Ko M.Gorbačiovas Lietuvos pavyzdiniame sovietmečio kaime ieškojo

1990 m. sausį, kai Lietuva skaičiavo paskutines dienas Sovietų Sąjungoje, mūsų šalyje netikėjai apsilankė aižėjančios imperijos vadovas Michailas Gorbačiovas. Kurgi geriausia kalbėti apie pasilikimo SSRS naudą, jei ne pavyzdiniame sovietmečio kaime - su našiu, neprasigėrusiu kolūkiu, išplėtota infrastruktūra bei traktorininkais, į kurių namus ne gėda pakviesti ir patį M.Gorbačiovą, ir...  silpna rezistencija.

DELFI pasivaikščiojo šiais jo pėdsakais Šiaulių rajono Bridų kaime, susitiko su įvykio liudininkais. Kaip jie atsimena akimirkas prieš didžiąsias permainas – po poros mėnesių paskelbtą Nepriklausomybės atkūrimą kovo 11-ąją?

1990 m. sausio 12 d. M. Gorbačiovas su didžiule palyda iš Maskvos ir visu tuometiniu Lietuvos Centro komiteto ir Saugumo elitu apsilankė Šiauliuose ir rajono kaime – Briduose. Apie vizitą buvo pranešta tik iš vakaro, todėl, pasak liudininkų, pasiruošti, ypatingai pasidabinti laiko neliko. Kita vertus, to ir nereikėjo, nes Bridai seniai garsėjo kaip sovietmečio perlas, kurį nuolat rodydavo iš draugiškų socialistinių valstybių atvykstančioms delegacijoms. Nereikia pamiršti, kad naująjį socialistinį rytojų Briduose imta kurti ant išdegintos žemės – beveik visas kaimas po Antrojo pasaulinio karo buvo ištremtas, tarpukario nepriklausomybės ženklai išrauti su šaknimis.

Į apsaugos iššukuotus namus traktorininką parvežė limuzinu

M. Gorbačiovo apsilankymo Briduose istorijos puslapių vartymą DELFI pradėjo apsilankymu pas buvusį kolūkio „Pirmyn!“ traktorininką Joną Klusą, kuriam teko garbė priimti aukščiausio rango svečią namuose. Mus svetingai įsileidžia J. Kluso dukra Lina Sabutienė, kuri dabar gyvena į Šiaulius po žmonos mirties išsikrausčiusio tėvo namuose. Nuosavame name laukia ir J. Klusas, kuris kone kas dieną grįžta į Bridus, šį kartą ir todėl, kad sutarė susitikti su DELFI. Greitai 75-etį švęsiantis J. Klusas, glaudžiantis prie savęs mažąją anūkėlę, pavadina į svetainę, tą pačią, kur prieš 23-ejus metus lankėsi M. Gorbačiovas su žmona Raisa.

Tuo metu pavyzdinio kaimo pavyzdinėje gatvėje esančiame nuosavame name gyvenančiam, įvairiais pagiriamaisiais raštais ir ordinais už darbą apdovanotam traktoristui J. Klusui apie M. Gorbačiovo planuojamą apsilankymą buvo pranešta tik iš pačio ryto. Atvykę apsaugininkai nuodugniai apžiūrėjo namus. Pastebėję, kad į namus vedančių laiptų viena akmeninė plokštė juda, tuojau pat kažką informavo, greičiausiai pranešė, kad reikia lipti atsargiai.

„Nuo dirbtuvių kartu su M.Gorbačiovu atvažiavau limuzinu“, - šypsodamasis prisimena J. Klusas.

Į namus sugužėjo daug žmonių, tačiau į nedidukę svetainę, kurioje laukė J.Kluso žmona, dvi dukros ir žentas, buvo įleisti tik Gorbačiovai ir dar keli jų palydovai. Visi kiti liko už durų.

