Iš kultūros, mokslo ir visuomenės veikėjų sudarytas judėjimas savo pamatiniais principais gerokai skyrėsi nuo radikaliosios Antano Terlecko Lietuvos laisvės lygos. Tarp Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narių būta nemažai komunistų partijos narių, visuomenėje puikiai pažįstamų veikėjų, o veiklos principai, kuriais grįstas judėjimas, laviravo SSRS konstitucijos ribose.
Pavyzdžiui, filosofas Arvydas Juozaitis visuomenei geriau pažįstamas kaip Monrealio olimpinių žaidynių bronzos medalio laimėtojas 100 m. plaukimo krūtine rungtyje. Simbolinę reikšmę turėjo Justino Marcinkevičiaus dalyvavimas judėjime. Šis buvo perkamiausias Lietuvos TSR rašytojas, kurio kūriniai tiko tiek didžiajai daliai patriotinių sentimentų ieškančiai visuomenei, tiek komunistams. Greta jų – vienu populiariausių to laikotarpio žurnalistų Vitas Tomkus, aktorius Regimantas Adomaitis, „Anties“ vokalistas Algirdas Kaušpėdas, muzikologas Vytautas Landsbergis ir kiti.
Anot istoriko Česlovo Laurinavičiaus, tarp 35-ių iniciatyvinės grupės narių nebuvo nė vieno disidento, studento ar valdžios atstovo. Tačiau bemaž pusė iš jų buvo komunistai. Tai kirtosi su LPS, LLL ar kitų atvirai disidentinių judėjimų interesais, kurie į Sąjūdį ėmė žiūrėti kaip iš KGB ar LKP struktūrų sukurtą judėjimą, kuriuo pirmiausia pasinaudos partija savo interesų sklaidai.
Tiesa, įtaką, nors ir ribotą, judėjimui LKP turėjo. LKP CK ideologijos sekretorius Lionginas Šepetys savo atsiminimuose pateikia gana dviprasmišką reakciją į Sąjūdį iš LKP vidaus: „Vieniems darbuotojas – tai to nerimastingo laikotarpio kasdienybė. Kitiems – naujas darbas, įdomus rūpestis, atgaivos perspektyva. [...] Pirmas prieš grupę kalaviją pakėlė atsipeikėjęs Nikolajus Mitkinas. [...] Paskambinusiam vedėjui patariau šaltai reaguoti į antrojo užmačias. O jeigu su kuo nors ir kalbėtis, tai aiškiai nurodant kalbos iniciatorių. N. Mitkinui savo ruožtu kalti į galvą, kad iš grupės išgujus komunistus bus tik blogiau. Kenksime pertvarkai“.
Informacinė blokada
Nors Sąjūdis veikė įstatymo ribose, rėmėsi Michailo Gorbačiovo paskelbtomis persitvarkymo ir viešumo (perestrojka ir glasnost) idėjomis, tačiau vietiniai funkcionieriai vis dar rodė neįgalumą ir pirmaisiais Sąjūdžio veiklos mėnesiais stengėsi naująjį judėjimą paprasčiausiai ignoruoti. Sąjūdis valdžią užklupo netikėtai. Net lyginant su Latvijos ar Estijos TSR, Lietuvos TSR pertvarka vėlavo ir šalis, anot Laurinavičiaus, vis dar rodėsi kaip viena iš stagnacijos tvirtovių.
Tokiomis sąlygomis masinio informavimo priemonės apie mitingus, LPS susitikimus su partiniais informuodavo, tačiau darydavo tai itin atsargiai. Daugiausia medžiagas apie įvykius tuo metu ruošdavusi naujienų agentūra „Elta“ informaciją pateikdavo tendencingai, nevengdama stagnaciniam laikotarpiui būdingų štampų. Diskreditacija, kaip ir Leonido Brežnevo laikotarpiu, remdavosi į terminus „nacionalizmas“ ir „buržuazija“.
Kadangi pogrindinės organizacijos veikimo principai Sąjūdžio netenkino, į tai buvo atsakoma atitinkamai – mitingu prie „Eltos“ būstinės A. Vienuolio gatvėje. Mitinge kalbėję sąjūdiečiai ragino nutraukti tendencingas žinias prieš Sąjūdį. Mitingo priežastis - birželio 24 d. vykęs Sąjūdžio susitikimas su į partijos XIX-ąją konferenciją išvykstančiais delegatais, po kurio apie tikruosius susitikimo organizatorius – Sąjūdį – užsiminta nebuvo.
