Kapinės – rašytinis šaltinis, įamžinęs tam tikro laikotarpio istoriją. Tai tarsi didžiulė telefonų knyga, tik čia numerius pakeitė amžinojo poilsio atgulusių žmonių gimimo ir mirimo datos. Retas tokioje vietoje žengia sparčiu žingsniu, neperskaitęs nors vienos pavardės ant antkapio ir nepagalvojęs, kas ten palaidotas, kokia to asmens gyvenimo istorija ir jos baigtis.
Ir pačios kapinės gyvos – kol jos lankomos. Senosios Panevėžio kapinės, esančios šalia Šv. Apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios, uždarytos – jose laidoti draudžiama jau nuo 1960 metų. Tačiau šioje vietoje netrūksta šurmulio.
Prieš Vėlines – Mirusiųjų atminimo dieną – čia sutiksi ne vieną senyvą močiutę, betvarkančią visiškai apleistus, samanomis apžėlusius kapus. Kai kurie jų visai baigia nunykti ir apie kažkada buvusią palaidojimo vietą liudija tik apgriuvę tvorų stulpeliai ar net įlinkusi žemė.
Tačiau dalis kapaviečių pertvarkytos naujai: perstatyti jų paminklai, plytelėmis išklotas pats kapas.
Prižiūri įkūrėjo kapą
Vienas tokių – tarpukario notaro Jono Moigio kapas. Jį su Panevėžio miesto savivaldybės pagalba sutvarkė ir prižiūri Panevėžio kraštotyros muziejus. „Čia palaidotas mūsų įkūrėjas. Taip pat prižiūrime ir gydytojo Tado Anupro Moigio – Jono Moigio tėvo kapą“, – prie istorinės asmenybės kapavietės „Sekundę“ atvedė buvusiuose Moigių namuose įsikūrusio Panevėžio kraštotyros muziejaus šeimininkas, neseniai mokslų daktaro vardą pelnęs Arūnas Astramskas.
Besikuriančiai įstaigai 1924 metais teisininkas padovanojo įvairių senienų rinkinį iš medalių, monetų ir banknotų. O jo notarinėje kontoroje, mediniame name šalia mūrinių pastatų komplekso, įvyko steigiamasis muziejaus susirinkimas.
Dėl politinių įsitikinimų ir aktyvios veiklos kentėjęs ir per plauką sušaudymo išvengęs J. Moigis mirė 1933 m. nuo ilgai kamavusios širdies ligos, sulaukęs 65 metų. Visuomenės iškilmingai pagerbtas ir palydėtas į senąsias kapines, žymusis panevėžietis atgulė šalia pirmosios žmonos Konstantos, su kuria gyveno Rusijoje.
Notaras buvo vedęs porą kartų. Du jo vaikai dar jauni mirė I pasaulinio karo metais užsikrėtę dizenterija.
Arčiau naujojo miesto
A. Astramsko teigimu, senosios miesto kapinėse suteikia galimybę pažinti XX a. pradžios Panevėžio elitą. Nors ši vieta vartus atvėrė dar 1780 metais, dauguma čia stūksančių antkapių liko iš minėto laikmečio „grietinėlės“.
„Kalbant apie šią vietą reikėtų prisiminti jos istoriją. 1780 m. čia buvo Mikolajavo miestelis. Panevėžio bažnyčia tada stovėjo, kur buvo jo įsikūrimo vieta, ties Senamiesčio vingiais. Tos bažnyčios klebonas Mikalojus Tiškevičius nusprendė, kad reikia pastatyti naują bažnyčią arčiau naujojo Panevėžio, kur dabar yra Laisvės aikštė. Taigi 1780 metais Nevėžio dešiniajame krante iškirstas pušynas ir po metų čia stovėjo nauja bažnyčia“, – pasakojo istorikas.
Aplink naujus maldos namus įkurtos kapinės, kurios per ilgus metus nusitęsė iki pat upės šlaitų. Šiandien ant jų stovi Šv. Apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios klebonija, parapijos namai ir kiti pastatai.
„Atlikta daug archeologinių kasinėjimų, rasta keli šimtai kapaviečių. Vieno namo statybą net teko stabdyti, kai jo pamatai jau pusiau skėlė po jais likusių mirusiųjų palaikus. Bet dėl to niekam nesivaidena – daugiau dabar vaidenasi tarp gyvųjų“, – šmaikščiai kalbą apie tokias istorijas baigė muziejininkas.