„Buvo minkšta dalis, sekcijos nebuvo, - rodydamas į sekciją, kurią kadaise nusipirko už pardavus Lenino ordiną gautą tūkstantį litų, J. Klusas apgailestauja, kad dabar galėtų gauti kone 15 kartų daugiau. Netrukus tęsiamas atsiminimų pasakojimas. - M. Gorbačiovas atsisėdo, korespondentus išvarė, pastatė apsaugininką tarpdury ir pasakė: „Aš noriu atsipūsti.“ Nieko nebuvo pasiruošta. Buvo pasakyta, kad nieko nereikia, nieko nevalgys, niekuo nevaišinti.“

Mus J. Klusas svetingai kviečia sėstis, dukra vaišina kava, saldumynais. Šiltai apsirėdę šeimos nariai apgailestauja, kad kambaryje vėsoka, o juk pokalbis trunka ilgiau nei tuomet, kai Sovietų Sąjungos vadovas užtruko vos 15-20 minučių, svečiai tąkart nė paltų nenusiėmė.

Ir apie ką gi jie kalbėjosi per tas minutes? „Ai, žinai...“ - numykia J. Klusas. Tačiau jam į pagalbą atskuba dukra Lina: „Kaip darbas? Kaip sekasi? Na tokie buitiniai reikalai.“

Gorbačiovai apžiūrėjo ir namus, kurie buvo ir anksčiau rodomi svečiams iš socialistinio bloko pasaulio, dažnai pastebima, kad gyvena labai gerai, turi daug vietos. „Brazauskis (Algirdas Brazauskas – red. past.) irgi visur apėjo, visus sklepus, katilines apžiūrėjo. Buvo ir Jocas – mūsų kolūkio pirmininkas, labai geras“, - prisiminė J. Klusas.

Šioje vizitacijoje irgi dalyvavęs buvęs kolūkio pirmininkas Aloyzas Jocas taip pat savo namuose po ilgokų derybų priėmė DELFI. Jis pasakojo, kad J. Klusas buvo geras traktoristas, tvarkingai gyveno, tačiau, iš esmės, M. Gorbačiovą buvo galima vesti į bet kuriuos kitus namus, nes viso kaimo kolūkiečiai buvo tvarkingi.

Raisai ištrūko sijono saga

Dabar dukrytę gimtuose namuose auginanti J. Kluso dukra Lina tuomet buvo 20-etė. Pasak jos pačios, M. Gorbačiovo apsilankymas tuomet neatrodė kažkuo ypatingas. Tą dieną jai buvo laisvadienis, todėl atsitiktinai buvo grįžusi namo ir tiesiog pateko į ją tuomet nelabai dominusių įvykių sūkurį. Jai tik akį traukė M. Gorbačiovo žmona Raisa, kuri jai pasirodė labai graži. Pirmoji Sovietų Sąjungos ponia Klusų dukroms padovanojo saldainių.

Tuo tarpu J. Klusas prisimena jį prajuokinusią akimirką, kai po namus besižvalgydama Raisa virtuvėje kelis kartus bandė nesėkmingai patraukti užuolaidėlę, kuri buvo įtaisyta tarp dvigubo rėmo lango stiklų.

Tuo metu vos prieš kelias dienas Bridų darželio vedėjos pareigas pradėjusi eiti dabartinė kaimo seniūnaitė Rasa Šiškuvienė, atlydėjusi mus į Klusų namus, prisiminė kita nedidelį incidentą, į kurį pateko M. Gorbačiovo žmona: „Žengė žingsnį ir tik capt už pilvo! Pasirodo, ištrūko sijono saga.“ Tada visa delegacija sustojo. Staigiai atsirado adata, siūlas. Darželyje buvusios moterys vietoje įsiuvo ištrūkusią sagą. Tik tuomet visi vėl ėjo toliau.

Dar viena įvairių atgarsių sulaukusi akimirka – Raisai paprašius darželinukus ką nors padainuoti, auklėtojos sekundę sutriko, bet netrukus užvedė dainelę „Graži mūsų šeimynėlė šiandien susirinko...“ , per kurią vaikai ratu apsupo M. Gorbačiovo žmoną. „Paskui iš šito žaidimo tokią politiką padarė...“, - R. Šiškuvienė tikina, kad nors kai kuriems tai atrodė specialiai padarytas netinkamas pasirinkimas, iš tiesų tai buvo visiškas ekspromtas, pirma, kas šovė į galvą, ką vaikučiai mokėjo.