Anot A. Brazausko – susitikime buvo duotas ir jo politinės karjeros krikštas. Esą sutrikimas po tokio Sąjūdžio kvietimo ištiko daugumą senųjų LKP kadrų, o valandinę kalbą skėlęs Brazauskas jautėsi nugalėtoju. Tačiau Šepetys pateikia kiek kitokią Sąjūdžio ir Brazausko suartėjimo versiją. Esą tai buvo nulemta CK rūmuose, Brazauskas kontaktams su Sąjdūžiu buvo paskirtas dar birželio 17 dieną. Tiesa, Katedros aikštė bene pirmą kartą po 1940-ųjų buvo nuklota trispalvėmis, o savo atsiminimuose būsimas pirmasis sekretorius pamiršo paminėti apie prieš renginį nuskambėjusią frazę „kol kabės šitas skuduras, aš nekalbėsiu“.
Kol valdžia blokavo galimybę Sąjūdžiui pasireikšti per masines informavimo priemones, savo darbą atliko mitingai. Per Lietuvą keliaujantis „Roko maršas“ didino sekėjų gretas, o rėmimo grupės miestuose ar įmonėse kūrėsi geometrine progresija. Tačiau iniciatyvininkams buvo reikalingas gerokai stipresnis užnugaris, nes pasikeitus politiniam klimatui konservatyviųjų Ringaudo Songailos ir „viskam diriguojančio“ Nikolajaus Mitkino dar šefuojama partija bet kada draudimais galėjo sustabdyti Sąjūdžio idėjų sklaidą.
Istorinis vizitas
Rugpjūčio mėnesį tiek partija, tiek Sąjūdis su nerimu laukė aukštų svečių iš Maskvos. Net komunistų viršūnėlės iki pat vizito tiksliai nežinojo, kas lankysis šalyje. Du realūs variantai – nuožmus Jegoras Ligačiovas ar kuluaruose perestrojkos tėvu vadinamas Aleksandras Jakovlevas. Į Lietuvą buvo atsiųstas antrasis variantas, kurio vizitas tarsi žadėjo daugiau nuolaidų Sąjūdžiui, tačiau į tai vis dar būdavo žiūrima gana rezervuotai. Neretai po aukštų partinių vizitų klimatas šalyje vėl pasistūmėdavo link didesnės kontrolės.
„Liūdnos atminties“, kaip jį įvardija konservatyvieji komunistai, Jakovlevo dienotvarkėje nemažą dalį užėmė susitikimai su visuomenės sluoksniais. Anot V. Čepaičio, susitikime su Sąjūdžiu „Gimtojo krašto“ redaktorius Algimantas Čekuolis ėmė provokuoti Jakovlevą, kas virto į pažadus suteikti Sąjūdžiui galimybę leisti oficialų periodinį leidinį LKP spaustuvėse bei turėti kassavaitinę televizijos laidą. Lietuvai vėl gražinta vėliava, himnu vėl tapo „Tautiška giesmė“. Po to vykusiame susitikime su vietiniais komunistais šie dar bandę pakeisti situaciją diskredituodami Sąjūdį, tačiau Jakovlevas sprendimo neatšaukė.
Po vizito situacija šalyje kardinaliai pasikeitė. Televizija, kuri buvo valdoma nuožmaus ir vėliau dėl dalyvavimo Sausio 13-osios įvykiuose teisiamo Juozo Kuolelio, privalėjo įsileisti Sąjūdžio TV laidą. Nors tai padaryti buvo delsiama, tačiau išnaudodamas situaciją tam tikrų triukų ėmėsi pats Sąjūdis:
„CK nenorėjo, kad Sąjūdis ruoštų mitingą Katedros aikštėje, ir argumentavo, kad ten būtų per daug didelis susigrūdimas. Vingio parke esą kur kas daugiau vietos ir galima naudotis ten esančia koncertine estrada. Mes tariamai nenoromis sutikome su tuo, bet išsiderėjome iš valdžios, kad mitingo vietos pakeitimą mums leistų paskelbti per televiziją. Tai tapo pirmuoju Sąjūdžio pasirodymu ekrane“. – savo atsiminimuose „Lūžis prie Baltijos“ rašo Vytautas Landsbergis.