Jo teigimu, kapinės nėra vieta, kurioje reikėtų ieškoti sensacingų istorijų. Ir apie karstus, pakylančius iš kapaviečių, A. Astramskas nesiruošė pasakoti net ir artėjant amerikietiškajam Helovynui.
Turtingiausias panevėžietis
Dabartinės senosios Panevėžio kapinės, istoriko duomenimis, šalia dabar jau išnykusių pirmųjų kapinių, kai jose nebeliko vietos, įrengtos 1877m. Šiai vietai žemę savo miestui nupirko parapijos valstiečiai.
Į šią mirusiųjų poilsio vietą veda dveji vartai, kuriuos, pasak A. Astramsko, sukūrė Panevėžyje gyvenę Juškevičių giminės skulptoriai.
Kapinės padalytos į dvi dalis – vienoje jų laidoti katalikai, kitoje – liuteronai. Jiems XIX a. pabaigoje šalia katalikų kapinių buvo dovanotas žemės sklypas, kaip atlygis už paramą atgaunant iš carinės valdžios konfiskuotus pinigus, skirtus Šv. Apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios statybai. Vienos nuo kitų abejos kapinės buvo atskirtos medine tvora, jos dabar nebėra.
„Galbūt šiuo taku ir ėjo minėta tvora. Dabar jau nebepasakysiu“, – katalikų ir liuteronų kapinių sankirtos vietą rodė ekskursiją „Sekundės“ žurnalistams vedęs A. Astramskas.
Liuteronų dalyje istorikas atvedė prie Karolio Elisono – Jurgio Elisono, vieno ryškiausių tarpukario Lietuvos zoologų, pedagogo, aktyvus visuomenės veikėjo, kraštotyrininko, gamtininko, tėvo kapavietės.
Netoli jos stūkso didžiulis akmeninis paminklas. Čia 1934-aisiais palaidotas vokietis Jozefas Rozakas – vienas turtingiausių tarpukario panevėžiečių. Jis valdė viešbutį, skolino pinigus ir turėjo ne vieną didelį pastatą miesto centre. Šiam verslininkui priklausė Laisvės a. 1 esantis pastatas, kuriame dabar įsikūrusios įvairios įmonės.
„J. Rozakas neturėjo šeimos ir tą pastatą Laivės aikštėje paliko bendruomenei. Jo testamentas rodo, kad tai buvo kone turtingiausias to meto gyventojas Panevėžyje“, – pasakojo muziejaus direktorius.
Liuteronų kapinėse palaidoti keli pastoriai. Čia, pasak netradicinės ekskursijos vadovo, atgulė labai įvairių sluoksnių ir tautybių žmonės.
Savo praeities ieško lenkai
Ne vien tik lietuviai palaidoti ir katalikiškojoje senųjų Panevėžio kapinių dalyje. Daugelis XX a. pradžios statytų paminklų yra su lenkiškais užrašais.
„Kaip dabar lietuviai save vadina europiečiais, taip tada jie galėjo būti ir lenkais“, – teigė A. Astramskas.
Anot jo, nemažai lenkų pastaraisiais metais atvažiuoja į Panevėžio senąsias kapines ieškoti savo praeities.
Į Kraštotyros muziejų prieš porą savaičių kreipėsi viena tokia šeima, ieškojusi Juozapo Kozakevičiaus, mirusio 1941 m., amžino poilsio vietos. Garsiam to meto visuomenininkui, teatro mėgėjui ant kapo senosiose kapinėse nebuvo pastatytas paminklas, todėl svečiams panevėžiečiai nebelabai ir galėjo padėti.
Prieš porą metų vienas lenkų profesorius prašė muziejaus darbuotojų surasti ir Jono Vitaro – vieno pirmųjų Lietuvos etnografų kapavietę. Panevėžyje užaugęs žinomas lietuvių kultūros tyrinėtojas mirė 1903 m. skursdamas ir ant jo kapo niekas nepaliko paminklinio akmens.
„Iš tiesų žmonės dabar labai domisi savo šaknimis. Kuriasi draugijos, netgi internete galima rasti svetainių, kur dedamos antkapių nuotraukos, informacija. Ir mes nuolat sulaukiame prašančiųjų padėti surasti seniai mirusius giminaičius“, – sakė dažnai po Panevėžio kapines klajoti turintis A. Astramskas.