Susitikimuose ir valgydamas patikrintą maistą aiškino, kad laisvėje viskas brangs

„Buvo atvykęs ir Brazauskis (Algirdas Brazauskas – red. past.) M. Gorbačiovas jam sakė: „Algirdai, kaip buvo nebebus. Už viską mokėsit brangiai. Taip juk ir yra dabar – ar ne? Geras žmogus buvo, negali sakyt. Ir katedrą atidavė, juk jei būtų nors žodį prieš pasakęs iš Maskvos, būtų sutrypę viską dar ne taip. Aukų būtų daug daugiau – būtų sutraiškę kaip kirminus“, – įžvalgomis apie po metų nutikusius sausio 13-osios kruvinus įvykius dalinosi buvęs traktorininkas. 

Apie perspėjimus, kad pasitraukimo pasekmės bus skaudžios, pasakoja ir tuometis kolūkio „Pirmyn!“ pirmininkas ir TSRS Aukščiausiosios Tarybos deputatas A. Jocas. Jis su delegacija ir lydinčiais smalsuoliais atvykusį M. Gorbačiovą pasitiko kolūkio dirbtuvėse. Sovietų Sąjungos vadovas atpažino TSRS Aukščiausiosios Tarybos deputatą, tačiau iš anksto, pasak A. Joco, nežinojo, kad vyksta į būtent deputato vadovaujamą kolūkį.

M. Gorbačiovas apžiūrėjo kolūkio dirbtuves, nuėjo kartu su A. Jocu ir į buitines patalpas. Tai virto tam tikru incidentu, nes tai buvo kruopščiai suplanuoto maršruto nesuderintas žingsnis, kelią netgi pastojo apsaugininkas. „Aš jį ranka lengvai stumtelėjau, tuomet nė nesupratau, kad čia kažkas negerai“, - pasakojo A. Jocas.

Jis tikino, kad M. Gorbačiovas pasikalbėjo su kolūkio darbininkais, sulaukė ir klausimų, kas bus, jei sieksime laisvės. Politikas protino, kad pasitraukimas iš Sovietų Sąjungos bus žalingas. Tačiau tie pokalbiai buvo trumpi. „Išsišokimų, labai aštrių pasisakymų nebuvo, - sakė jis. - Pats M. Gorbačiovas bendravo, kaip paprastas žmogus, draugiškai, nevedė per daug tos agitacijos.“

Intensyviau įtikinėjimą M.Gorbačiovas tęsė per pietus, kurie jam ir svarbiausiai svitai buvo pataisyti dar viename kaimo pasididžiavime – medicinos punkto veidrodinėje salėje. Verta paminėti, kad su Sovietų Sąjungos vadovu atskrido ir virėjai. Pasak A. Joco, visgi barščiai ir kepsnys buvo patikėti ruošti jų šeimininkėms, tačiau prieš tai visi produktai buvo nuodugniai patikrinti atsivežtų laboratorijos specialistų iš Maskvos.

M. Gorbačiovas aiškino, kad pasitraukimas iš Sovietų Sąjungos ekonomiškai yra nenaudingas, yra kitų būdų siekti daugiau laisvės. Žadėjo suteikti visišką prekybos laisvę, leisti savarankiškai ekonomiškai tvarkytis. Paklausus, kaip reagavo A. Jocas, jis atsakė tiksliai nepamenąs, ką sakė, bet ketinimus atsijungti minėjo, bent jau tikrai galvojo, kad Nepriklausomybė – teisingas kelias. „Tuo metu vyko daug švietėjiškos propagandos, kad atsiskiriam ir po dviejų, trijų, daugiausiai penkių metų būsim kaip Vokietija. Tai klaidino, niekas nenumatė tikrovės, - sako buvęs kolūkio pirmininkas, tačiau čia pat priduria, kad nebuvo prieš laisvą Lietuvą, tiesiog jam skaudu matyti, kaip buvo vykdomos reformos – pasirinktas griovimo, o ne tęstinumo kelias. - Dabar ašaros byra einant per Bridų gyvenvietę.“

A. Joco pasakojimą karts nuo karto vis pertraukia vaišėmis besirūpinančios žmonos Zinaidos replikos, kad vyras per daug kalba, vėl kils nemalonumų. Buvusi felčerė graudindamasi skundėsi, kad pasikeitus santvarkai balta buvo perdažyta juodai. Jų šeima dėl vyro pareigų buvo iš karto priskirta „baisiems komunistams, kolchozininkams“. Moteris sakė, kad daug kas nebekreipė dėmesio į nuveiktus darbus, gerai funkcionavusį ne tik pavyzdinį kolūkį, bet ir visą kaimą, kuris garsėjo savo kultūros namais, medicinos punktu, vienu iš gražiausių respublikos darželių, tarptautinius laurus skynusiu žirgynu. Pamiršo ir tai, kad jie irgi buvo už nepriklausomybę, stovėjo Baltijos kelyje.

