau stabilumas labiausiai remiasi ne tuo. Nėra jokio kito stabilumo, išskyrus Rusijos žmonių paramą. Nemanau, kad jūs turite abejonių, jog didžioji dauguma mūsų žmonių remia esmines mūsų užsienio ir vidaus politikos iniciatyvas. Kodėl tai vyksta? Nes žmonės giliai savyje jaučia, kad mes, ir ypatingai aš, veikiame didžiosios Rusijos žmonių dalies interesų labui“, - sakė V. Putinas ir staigiai peršoko prie Ukrainos reikalų.
Nereikia pernelyg domėtis politika, kad suprastum, jog V. Putinas „rūmų perversmo“ temos išvengė. Rūmų perversmas neįmanomas, nes Rusijoje nėra rūmų? Jis neįmanomas, nes Kremlius gerai saugomas?
Kitaip tariant, V. Putinas neatsakė į klausimą, ar pasitiki savo aplinka ir ar nesibaimina perversmo iš artimosios aplinkos. Jis tik aiškiai pasakė, jog Rusijoje nesitiki Maidano.
Todėl kyla klausimas, kiek V. Putinas gali jaustis ramus savo kėdėje, kai dėl Vakarų paskelbtų sankcijų ir naftos kainų šuoliavimo žemyn biudžetas – kartu ir oligarchai – praranda milijardus? Kiek laikysis valdžios vertikalė, grįsta klanų tarpusavio sąveika, kurioje V. Putinas atlieka krikštatėvio vaidmenį?
Įmanomas tik karinis perversmas?
Rytų Europos studijų centro analitikas Marius Laurinavičius teigia, kad V. Putino padėtis Rusijos valdžios olimpe išlieka stabili, nes sistema sukurta taip, kad rūmų perversmo niekas pernelyg netrokštų. Taip, vidiniam ratui priklausantys oligarchai veikiausiai yra nepatenkinti prarasdami pinigus dėl Vakarų sankcijų ir naftos kainų smukimo. Galbūt jie užkulisiuose net bamba, tačiau, M. Laurinavičiaus nuomone, nė vienas klanas Rusijoje nėra suinteresuotas V. Putino nuvertimu.
„Mano nuomone, visi klanai vienodai neturi motyvo to daryti dėl vienos paprastos priežasties. Sistema sukurta taip, kad V. Putinas būtų reikalingas visiems. Kitaip prasidėtų tokio nestabilumo laikotarpis, kad niekas negalėtų būti tikras, jog nebus sunaikintas. Tai yra esminė galių balanso sistemos prasmė. V. Putinas ir pats stengiasi palaikyti tokį balansą: jei kuris klanas sustiprėja, jis palinksta į priešingą pusę, nukapoja keletą galvų. Jis tuo pats irgi naudojasi. Sistema sukurta panašiai kaip mafijoje: dažniausiai į krikštatėvį niekas nesikėsina, nes jei pasikėsinsi, prasidės visų karas prieš visus. Juk karas būtų ne prieš V. Putiną, o vienų prieš kitus, mat jų interesai labai skirtingi“, - sakė M. Laurinavičius.
Remiantis M. Laurinavičiaus tyrimais, Rusijos politinės sistemos esmę sudaro konkurencija tarp skirtingų klanų, kuriems vadovauja sistemai ištikimi oligarchai ar buvę saugumiečiai. Savo įtaką jie grindžia ne oficialiomis užimamomis pareigomis, bet jiems patikėta tam tikro sektoriaus kontrole arba neformalia galia.
Pavyzdžiui, energetikos sektorių kontroliuoja „Rosneft“ vadovas Igoris Sečinas, silovikams iš specialiųjų tarnybų vadovauja prezidento administracijos vadovas Sergejus Ivanovas, „Rusijos geležinkelių“ sektorius atiduotas į Vladimiro Jakunino rankas, karinį-pramoninį kompleksą kuruoja Dmitrijus Rogozinas. Laikoma, kad didelę įtaką yra sukaupęs gynybos ministras Sergejus Šoigu, savo klaną yra subūręs buvęs užsienio reikalų ministras ir žvalgybos vadovas Jevgenijus Primakovas, esama ir kitų aplink atskirus asmenis susikūrusių klanų.
