DELFI Dėmesio centre – pokalbis su Ministru Pirmininku Sauliumi Skverneliu, Socialdemokratų darbo partijos pirmininku Gediminu Kirkilu ir Lietuvos lenkų rinkimų akcijos – Krikščioniškų šeimų sąjungos pirmininku Valdemaru Tomaševskiu.
– Premjere, šiandien pranešėte, kad sutiksite vėl būti teikiamas Ministru Pirmininku. Kokie esminiai argumentai lėmė sprendimą?
S. Skvernelis: pagrindinis – tai pirmiausiai alternatyvos šitai daugumai nebuvimas, niekas nenori imtis iniciatyvos. Natūralu, kad tokia pozicija tikrai nėra naudinga likus metams iki rinkimų. Antras dalykas, aišku, vyriausybės programa. Tikrai yra padaryta daug svarbių darbų ir tie darbai gali būti tęsiami. Trečias momentas yra tai, kad atsirado bent jau aritmetinė dauguma Seime. Tie darbai, kurie numatyti koalicinėje sutartyje, yra labai svarbūs, susiję su mūsų socialine gerove, atskirties mažinimu. Na ir paskutinis dalykas – tai susitikimas su išrinktuoju prezidentu dėl bendro darbo, bendro matymo, valstybės ateities, vyriausybės darbo. Tai yra svarbios detalės, kurios nulėmė galutinį sprendimą.
– Jums, kaip politikui, ir ilgamečiam valstybės pareigūnui yra priimtina situacija, kad ministrai yra keičiami dėl naujo politinio susitarimo nors jiems nei visuomenė, nei jūs, kaip premjeras, neturite priekaištų?
S. Skvernelis: politikoje labai dažnai taip būna. Pats buvau panašioje situacijoje, kai buvau vidaus reikalų ministras. Politikoje, deja, taip. Politikoje reikia susitaikyti, nes vyriausybės formavimas, daugumos formavimas yra politiniai procesai, politinių partijų atsakomybės sritys. Su personalijomis, manau, nereikia sietis. Sakau, pats buvau panašioje situacijoje, kai, atrodo, priekaištų nėra, bet turėjau trauktis, nes į rinkimus nusprendžiau eiti su kita politine jėga negu ta, kuri mane delegavo. Man tai irgi buvo sunkiai suprantama ir visuomenei sunkiai suprantama, bet tokios yra politinio gyvenimo taisyklės.
– Jūs dabar paaiškinote tuometines savo apsisprendimo priežastis. Turbūt pirmą kartą. Jos skamba kitaip negu tada. Tada atrodė kaip politinis konfliktas, o dabar jūs paaiškinote, kad tai buvo racionalus sprendimas.
S. Skvernelis: aš tada taip ir elgiausi, taip ir mąsčiau. Jeigu prisimenate, aš pats nesitraukiau, aš buvau atstatydintas teikiant Ministrui Pirmininkui ir prezidentui. Bet dabar, turėdamas visai kitokią politinę patirtį ir įvertindamas tuometinę patirtį, aš tikrai, matyt, elgiausi politiškai keistai, galvodamas, kad eidamas su kita politine jėga galiu būti vyriausybėj, kuri neatstovaujama tos politinės jėgos.
– Kas turėtų įvykti, kad jūs kituose Seimo rinkimuose dalyvautumėte Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos sąraše?
S. Skvernelis: dabar tai dar tolimas klausimas. Pirmiausiai turėtų būti sėkmingas ir prasmingas darbas dabar, likus daugiau nei metams iki tų rinkimų. Ir, manau, kad pokyčiai. Politiniai pokyčiai partijoje, kurie man atrodo reikalingi.
– Jūsų nuomone, dabartinis pirmininkas turėtų likti pareigose? Ar jūs norėtumėte, kad būtų kitas pirmininkas?