Leidžiantis įsiterpti žmonai A. Jocas toliau tęsia pasakojimą. Pasirodo, M. Gorbačiovas Briduose užsibuvo dvigubai ilgiau nei planuota – keturias valandas. A. Jocas pamena, kaip tuometinis Lietuvos komunistų partijos Šiaulių miesto komiteto pirmasis sekretorius Mindaugas Stakvilevičius vis klausinėjo, kaip planuot toliau vizitą, nes M. Gorbačiovas užtruko įtikinėdamas dėl atsijungimo žalos rajono partinius veikėjus. „Raisa nuolat žvalgėsi į laikrodį ir jį jau tildė, kad baigtų pasitarimą“, - juokdamasis prisiminė A. Jocas. Sovietų Sąjungos vadovas paliepė keisti planus, pareiškė norintis pailsėti ir nebesusitiko su miesto partiniais veikėjais.

Dėl saugumo buvo įkalinti namuose ir darželyje, protestų nematė

Tačiau drąsių laisvės šauklių Briduose galima sakyti nebuvo, pripažįsta visi kalbinti M.Gorbačiovo vizito liudininkai. Kaimo gatvėse buvo daugybė žmonių, ne tik vietinių, bet ir atvykėlių. Archyviniuose kadruose tarp su plakatais „Leisk eiti savo keliu“ stovinčių žmonių bridiškiai tikino neatpažįstą vietinių. Ko gero protestuotojai atvyko iš Šiaulių ar kitur.

Kita vertus, bent jau mūsų pašnekovės moterys ir nematė tų protestų, negirdėjo šūksnių ir kalbų. Traktorininko dukrai Linai ir kitiems šeimos nariams buvo uždrausta išeiti iš namų. Apsaugos iššniukštinėtuose namuose jie turėjo laukti svečio.

Taip pat judėjimo laisvė buvo apribota ir darželio vedėjai R. Šiškuvienei. Moteriai apie vizitą buvo pranešta iš vakaro, teko nakvoti darželyje. „Dvi paras niekur negalėjau išeiti, net mamai paskambinti negalėjau. Buvau uždaryta vedėjos kabinete, maistą atnešdavo. Neleido niekur, gal galvojo, kad kokias proklamacijas imsiu dalinti“, - svarstė dabartinė seniūnaitė.

Apsauga darželyje viską tikrino - sienas detektoriais braukė, gėlių puokštes, kurias svečiams turėjo įteikti vaikai, ištyrinėjo, prie telefonų pasiklausymo įrangą prijungė. Dvimetriniai vyrai, iš po kurių skvernų vis pasirodydavo automatai, nepaleido darželio vedėjos iš akių. „Kaip dirbti, kaip susikaupti?“ - prisiminė R. Šiškuvienė, tačiau sakė, kad tuo metu jos neėmė siutas, tiesiog buvo keista. Dabar beliko įspūdingi prisiminimai.

„Man tik gaila, kad ne viską mačiau. Kiti pasakojo, kad matė ten ir ten, tą ir tą. O aš visą laiką turėjau būti čia, vedžiojo mane kaip neįgalią“, - sakė ji. Lydėdama DELFI po kaimą moteris pasakojo, kad apsauga buvo įsitaisiusi kiekviename kampe, kaip antai vandens bokšte. Žiūrovų taip pat visur buvo pilna.

Buvęs kolūkio pirmininkas A. Jocas patikino, kad Briduose nebuvo jokio ypatingo instruktažo, kaip elgtis per vizitą, kam galima dalyvauti, o ko neprileisti. M. Gorbačiovas, pamatęs žmones su protesto plakatais, pasakė: „Aš jus jau mačiau, todėl nesikalbėsiu. Atvykau į kolūkį.“ Daugiau nebendravo.