Rusijos judėjimo „Rus Sidiaščiaja“ direktorė, buvusi Rusijos opozicijos koordinavimo tarybos narė Olga Romanova savo interviu charter97.org išskyrė keturis tarpusavyje kovojančius klanus: pirma, specialiųjų tarnybų klanas, vadovaujamas I. Sečino, antra, vanagų klanas, vadovaujamas S. Šoigu, trečia, V. Putino draugų klanas, tarp kurių yra broliai Rotenbergai, Genadijus Timčenka ir broliai Kovalčiukai, ketvirta, „Gazprom” klanas, kuris esą jungia Aleksejų Milerį ir Dmitrijų Medvedevą. Jos teigimu, V. Putinas yra I. Sečino ir S. Šoigu klanų kovos įkaitas.
M. Laurinavičius klanus skirsto kiek kitaip, bet, jo nuomone, pastaruoju metu Rusijoje V. Putiną norėtų nuversti nebent už karą Ukrainoje pasisakantys radikalai, bet tai nenaudinga kitoms grupuotėms, todėl jos pasipriešintų panašiems virpesiams.
„Kaip esu sakęs, aš manau, kad pats V. Putinas Ukrainoje juda taikos susitarimo link Minsko susitarimo pagrindu. Radikaliausioji dalis – tarp jų Igoris Strelkovas-Girkinas, kuris tą viešai sako, Aleksandras Duginas, kiti žmonės, už jų stovintis karinis-pramoninis kompleksas, Sergejus Čemezovas, D. Rogozinas – jie būtų už karą. Bet jeigu jie staiga sugalvotų nuimti V. Putiną, tai yra įmanoma tik karinio perversmo būdu, šiuo metu rūmų perversmas nėra įmanomas“, - sakė M. Laurinavičius.
Analitiko nuomone, kalbant apie V. Putino padėties stabilumą galima kelti tik vieną klausimą – kas Rusijoje yra nepatenkintas prezidentu. Pašnekovo manymu, V. Putinu labiausiai nepatenkinti radikalai arba karingasis sparnas: D. Rogozinas, S. Čemezonas, S. Ivanovas.
„Nebūčiau tikras, kad jie yra tiek juo nepatenkinti, kad galėtų net potencialiai kelti grėsmę. Bet ten yra ir daugiau žmonių tas pats I. Strelkovas-Girkinas, įvairūs generolai, kurie yra net nematomi, bet nepatenkinti. Taigi grėsmę labiausiai galėtų tie, bet tai jau nebe rūmų perversmo, o karinio perversmo scenarijus, kuriuo aš vis tik nelabai tikiu“, - sakė M. Laurinavičius.
Jo manymu, radikalų tikslai įvairūs, tačiau Rusijoje, kaip ir kitur, galioja sena kaip pasaulis taisyklė: yra žmonių, kurie iš karo turtėja. Kadangi karinio-pramoninio komplekso atstovai iš karo Ukrainoje turtėja, jie gali pykti ant V. Putino, kuris šioje Rytų Europos valstybėje taip ir nepradėjo plataus masto ginkluoto konflikto: jis taip ir liko lokalaus pobūdžio.
„Karas yra kitokia vogimo forma. Per karą labai lengva viską nurašyti karui. Tai vyksta net civilizuotose valstybėse, bet tai laikoma tiesiog verslo forma. Kariniam-pramoniniam kompleksui, kur jis bebūtų – Vakaruose, Rytuose – karas visados yra naudingaas. Rusijoje tai nudojama absoliučiai necivilizuotomis priemonėmis, net nekreipiant dėmesio į kitus šalies elito atstovus ir jų interesus“, - sako politologas.
Klausiamas, ar, jo nuomone, V. Putinui kelia grėmę revoliuciniai pilietiniai judėjimai, M. Laurinavičius svarstė, kad Maidanas Rusijai tikrai negresia. Pasak politologo, kelių šimtų tūkstančių žmonių demonstracija Maskvoje yra niekas. „Pas mus Vilniuje apie Sąjūdį rimtai pradėjo kalbėti, kai pasirodė apie 500 tūkst. žmonių Vingio parke. Ukrainoje buvo milijonas žmonių gatvėse Kijeve. Jam nėra ko bijoti dėl visuomenės paramos“, - sakė M. Laurinavičius.