S. Skvernelis: Manau, kad tikrai ne pirmininke yra esmė. Manau, kad esmė yra pačioje organizacijoje, galvojančioje apie savo strateginę ilgalaikę ateitį. Pirmininkas yra vienas iš bendruomenės narių. Jeigu ta bendruomenė yra demokratiška, laisva, drąsi priimti sprendimus, drąsi diskutuoti – tai tokiai bendruomenei vadovaujantis pirmininkas paklūsta bendroms žaidimo taisyklėms.
– O ši organizacija tokia yra?
S. Skvernelis: ji keičiasi, ir keičiasi stipriai į gerą pusę.
– Pone Kirkilai, jūs esate labai patyręs politikas. Politikoje esate praktiškai nuo nepriklausomybės atgavimo. Kaip jūs apibūdintumėte dabartinę politinę situaciją? Ji yra įtempta ar neįtempta, matote tam tikrą krizinę situaciją valdžioje? Kaip jums atrodo?
G. Kirkilas: krizinės situacijos valdžioje, žinoma, nėra, bet ji yra labai įtempta. Dėl to klausimų nekyla.
– Pirmiausiai dėl Karbauskio ir Skvernelio santykių?
G. Kirkilas: dėl jų taip pat. Būtent dėl to gana sunkiai vyko ir koalicijos formavimas, užsitęsė derybos. Manau, kad įprastai tokias derybas galima baigti perpus greičiau. Taigi įtampa tikrai yra. Krizė galbūt būtų, jeigu opoziciniai konservatoriai įsiveltų į vyriausybės kažkokį galimą formavimą, bet jie to nepadarė.
– Pone Tamoševski, su kuo jūs palygintumėte situaciją koalicijoje?
V. Tomaševskis: mano manymu, situacija yra pakankamai rami. Žinoma, yra kažkokių vidinių partijose problemų, yra konkurencija tarp lyderių, bet tai greičiausiai yra normalu.
– Jūs į tai žiūrite kaip į jų problemas, o ne visos koalicijos?
V. Tomaševskis: žinote, šitos problemos visada buvo, yra ir bus. Bet tikrai galiu pasakyti, kad išaugo politinė kultūra – labai didelės įtampos nėra. Be to ir nauja prezidento kadencija čia įnešė tam tikros intrigos, nes atsirado naujas labai stiprus žaidėjas, kuris laimėjo tikrai užtikrintai ir dėl to pasikeitė tam tikrą pusiausvyra. Taigi šiek tiek įtampos yra, bet tikrai ramiai galima vertinti visą situaciją.
– Jūs pasirašėte koalicinę sutartį, pasidalinote tas vadinamas atsakomybės sritis. Pone Kirkilai, kaip jūs jaučiate, koks čia bus prezidento vaidmuo? Ar gali visa tai būti tiesiog atidėta į šalį ir pasakyta „gerbiama koalicija, puiku, pasirašėte, bet šitam ministrui priekaištų nei aš, nei visuomenė neturim – jis lieka, šitam taip pat neturim – lieka." Ir kas tada?
G. Kirkilas: Manau, kad pats prezidentas visų pirma yra suinteresuotas, kad būtų dauguma. Kodėl? Jeigu būtų reali, ne teorinė, galimybė paskelbti priešlaikinius rinkimus, tai būtų viena situacija, o dabar ji tik teorinė ir dar pačiam prezidentui nelabai palanki. Dabar prezidentas yra suinteresuotas tą daugumą turėti. Tai viena. Kitas dalykas – gavęs tokį rinkėjų palaikymą prezidentas neabejotinai norės tarti savo žodį. Yra kelios pozicijos šiuo atveju. Vienas dalykas yra tai, kad pagal Konstitucinio Teismo išaiškinimą prezidento galios čia yra gana apribotos, jeigu yra dauguma.
– Premjero galios yra apribotos, o prezidento jau niekas neriboja, nes ministrus skiria prezidentas premjero teikimu.