Po paskelbimo televizijoje rugpjūčio 23 d. vykęs Ribentropo-Molotovo pakto paminėjimas tapo didžiausiu mitingu Sąjūdžio istorijoje. Jį filmavo ir reportažus ruošė Lietuvos TV. Net pačių organizatorių ambicijos buvusios gerokai kuklesnės – tikėtasi sutraukti 20 tūkstančių žmonių minią, tačiau susirinko keliolika kartų daugiau. Duomenys skirtingi, tačiau panašu, kad mitinge iš tiesų galėjo dalyvauti per 200 tūkstančių žmonių.
Televizijoje tuo metu dirbęs Antanas Šimkūnas knygoje „Kalbėsime kol gyvi“ teigia, kad po mitingo kilęs didžiulis konfliktas televizijos, pagrindinės masinio informavimo priemonės, viduje. J. Kuolelį pavadavusiam Juozui Mažeikiui buvo pavesta paruošti medžiagą, tačiau reportažas gavosi itin tendencingas, o tai sukėlė didelį pasipiktinimą tiek visuomenėje, tiek pačiame televizijos ir radijo komitete.
Užsitikrinęs paramą iš Jakovlevo, Sąjūdis ir konfrontavo, ir bendradarbiavo su komunistais. Didžiausiame mitinge buvo pakviesti kalbėti ir LKP atstovai. Tiesa, LLL narių Roberto Grigo ir Antano Terlecko sąskaita, kurių buvo atsisakyta dėl galimai radikalių pasisakymų ir kurie galėjo diskredituoti patį Sąjūdį. Tačiau rugsėjo pabaigoje santykiai sąlyginai buvo stabilizuoti. Tai lėmė LLL mitingas Katedros aikštėje rugsėjo 28 d., kurį brutaliai sudorojo jėgos struktūros. Šis įvykis geriau žinomas „bananų baliaus“ pavadinimu.
Sąjūdis po „bananų baliaus“ stojo Antano Terlecko ir kitų pusėn, o tendencingos naujienos spaudoje, televizijoje, partinių viešai paskleista versija siutino Sąjūdžio narius. Smurtas, kurį naudojo jėgos struktūros bei Sąjūdžio ir LLL reakcija į tai, anot Laurinavičiaus, iš posto išvertė tiek Ringaudą Songailą, tiek Nikolajų Mitkiną, kurie niekaip negalėjo racionaliai paaiškinti tokio smurto protrūkio perestrojkos sąlygomis. Sąlygos jau buvo pasikeitusios, o jėgos nevengiantiems vadams vietos postuose paprasčiausiai nebeliko.
Brazausko ir Sąjūdžio „medaus mėnuo“
Brazausko politinės karjeros istorija prasidėjo Sąjūdžio mitinge. Kelias į politinę viršūnę taip pat buvo glaudžiai susijęs su Sąjūdžiu. LTSR buvo susiklosčiusi praktika, kad pirmieji sekretoriai iš posto pasitraukia tik mirties atveju. Ringaudo Songailos atvejis buvo išskirtinis – Brežnevo laikų stiliaus, charizma nepasižymintis, viešumos vengiantis ir kabinetinį vadovavimo stilių įvaldęs Songaila buvo visiška priešingybe šalyje vyraujančios idėjoms, Sąjūdžiui.
Tiesa, po Griškevičiaus mirties sąlygos šalyje dar buvo visiškai kitos, todėl R. Songaila, kaip spėja istorikai, galėjo būti pasirinktas būtent antrojo sekretoriaus Nikolajaus Mitkino, kuris realiai ir valdė šalį prisidengdamas Songaila. Pasikeitus sąlygoms – reikėjo pakeisti ir valdančiąsias grandis. Išvertus pilkąjį kardinolą N. Mitkiną bei tiesiog pilką R. Songailą, į postą buvo paskirtas mediatoriumi tarp LPS ir LKP laikomas A. Brazauskas ir pirmą kartą į antrojo postą paskirtas vietinis partinis Vladimiras Beriozovas.