Tremtiniams – mažai džiaugsmo sovietiniame rojuje

„Mūsų kaimas – be istorijos, sukurtas ant plyno lauko, kur vos keli vienkiemiai buvo. Čia iš visos respublikos buvos suvežti geriausi specialistai, pastatyti namai, nutiestos gatvės“, - sako Bridų seniūnaitė Rasa Šiškuvienė.

Tačiau istorija, jei ir primiršta, yra. Ir netgi šiurpi. Jos liudininkai – taip pat dar gyvi. Kodėl Bridai tapo pavyzdiniu sovietmečio kaimu, galbūt paaiškina ir tai, kad rezistencija šioje vietovėje buvo išrauta su šaknimis.

„Visus Bridus išvežė. Iki tol tai buvo labai lietuviškas, patriotiškas kaimas, ūkiai jau buvo atsistoję ant kojų“ - prisiminimais dalinasi tremtinė, dabar naujųjų senelių globos namų Briduose gyventoja Adelė Jokubaitytė-Bekasovienė-Kazėnienė. Pasak jos, po baudžiavos buvo galimybė išsipirkti žemes. Tremtinės šeima per karą baigė išsimokėti paskutinę dalį už 45 hektarus. Tačiau dauguma nespėjo pasidžiaugti nuosavybe – atėjus sovietams žemės buvo atimtos, savininkai ištremti arba iššaudyti už pagalbą partizanams. Pasak jos, iš apylinkėse gyvenusių virš 20 šeimų į Sibirą buvo ištremta didžioji dauguma.

Tuomet 17-etė Adelė ruošėsi tapti mokytoja, nerimavo, kad mokiniai neklausys jaunos pedagogės, tačiau nespėjo išbandyti savo gabumų – atsidūrė Irkutsko druskos kasyklose. Prieš tai jauna mergina turėjo susitaikyti su žiauria realybe - „miškiniais“ apsimetę KGB smogikai nušovė jos motiną, dėdę ir nieko bendro su šeima neturėjusią, atsitiktinai į namus užsukusią siuvėją.

Iš Sibiro jau ištekėjusi bridietė grįžo tik po Stalino mirties. Tremtinės statusas ilgokai neleido gauti darbo pagal išsilavinimą. Pedagogė dirbo lino fabrike, žąsiukų perykloje. Tik vėliau buvusios mokytojos vyras, kuris dirbo Šiaulių vykdomajame komitete, padėjo moteriai įsidarbinti sekretore.

Kaip ji priėmė M. Gorbačiovo apsilankymą? „Ką ten tas M. Gorbačiovas. Kas man darbo. Gyvenau Šiauliuose ir rūpinausi savo šeima, savo reikalais“, - sakė ji. Į Bridus gyventi iš Sibiro grįžęs jaunesnis jos brolis irgi nekėlė bangų. „Nežinau, nesikišau, bet man atrodo, kad niekas neprotestavo. Jo žmonos brolis buvo partietis. O mano brolis gi buvo pažemintas – juk tremtinys, niekam tikęs, neščyra širdimi,“ - paaiškino ji.

Moteris taip pat sakė suprantanti, kad Bridų gyventojai galėjo būti patenkinti ir gyvenimu sovietmečiu, tačiau jos likimo broliams jis nebuvo saldus: „Jeigu M. Gorbačiovas atvažiavo, čia turėjo būti labai šaunus kolūkis. Bet mums tai mažai džiaugsmo iš to buvo.“ Vėliau moteris įsitraukė į Sąjūdžio veiklą, išleido tremties atsiminimų knygą „Kaip mus naikino“.

Vieni Kovo 11-ąją sutiko su džiaugsmu, kiti - ramiai stebėdami

Paklausta, ar džiaugėsi paskelbus Nepriklausomybės atkūrimą kovo 11 d., 81-erių tremtinė lyg su šiokiu tokiu priekaištų balse „kas čia per klausimas“, atsakė: „Kalbos nėra. Žinoma.“
Traktorininkas J. Klusas prisimena, kad žinią apie Nepriklausomybės paskelbimą sutiko ramiai, be baimės – gulėdamas lovoje su žmona stebėjo televizijos transliaciją. Ar džiaugiasi dabar? „Nėr taip blogai. Pasakysiu tokią repliką, Landsbergio žodžiams: ne piniguose laimė... O be pinigų – durnas...“ - atsidūsta J. Klusas.