G. Kirkilas: bet vyriausybė tvirtinama in corpore. Žinoma, yra jau ta tradicija pas mus, nors niekur neįrašyta, kad krašto apsaugos ir užsienio reikalų ministrų kandidatūroms jau didesnę įtaką turi prezidentas.
– Pone Tomaševski, kas nulėmė tą pasidalinimą? Ar jūs žiūrėjote kažkokias proporcijas, ar kaip Kubiliaus ir Valinsko laikais skaičiavote, kiek vertos ministerijos ir pan.? Kas lėmė, kad, pavyzdžiui, krašto apsaugos ministerija atiteko „Tvarkai ir teisingumui"? Tai daug kam kelia klausimų.
V. Tomaševskis: dėl šitos ministerijos aš neatsakysiu, kadangi neturiu daugiau žinių negu jūs turite. O dėl tų sričių, kurios patikėtos mums, t.y. vidaus reikalai ir susisiekimas, tai buvo vedamos konsultacijos su pačiu premjeru – jo balsas buvo lemiamas. Kita vertus, mes turime daug patyrusių ir tikrai kompetentingų žmonių taigi galėjome pretenduoti ir į kitas sritis, bet suderinus su premjeru buvo pasirinktos būtent šios dvi ministerijos.
– Tai yra įdomi informacija. Iš to galima spręsti, kad siūlydamas kitoms partijoms atsakomybes už tam tikras sritis premjeras tarsi atitinkamai ir įvertino tų ministerijų veiklą. Jeigu pasiliktų savo partija – tai galėtų manevruoti, o kai jau atiduoda kitiems – tai tokie tarsi „keistini" ministrai. Jūs taip supratote?
V. Tomaševskis: aš ne taip supratau. Aš supratau, kad praktiškai nepakeičiamų ministrų nėra – kiekvienas galėjo būti pakeistas. Tačiau dar nežinia, ar jie bus pakeisti. Gal jei užims kitą ministeriją. Kitų šalių patirtis rodo, kad po tokių vyriausybės rekonstrukcijų neretai vienoje ministerijoje dirbęs ministras pereina dirbti į kitą. Gali ir dabar taip būti pas mus.
– Kalbant apie socialdemokratų darbo partijos atsakomybės sritis. Užsienio reikalų ministerija – čia, kaip supratau, jokių klausimų nebuvo? Tai yra jūsų ministras, jūsų frakcijos narys Linas Linkevičius. O kodėl žemės ūkio?
G. Kirkilas: kai mes pradėjome derybas, pasirašėme pirmą memorandumą, tada Ministras Pirmininkas paklausė, kokie yra mūsų prioritetai. Mes pasakėme, kad socialiniai reikalai.
– Bet Kukuraičio, suprantu, šita valdžia neatiduoda. Bent jau taip šiandien išsireiškė premjeras, kad jis greičiausiai nebus keičiamas.
G. Kirkilas: šios pozicijos jie iš tikrųjų neatiduoda, nes „valstiečiai" mano, kad šioje srityje yra padarę nemažą įdirbį. Žinoma, tai yra pati jautriausia sritis. Bet mūsų paklausė – mes atsakėme. Be to mes, ko gero kartu su Lietuvos lenkų rinkimų akcija, daugiausiai socialinių pozicijų ir pasiūlėme į tą mūsų programą. Taip pat mes turime žmones. Galų gale mes dabar vadovaujama Seime socialinių reikalų komitetui. Mes visą tai ir pasakėme. Po to, aišku, per derybas viskas keitėsi ir buvo pasiūlytas kitas variantas.
– Grįžtant prie krašto apsaugos ministerijos. Jums neatrodo tai kontraversiška? Taip, „Tvarkoje ir teisingume" nebėra tų lyderių, su kuriais galėjo būti siejamos bylos, bet vis dėlto partija, kaip juridinis asmuo, yra ta pati ir gauna krašto apsaugą.