Nors Brazauską laikyti Sąjūdžio kandidatu LKP vadovo poste būtų per radikalu, tačiau tai buvo vienas geriausių variantų tuometinėmis sąlygomis. Sąjūdis tai jautė, o geresnio laiko tapti pirmuoju sekretoriumi už spalio 20-tą dieną Brazauskui būti negalėjo – čia pat buvo ir Sąjūdžio steigiamasis suvažiavimas. Euforija veržėsi per kraštus, o naujajam sekretoriui tereikėjo užlipti į tribūną, pakartoti porą frazių ir atlikti simbolinį gestą. Šiuo atveju – grąžinti Vilniaus Arkikatedrą tikintiesiems.
Suvažiavime netrūko skambių frazių, euforiškų pareiškimų. Vieną tokių skėlė LPS iniciatyvinės grupės narys Vitas Tomkus: „Gerbiamas Algirdai Brazauskai! Nors pagal seną tradiciją Jūs gavote patepimą Maskvoje, pirmoji į jus dėmesį atkreipė lietuvių tauta. (Plojimai) Juk apie galimybę užimti pirmojo sekretoriaus postą Jus informavo ne skambutis iš Maskvos, o skambus šūkis iš minios „Brazauskas – pirmasis sekretorius!“ liepos 9 d. mitinge Vingio parke (Ilgi plojimai)“.
V. Čepaitis skaičiuoja, kad paties Brazausko kalba plojimų buvo nutraukta net 19 kartų. Arčiausiai jo buvęs tik A. Juozaitis su 12 bei A. Buračas su 13 kartų. Minia V. Landsbergio pranešimą pertraukė tik 7 kartus. Ypatingą įvykį, anot tuometinių apklausų, stebėjo net 98 procentai visos televizijos auditorijos. Suvažiavimas ir Brazausko tapimas pirmuoju tomis dienomis pavirto į trumpą Sąjūdžio ir LKP „medaus mėnesį“. Šilti santykiai žadėjo dideles permainas šalyje, tačiau realybėje Brazauskas, jo veiksmai ir kalbos tuojau pat atsimuš į pragmatiniais sumetimais paremtus Maskvos reikalavimus.
Naujų įtampų tarp Sąjūdžio ir LKP ilgai laukti nereikėjo. Lapkričio mėnesį susikirto nuomonės dėl svarstomo LTSR konstitucijos projekto, kuriame siekta respublikų teises kelti aukščiau sąjunginių. Toks projektas, anot Č. Laurinavičiaus, sutapo ir su griežtesnėmis nuomonės iš Maskvos, o Sąjūdžio spaudimas taip pat kėlė naujas įtampas tarp politinių srovių.
„Medaus mėnuo“ baigėsi komplikuotais santykiais dėl konstitucijos projekto, o Česlovo Juršėno vedama Sąjūdžio laida „Atgimimo banga“ kelioms savaitėms dingo iš eterio. Taip būdavo beveik visada – paaštrėjus klimatui tarp dviejų politinių centrų, pirmiausia buvo duodamas smūgis į svarbiausią – viešumo - aspektą. Televizija tam puikiai tiko dar ir dėl to, kad jai vis dar vadovavo Griškevičiaus ir Songailos laikų liekana Juozas Kuolelis.
Reali opozicija ir konservatyviųjų frustracija
1989 m. abi pusės ruošėsi rinkimams liaudies deputatų vietoms užimti. Sąjūdis taip pat kėlė savo remiamus asmenis į liaudies deputatų vietas. Pareigybėms, kurios turėdavusios gerokai didesnę įtaką sąjunginiu lygmeniu. Rinkimų kampanija nuožmiai sukosi tarp dviejų polių – Sąjūdžio ir LKP. Nors rinkiminės kampanijos retorika buvo itin aštri, tačiau uždrausti Sąjūdžiui kelti savuosius kandidatus buvo pernelyg rizikinga.
Persitvarkymo nuotaikas gerokai užtemdė Juoduoju pramintas XVII-asis LKP CK plenumas, kuriame tribūną užėmė itin konservatyvūs veikėjai: TVR komiteto pirmininko posto jau netekęs J. Kuolelis, Jonas Gureckas, Vladislovas Švedas ar Petras Gabrėnas. Visa kritika kliuvo Sąjūdžiui ir reformatoriškajam LKP sparnui. Prieš rinkimus raginta uždrausti Sąjūdžio masinio informavimo priemones, laidą, leidinius ir didinti kontrolę jų atžvilgiu.