Paklaustas, kodėl lenkai taip aktyviai susidomėjo senosiomis kapinėmis, muziejininkas paaiškino, kad šie iki Antrojo pasaulinio karo paliko daug artimųjų Lietuvoje, kai patys, bijodami represijų, emigravo.
Antkapis tragiškai motinystei
„Šitos kapinės pavasarį atrodo vienaip, o rudenį kitaip“, – ieškodamas XX a. įžymybių kapų ekskursiją tęsė muziejaus direktorius ir staiga stabtelėjo prie didžiulės moters skulptūros su užrašu „Motinystės pareigos auka“.
Ją ant savo jaunos žmonos Veronikos kapo pastatė žinomas Panevėžio kalbininkas Petras Būtėnas. Viena iškiliausių tarpukario asmenybių vedė savo mokinę, o ši mirė gimdydama. Ši dramatiška istorija tuomet sukrėtė visą Panevėžio inteligentiją. Paminklą mirusiajai sukūrė skulptorius Bernardas Bučas.
Netoli matyti kompozitoriaus Juozo Gudavičiaus, keleto savanorių ir knygnešių kapai. Pastaruosius dabar žymi specialūs metaliniai ženklai ant paminklų.
Pačiame kapinių pakraštyje – vieša atminties vieta: nežinomo kario kapas.
Visai netoli stūkso analogiškas paminklas. Šis tarnavo sovietinės valdžios iškilmėms. Pionieriai nešdavo vainikus ant komjaunuolės Margytės kapo, kuri 1940 m. prisijungė prie bolševikų ir po metų buvo nušauta sukilėlių prie Pumpėnų. Su bendru sučiupta mergina turėjo Panevėžyje nužudytų gydytojų dokumentus ir už tai nusipelnė mirties.
Herojus, grąžinęs katalikybę
Vaikštinėdami po senąsias kapines užklystame prie rašytojo, visuomenininko Juozo Besparnio-Čerkeso šeimos kapavietės. Čia pat ir kalbininko Jono Lelio, iki II pasaulinio karo veikusio Panevėžio zitiečių vienuolyno seserų kapai.
Į akis krito kapavietė, papuošta įspūdinga žinomo skulptoriaus Gedimino Jokūbonio sukurta moters skulptūra. Čia ilsisi jo tėvai.
Apsitrynę užrašai ant kito paminklo liudijo, kad į senąsias miesto kapines atgulęs ir vienas pirmųjų Lietuvos geologų iš Panevėžio Česlovas Chmielevskis bei jo brolis, 1863 m. sukilėlis Vladislovas.
Uždarytos kapinės paskutiniais namais tapo dviem Panevėžio praėjusių amžiaus merams. Vienas jų – Aleksandras Vitartas, pirmasis Panevėžio vadovas po 1918 m., du kartus perrinktas į šias pareigas. Po I pasaulinio karo jis buvo suimtas bolševikų ir netrukus mirė.
„Bolševikai tada laikėsi tokios taktikos – suimdavo grupę įžymių miesto žmonių, įkalindavo, marindavo badu ir už juos prašydavo išpirkos. Taip buvo ir A. Vitarto atveju. Išėjęs iš kalėjimo po kelių dienų jis mirė“, – pasakojo A. Astramskas.
Tikru Panevėžio herojumi būtų galima pavadinti senosiose kapinėse gulintį paprasčiausią statybos darbų rangovą Tadą Rylį, mirusį 1928-aisiais. Istorija pasakoja, kad šis vyras Panevėžio Švč. Trejybės bažnyčiai grąžino katalikybę. Per Pirmąjį pasaulinį karą vokiečiai čia buvo įrengę karo belaisvių stovyklą. 1919 metų pavasarį T. Rylis užsilipo ant bažnyčios stogo, paskui ant jos bokšto, užsiropštė ant kryžiaus ir nupjovė stačiatikių kryžiams būdingą elementą.
„Be jokio valdžios liepimo ar prašymo, savanoriškai šitas vyras grąžino Švč. Trejybės
bažnyčiai katalikybę“, – įdomų faktą paminėjo ekskursiją baigdamas muziejininkas.
Ir tokių nuotykių, o kartais ir baisių dramų slepiasi kiekviename kape. Kol ant jų degs žvakės, tol ir šios istorijos eis iš lūpų į lūpas.