G. Kirkilas: bet tai nereiškia, kad jie būtinai deleguos savo narį. Kaip matome, jie kalba ir apie ambasadoriaus, diplomato delegavimą. Nors ir dabartinis krašto apsaugos ministras iš tikrųjų yra ambasadorius. Tai vieną keistų kitas, o gal tą patį Karoblį ir turi omenyje, nežinau. Bet Remigijus Žemaitaitis, kiek žinau, ir jo frakcija nėra kategoriški šiuo klausimu.
– Pone Tamoševski, kaip suprantate tą atsakomybės prisiėmimą už tam tikrą sritį ir ministro delegavimą: ar tai būtinai turi būti jūsų partietis, ar gali būti bet koks sritį išmanantis žmogus, kuris tiesiog jūsų partija praneštų apie sprendimus, atsiskaitytų už veiklą ir t.t.?
V. Tomaševskis: gali būti įvairių variantų. Mes neturime kažkokios savo išankstinės pozicijos. Tai paaiškės po tam tikro laiko.
– Premjero spaudos konferencijoje buvo klausimas apie tai, kaip suprasti, kad vidaus reikalų ministerija, kuri kontroliuoja ir tam tikras jėgos struktūras, gali priklausyti partijai, kurios pirmininkas ėjo į paradą su Georgijaus juosta atlape?
V. Tomaševskis: tai yra spekuliacija, kuri jau juokingai atrodo. Sovietmečiu aš su šita sistema tam tikra prasme kovojau. Dėl Katynės žudynių pavyzdžio mokykloje turėjau nemalonumų, šeimoje turime tremtinių ir t.t. Dabar kažkas be perstojo suka tą pačią temą – tai yra nesąmonė.
– Jūs klaidą padarėte tada, sakot?
V. Tomaševskis: manau, kad jeigu lankaisi kapinėse arba kažkokiose iškilmėse, turi priimti būtent tą tvarką, kuri egzistuoja. Jeigu tu eini pagerbti – eini gerbti, o ne eiti ieškoti kažkokių kitų tikslų. Bet žiūrint į koaliciją aš jau sakiau, kad mes neskubėjome jungtis ir dabar neskubame. Pavyko susiderėti gerus socialinius projektus ir tik tada mes priėmėme sprendimą. Bus pasiekta, kad vaiko pinigai bus 100 eurų daugiavaikėms šeimoms, taip pat socialiai remtinoms šeimoms, vaikams su negalia – tai labai daug. Mes praktiškai pasiekėme savo kaimynų lenkų ribą. Be to - nemokami vaistai senjorams. Tai labai rimti sprendimai ir tai buvo mūsų apsisprendimo laukas.
O kalbant apie ministerijas – tai buvo jau antroje, o gal net trečioje vietoje. Kalbant apie VRM, puikiai suprantate, kad tai yra platesnė ministerija – ne vien jėgos struktūros, bet ir savivalda, regionų galių išplėtimas ir t.t. Bet to, jei jau kalbame apie jėgos struktūras, tai visi supranta, kad šią sritį kuruos pats premjeras, nes jis iš tų struktūrų išėjęs.
– Na ir tam tikra prasme atsakomybę prisiims ir prezidentas, nes jis irgi dalyvauja skiriant generalinį komisarą ir pan.
G. Kirkilas: aš galiu pasakyti iš Europos reikalų komiteto taško. Kai kas kritikuoja mūsų kolegas Lietuvos lenkus, tai aš su tuo nesutinku. Mano komitete yra Jaroslavas Narkevičius. Jis buvo vienas iš tų, kuris visada palaikydavo mūsų pasiūlytą Maršalo planą Ukrainai. Yra skleidžiama visiškai nepagrįsta kritika, nes reikia pažiūrėti į veiksmus, kuriuos žmonės daro.