Žibalo į ugnį buvo įpylęs sąjūdietis Bronislovas Genzelis, kuris vienoje „Atgimimo bangos“ laidoje iki tol šventu laikytą Antaną Sniečkų išvadino nusikaltėliu ir visaip kritikavo jį bei jo aplinką. To buvo per daug. Juodojo plenumo rezultatas – prieš rinkimus uždrausta „Atgimimo banga“, tačiau nuotaikos visuomenėje jau buvo kitos, o griežta kritika plenumo metu tik artino neišvengiamą LKP skilimą. Iš LKP ideologijos sekretoriaus posto buvo išvarytas ir ganėtinai liberalus Lionginas Šepetys, kuriam suversti kaltinimai pataikavimu Sąjūdžiui.
Tačiau eilinis „Atgimimo bangos“ pašalinimas iš eterio reikalus tik apsunkino pačiai LKP. 1989 m. kovo mėnesį vykusiuose liaudies deputatų rinkimuose LKP patyrė triuškinantį pralaimėjimą - iš valdžios atstovų išrinkti buvo tik Vladimiras Beriozovas ir A. Brazauskas, o iš 42 liaudies deputatų mandatų Sąjūdžio remties kandidatams atiteko net 36. Tai reiškė, kad iš lokalaus lygmens Sąjūdis perėjo į sąjunginį. Kitaip tariant – gavo realias galimybes savo reikalavimus perkelti į Maskvą.
Mitingų ir protestų etapą simboliškai užbaigė improvizuotas protestas prie dabartinių LRT rūmų. Nors „stagnacijos Kuolelį“ jau buvo pakeitęs liberalesnis Domijonas Šniukas, tačiau iki balandžio mėnesio „Atgimimo banga“ buvo uždrausta. Linksmiausiu pramintame mitinge netrūko geros nuotaikos – „Sąjūdžio žinių“ išspausdintoje mitingo suvestinėje tarp linksmesnių pasisakymų buvo Vito Tomkaus raginimas tylos minute pagerbti rinkimuose „kritusius partinius“, Landsbergis klausė „kieno televizija?“.
Įdomi detalė ta, kad Sąjūdis apie vis dar neįvyksiančią laidos transliaciją žinojo gerokai iki mitingo (Sąjūdžio Seimo protokole tai fiksuota dar kovo 21 dieną – savaitę iki rinkimų mitingo datos), tačiau tai Sąjūdžio nariai tai išnaudojo nutylėdami šį faktą bei atšvęsdami pergalę rinkimuose. Rinkimai tapo esminiu lūžiu, po kurio uždrausti Sąjūdį buvo paprasčiausiai pavojinga. Gavęs daugumą vietų rinkimuose Sąjūdis iš visuomeninio judėjimo galutinai perėjo į politinę opoziciją, kuri perestrojkos sąlygomis negalėjo būti užgniaužta remiantis senaisiais būdais.
Laisvės daigai
Per trumpą laiką Sąjūdis iš gatvių protestuotojų perėjo į realiai situaciją lemiantį judėjimą, o klausimai, kurie anksčiau buvo sprendžiami Baltaisiais rūmais vadinamame pastate Kudirkos aikštėje, persikėlė į antraeile ilgą laiką laikytą Aukščiausiąją Tarybą. Pagrindinius politinio gyvenimo įvykius ėmė transliuoti radijas, televizija. Šalies ateitis nebebuvo sprendžiama vienos partijos uždaruose kabinetuose.
„Baltijos kelias“ ir kitos panašios akcijos jau buvo remiamos ir pačios LKP narių, nors šie renginyje nedalyvavo, aiškindami tuo, kad Sąjūdis šiems siūlęs atsistoti į grandinę ne Vilniuje, o vykti kur nors į provinciją. Tai kirtosi su pačių komunistų įsivaizduojamu statusu valstybėje, kurį iš pagrindų ėmė judinti Sąjūdis.
