K. Girnius kritikuoja naujus užmojus: pavojus žodžio laisvei, o įsižeidęs žmogus nebūtinai buvo įžeidinėjamas
Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto politologas Kęstutis Girnius ketinimus griežčiau virtualioje erdvėje kontroliuoti dezinformaciją ir neapykantos kalbą vertina kaip keliančius rimtą pavojų žodžio laisvei. Be to, pasak politologo, policijos pareigūnai net nėra šios srities ekspertai, tad kyla klausimų, kaip sėkmingai jie atskirs, kuomet tai tėra nuomonė, o kada jau nuobaudos vertas pasisakymas.
Anot politologo, vien faktas, kad žmogus įsižeidė, nebūtinai reiškia, jog jis buvo įžeidinėjamas ar tapo neapykantos kurstymo auka. JAV studijavęs ir ilgą laiką gyvenęs A. Girnius sako, jog ten klausimų dėl žodžio laisvės nekyla, bet ryškėja kita, pašnekovo manymu, pavojinga tendencija: „Amerikoje gali pasakyti beveik viską, žodžio laisvė nėra ribojama, tačiau taip pat kelia labai didelį susirūpinimą, kad įvykus studentų apklausai, dauguma didesnę reikšmę skiria įžeidžiančios kalbos ribojimams nei žodžio laisvei.“
Pasak K. Girniaus, įžeidimai ar patyčios nei iš tolo nepretenduoja į didžiausias nuodėmes ir nusižengimus, tuo tarpu žodžio laisvės ribojimas gali sukelti „sniego gniūžtės“ efektą: įvedus suvaržymus, vėliau ribojimų vis daugėtų. Galiausiai, politologas kelia klausimą – kas apskritai yra neapykantos kalba: „Ar žodis „ruskis“ priimtinas, ar būtinai turi sakyti „rusas“? Man susidarė įspūdis, kad turime per daug policininkų, jei galime dalį jų skirti atlikti uždavinį, kuriam jie visiškai netinka.“
Policijos generalinio komisariato atstovas A. Paulauskas: „Mes neteigiame, kad esame kompetentingi nuspręsti“
Policijos generalinio komisaro pavaduotojas Arūnas Paulauskas sako, jog policijos pareigūnai neketina savavališkai spręsti apie tai, kuris pasisakymas yra neapykantos kalba:
„Mes neteigiame, kad esame kompetentingi nuspręsti, ar kažkuris komentaras, pasisakymas ir pan. turi nusikalstamos veikos požymių. Nesame šios srities ekspertai, todėl aiškiai ir sakome – mes laikomės nekaltumo prezumpcijos principo, bet kuriuo atveju kreipiamės į Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybą ar kitas kompetentingas institucijas, kurios tą tekstą, parašymą išnarsto ir duoda mums atsakymą, ar tai peržengia tam tikras raudonas linijas, ar ne. Ne mes sprendžiame, ne policija.“
Virtualus patrulis, anot Policijos generalinio komisariato atstovo, šiuo metu nepagrįstai demonizuojamas, jam kaip pagrindinę funkciją priskiriant žodžio laisvės internete ribojimą: „Tik viena iš funkcijų įvertinti, ar viešose vietose nėra, pasakysiu ūkiškai, chuliganizmo atvejų. Jei tai vyksta gatvėje, necenzūriniais žodžiais kažkas išsireiškia, įžeidinėja, žemina kažkokį asmenį – visuomenė tikisi, kad čia turėtų būti policija, sudrausminti, nes tai mums socialiai nepriimtinas elgesys. Jei tai vyksta internete – visuomenė kol kas žiūri dvejopai.“
Tvarkos užtikrinimas, sako A. Paulauskas, svarbus ne tik gatvėje, bet ir internete, tačiau policija neketina kištis į privačius susirašinėjimus, bus peržiūrimi tik vieši pokalbiai, o ir noro bausti esą nėra, pareigūnai sieks sudrausminti pokalbių dalyvius, matydami, kad diskusija krypsta patyčių, neapykantos kryptimi.
Kol kas patruliavimą internete pradės trys apmokyti pareigūnai, tačiau tikimasi pajėgų didėjimo ir savanorystės: „Matome didelį potencialą ir jau turime savanorių tapti virtualaus policijos pareigūno rėmėju. Tai yra sąmoningi, pilietiški žmonės, kurie, pamatę įtartiną, negatyvią veiklą internete, informuotų virtualų patrulį“, – kalba A. Paulauskas.
A. Nikžentaitis primena ir darbuotojų pokalbių įrašymą: turime labai nesveiką situaciją
Laisvės partijos deleguota Teisingumo ministrė Evelina Dobrovolska pasisakė už tai, kad atsakas į neapykantos kalbą būtų paremtas bausmės neišvengiamumo principu. Seime inicijuotos pataisos, kuriomis dėl neapykantos nusikaltimų siūloma taikyti ne tik baudžiamąją, bet ir administracinę atsakomybę, kai tyčiojamasi ar niekinama tam tikrais, pvz. lyties ar tikėjimo, pagrindais.
Dalį visuomenės stebina tokie ministrės, priklausančios kone liberaliausiai frakcijai Seime, užmojai. Tuo tarpu istorikas Alvydas Nikžentaitis sako, jog to ir buvo galima tikėtis: „Čia matau tą pačią situaciją, kai slibinui nukerti galvą – atsiranda naujas slibinas. Matyt, Laisvės partija, patekusi į valdžią, pamažu pradeda virsti tuo naujuoju slibinu, nes kitaip tokių iniciatyvų nelabai suprantu.“
Pasak A. Nikžentaičio, pavojus kyla realizuojant naujas iniciatyvas: „Tam tikrus signalus jau esame gavę. Turiu omeny įvairiausius užklausimus, dažniausiai susijusius su istorijos traktavimu. Iš šių užklausimų matome, kad vis dažnėja atvejų, kada žmonėms net neleidžiama suklysti, traktuojant tam tikrus istorinius įvykius.“
Istoriko manymu, iki šiol galiojanti tvarka yra pakankama, nes įžeidinėjamas asmuo ir dabar gali kreiptis privataus kaltinimo tvarka, o už suaugusį, sąmoningą žmogų valstybė neturėtų spręsti, kada jo įžeidimas vertas nuobaudų. Negana to, sako A. Nikžentaitis, jau šiandien turime nesveiką situaciją, kuomet įrašinėjamas kiekvienas biurokratinis kolegų pokalbis: „Nepateisinu, jei posėdžių metu kažkas įžeidinėjamas ar pan., bet gyvenime visko būna. Po to žmonės susitaiko, atsiprašo, pripažįsta savo klaidas, be jokio teisinio persekiojimo.“