Rusijos perversmų istorija
Rusijos istorijoje pavykusių ir nepavykusių perversmų gausu. 1991 m. rugpjūčio mėnesį Maskvoje buvo bandyta įvykdyti pučą prieš reformatorių Michailą Gorbačiovą. Valstybės perversmui vadovavo Valstybinis ypatingosios padėties komitetas (GKČP), kurį sudarė aštuoni nariai, tarp jų SSRS viceprezidentas Genadijus Janajevas, KGB vadovas Vladimiras Kriučkovas, vidaus reikalų ministras Borisas Pugo ir gynybos ministras Dmitrijus Jazovas.
Jie paskelbė pusei metų įvedantys šalyje nepaprastąją padėtį ir nurodė, kad M. Gorbačiovas dėl „sveikatos priežasčių" nebegali eiti savo pareigų. Tačiau perversmas nepavyko pasipriešinus Rusijos visuomenei.
Tačiau vienas dramatiškiausių įvykių Rusijos istorijoje yra bolševikų perversmas 1917 m. Kaip savo knygoje „Kruvinos žemės: Europa tarp A. Hitlerio ir J. Stalino“ pasakoja istorikas Timothy Snyderis, bolševikų revoliucija Rusijoje pavyko ne tik dėl susiklosčiusių aplinkybių, bet ir dėl Vokietijos įtakos.
Vykstant Pirmajam pasauliniam karui 1917 m. pradžioje imperijos kareiviai ir nuskurdę valstiečiai sukilo ir nuvertė monarchiją. Naujas liberalusis režimas bandė išlaikyti Rusijos pozicijas kare, tačiau vokiečiai, anot T. Snyderio, turėjo slaptą ginklą – Vladimirą Leniną.
„Tų metų balandį vokiečiai tremtyje Šveicarijoje gyvenusį Leniną pasiuntė į Rusijos sostinę Petrogradą kelti revoliucijos, turėjusios pašalinti Rusiją iš karo. Padedamas savo charizmatiškojo sąjungininko Levo Trockio ir drausmingų bolševikų, remiamas dalies gyventojų Leninas lapkritį įvykdė perversmą. 1918 m. pradžioje naujoji Lenino vyriausybė pasirašė su Vokietija taikos sutartį, pagal kurią Baltarusija, Ukraina, Baltijos šalys ir Lenkija atiteko Vokietijai. Iš dalies Lenino dėka Vokietija laimėjo karą Rytų fronte ir trumpai patyrė, ką reiškia būti Rytų imperija“, - rašo T. Snyderis.
Daugybė rūmų neramumų Rusijos imperiją krėtė nuo Petro I mirties 1725 m. iki Jekaterinos Didžiosios valdymo pradžios 1762 m.
Po Petro I mirties imperijos sostą užėmė jo antroji žmona Jekaterina I kartu su rūmų sargybos vadu Aleksandru Menšikovu. Moteris mirė po dvejų metų sostą palikusi Petro Didžiojo anūkui Petrui II, tačiau berniukas perimdamas sostą buvo sulaukęs vos 11 metų amžiaus, todėl realiai imperiją valdė regentu tapęs A. Menšikovas. Neilgai trukus regentas susirgo ir mirė, jo vietą užėmė Andrejus Ostermanas ir Aleksejus Dolgorukis. Tačiau imperatorius Petras II mirė nuo raupų sulaukęs 14 metų.
Po Petro II mirties į sostą buvo pasodinta Petro I dukterėčia Ana Ivanovna. Aukščiausioji slaptoji taryba ją pasirinko tikėdamiesi kišeninio imperatoriaus, tačiau tokios viltys neišsipildė. Ji valdė dešimt metų, savo įpėdiniu paskyrė dukterėčios mažametį sūnų Ivaną VI, regentu – mylimą favoritą Ernstą Bironą. Vis tik mažojo imeratoriaus ir regento valdymas tetruko metus – nuo 1740 iki 1741 m.
Toliau sostas teko nesantuokinei Petro Didžiojo dukteriai Jelizavetai Romanovai. Ji dukart prieš tai mėgino užimti imperijos sostą, todėl 1741 m. įvykdė rūmų perversmą. Jelizavetos valdymas truko iki 1762 m., tuomet sostą užėmė Jelizavetos pasirinktas įpėdinis, Petro I anūkas Petras III, kuris valdė viso labo 6 mėnesius. Iš sosto Petrą III išvertė jo žmona Jekaterina II arba Jekaterina Didžioji.