V. Tomaševskis: kad pabaigčiau šią temą visiems laikams. Georgijaus juostelė visų pirma yra Šventojo Jurgio simbolis, be to, ją segėjo ir Popiežius Pranciškus, ir Izraelio premjeras Natanyahu. Apie ką mes kalbam?
– Jeigu šis simbolis nebūtų naudojamas kaip kolaborantų arba rusų karių skyrimo ženklas Rytų Ukrainoje, Kryme, tai jis turėtų visai kitą energetinę reikšmę. Bet tai atskira tema. Ar teisingai suprantu jus abu, ypač susisiekimo ministro atžvilgiu, kad jeigu prezidentas pasakytų, kad taip, tai jūsų sritis, bet ministras Masiulis lieka – ką jūs į tai, pone Tomaševski?
V. Tomaševskis: tokia situacija neatmestina. Bet aš manau, kad ir šalies vadovas, ir kiti valdžios lyderiai turi vertinti kompetencijas ir sąžiningumą. Tai yra pagrindiniai kriterijai. Jeigu pagal šiuos punktus yra viskas gerai, tada ir nėra galimybės kažko neskirti, blokuoti ar dar kaip nors trukdyti. Bet, aišku, gali būti įvairių sprendimų.
– Ar teisingai suprantu, pone Kirkilai, kad iš esmės kažkokio kokybinio skirtumo nelabai bus? Kad štai anksčiau buvo profesionalų vyriausybė, o dabar – politikų, bet jeigu profesionalą norėsi pavadinti politiku – visada gali, o politiką profesionalu, jeigu jis toks yra, taip pat.
G. Kirkilas: būtent. Aišku, galima ir taip sakyti. Bet vis tiek, koalicinė vyriausybė yra labiau politinė, niekur nuo to nedingsi. Iki šiol koalicija buvo tik iš dviejų partijų, kaip žinome, o dabar – keturi partneriai. Tai jau savaime ši koalicija yra politinė. O vyriausybės sąstatas, manau, taip pat bus labiau politinė. Tai supranta ir premjeras. Matote, tokią vyriausybę padaryti nepolitinę galima tik galbūt tuo atveju, kai viena partija turi absoliučią daugumą.
– Tai, pone Tomaševski, kuo paaiškinti visas tas aistras, kurios čia kyla? Turiu omenyje Seimo Pirmininko šalinimą, Karbauskio ir Skvernelio santykius. Iš to, ką jūs kalbate, gali susidaryti įspūdis, kad tai yra vienos partijos vidaus reikalas, kuris neturi nieko bendra su koalicijos susitarimu.
V. Tomaševskis: dėl partiečių taip. Manau, kad tai iš esmės yra vienos iš partijų vidinė problema.
– Pasinaudojant koalicijos derybomis bandoma suvesti sąskaitas su nepaklususiu Seimo Pirmininku?
V. Tomaševskis: gal ir ne taip. Nors labai geras žmogus yra gerbiamas Seimo Pirmininkas, bet irgi reikia pasakyti, kad tam tikrų klaidų padarė. Galime prisiminti jo garsų posakį: „Man gėda už šitą Seimą". Jeigu gėda už Seimą, tai kam tada vadovauti jam?
– Bet gal tai normalu, kai žmogui nepanaikinama neliečiamybė nors akivaizdžiai turėjo būti panaikinta. Pirmininkas įvertino emociškai, moraliai, kad jam gėda už tokį Seimą. Jums nebūtų gėda?
V. Tomaševskis: žinote, kas gėda užsiima. Jeigu gėda užsiimi, tai apie save reikia kalbėti. Seime nėra viršininkų, yra Pirmininkas, kuris turi speakerio teisę. Mums atrodo, kad Seimo Pirmininkas turi daug kompetencijų, bet taip nėra ir reikia tai žinoti. Reikia mokėti susitarti su visais Seimo nariais, nes juos visus išrinko Lietuvos piliečiai. Deja, kol kas to nėra.