„Mes Briduose gal tokie tipiniai lietuviai – pasyvūs stebėtojai. Nei labai verkėm, kad kažko netekom, nei labai džiaugėmės, kad kažkas naujo atėjo“, - svarstė seniūnaitė R. Šiškuvienė.

Buvęs kolūkio pirmininkas A. Jocas sakė, kad Kovo 11-ąją sutiko su džiaugsmu ir didžiuliais lūkesčiais. Ir tai, anot Jocų, nebuvo prisitaikėliškas džiaugsmas, nes jau ir anksčiau ėjo link to. „Bėgom kaip bepročiai laukais į Baltijos kelią, su ašarom stojom. Susėdę kolūkiečiai į savo mašinas lėkė, turėjom ir vieną autobusą“, - prisiminė A. Jocas, o žmona papildė, kad ir praėjus metams po M. Gorbačiovo vizito, buvo tokių, kurie ir į Vilnių laisvės ginti važiavo.

„Nesiskundžiam dabar. Bet nesiskundėme ir anksčiau – gerai ir tada gyvenome. Važiavom, kur norėjom, tik, aišku, į užsienį negalėjom, mašinos negalėjai kada panorėjęs nusipirkti. Paskutiniu metu galėdavome leisti kolūkiečiams įsigyti 4 žiguliukus, o norinčiųjų eilėje buvo apie 50“, - vyrui vardinant praeities privalumus ir trūkumus į pagalbą ateina žmona, įterpdama, kad ir batų paprastai tuomet neįsigydavai.

„Žinoma, dabar daug yra gerų dalykų, bet ir praeities negalima visiškai sutrypti - sakyti, kad viskas buvo blogai. Gaspadoriškai žiūrint, man kartais baisu, kaip yra daromi dalykai. Kas tik biški, visi kalba apie kainų kėlimą, o ne kaip padaryti ekonomiką, kad būtų pigiau. Negaliu pamiršti, kai po pertvarkos, jau iš naujos Vyriausybės gavau pranešimą, kad pirmininko atlyginimas už darbininko gali būti 20 kartų didesnis. Iki tol galėjo skirtis apie 2,5 karto. - jei kolūkietis galėjo uždirbti 100, aš 250. Tai aš niekaip negalėjau patikėti dėl tų 20 kartų, skambinau į Vilnių. Pasirodo, kad tikrai galima. Ar pasidariau? Ne. Netrukus ir išėjau, bet ir taip niekada nebūčiau sugalvojęs, kad taip galima. Sąžinė būtų neleidus,“ - teigia A. Jocas.

Jo žmona Zinaida nuolat įterpia, kad skaudina prikaišiojama sovietinė praeitis, visko matymas tik iš blogos pusės. „Ir mūsų giminėje buvo ištremtų. Verkėm, kai vertė eiti į kolūkius, - prisimena moteris ir šįkart ja papildo vyras: - Tada buvo tragedija. Buvau tada kokių 9 metų, sudėjom plūgą, akėčias, kitus padargus į ratus, atidavėm paskutinį arklį. Labai skaudu buvo. Ir pirmaisiais metais buvo sunku. Nuimdavome metų derlių, o pasakydavo, kad nieko neliko.“ Jis sako suprantąs, kad skauduliai iki grabo lentos liks tremtiniams, bet ir likusiems nebuvo lengva, nesuvokia, kodėl reikia kaltinti sovietinėje sistemoje sąžiningai dirbusius žmones.

DELFI dalyvauja žurnalistinių mainų projekte „Iš arti“ („Nahaufnahme“), kurį organizuoja Goethe's institutas. Šio projekto metu žurnalistai iš Vokietijos ir kitų Europos šalių trumpam (2-4 savaitėms) pasikeičia savo darbo vietomis. Kovo mėnesį DELFI į savo komandą priėmė Vokietijos visuomeninio transliuotojo Deutsche Welle žurnalistę Moniką Griebeler. 2012 m. gruodį DELFI žurnalistė Vytenė Stašaitytė svečiavosi Deutsche Welle redakcijoje Bonoje. Daugiau informacijos apie šį projektą galite rasti ČIA.