Principiniai šio laikotarpio oponentai taip pat nevengė dialogo būdu ieškoti sprendimų. Anot A. Brazausko, 1989 m. viduryje prasidėjo jo ir V. Landsbergio neformalūs pasivaikščiojimai Vingio parke. Jų metu politiniai lyderiai aptardavo situaciją, ieškodavo bendrų išeities taškų iš susidariusios situacijos. Tačiau abu lyderiai iki pat pabaigos turėjo dvi skirtingas strategijas – Brazauskas ir LKP į politines permainas žiūrėjo evoliuciniu, o Landsbergio ir LPS vizija susijusi su revoliuciniu keliu atkuriant Lietuvos valstybę.
Tuo metu dialogą su Sąjūdžiu vedanti LKP ir toliau skeldėjo. Konservatyvieji asmenys, radikalūs komunistai nebuvo patenkinti savo įtaka procesams, nebuvo ir patenkinti procesais, kurie Lietuvą artino prie nepriklausomybės. 1989 m. gruodžio mėnesį skillimas neišvengiamai padalino galingiausia buvusią komunistų partiją į dvi dalis – vienoje valtyje liko vadinamieji reakcionieriai (su Sausio 13-osios byloje figūruosiančiais Burokevičiumi, Švedu, Jermalavičiumi priešakyje), kitoje – toliau įtaką politiniams procesams išlaikę ir nuo Maskvos atsiriboję LKP nariai.
Sąjūdžio pozicijos prieš būsimus 1990 m. rinkimus į AT dar labiau sustiprėjo, nors atskilusios nuo Maskvos LKP nariai veikė taip, lyg pergalė artėjančiuose rinkimuose būtų savaime suprantamu dalyku. Prieš rinkimus deputatai dar rinkosi į XVII AT sesiją, kurioje buvo priimta eilė įstatymų dar labiau stūmusių Lietuvą nepriklausomybės link. Tarp minėtinų – Sovietų Sąjungos kariuomenės klausimas, religinių pastatų ir turto gražinimas tikintiesiems (Vilniaus Arkikatedra buvo grąžinta tikintiesiems dar Sąjūdžio steigiamojo suvažiavimo metu 1988 m. spalio mėn.).
Svarbiausiu laikytinas įstatymas, kuriuo buvo panaikinta cenzūra. Spauda vėl tapo laisva, tačiau čia susikirto interesai – buvo tikimasi, kad toks įstatymas įsigalios nuo 1990 m. birželio mėnesio, tai yra jau praėjus rinkimams, tačiau V. Landsbergiui ir kitiems paraginus, jo įsigaliojimas atkeltas į kovo 1 dieną. Brazauskas ir kiti su šia išlyga sutiko, nes priešingu atveju tai galėjo dar ryškiau atsiliepti rinkimų rezultatams.
Rinkimai praėjo netikėtai pačiai atskilusiai LKP. Jau vasario 24 dieną suskaičiavus rezultatus, aiškėjo, kad Sąjūdžio remtų kandidatų persvara triuškinanti. Iš 90 išrinktų kandidatų pirmame ture net 72 buvo Sąjūdžio remti. Iš politinio žemėlapio išnyko neatskilusi LKP (TSKP) partija su Burokevičiumi priešakyje, kurios nariai patyrė triuškinančius pralaimėjimus. Vienintelis A. Brazauskas pasiekė rekordinę pergalę – už jį Kaišiadorių apygardoje balsavo net 90 proc. visų balsavusiųjų. Tačiau tai buvo vienintelė solidžiai rinkimuose pasirodžiusi asmenybė, kurią turėjo komunistai.
Tuo metu Brazausko asmenyje visuomenė matė AT pirmininką, įskaitant net dalį Sąjūdžio remtų kandidatų. Kovo 11-ąją susirinkusiai AT reikėjo nuspręsti, kas turi užimti pirmininko postą. Tarp pasiūlytų, kaip ir buvo galima tikėtis, realiausi kandidatai buvo du – A. Brazauskas ir V. Landsbergis. Principinė seno ir naujo kova pasiekė kulminaciją. Posėdžio metu V. Landsbergis net pasiūlė kompromisinį variantą – skirti A. Brazauską savo pavaduotojo, ko pastarasis atsisakė ir, kaip galima suprasti, ne juokais įsižeidė.
Balsavimo rezultatai buvo tokie: Brazauskas – už 38, prieš – 95; Landsbergis – už 91, prieš – 42. Tuo pačiu AT pirmininko rinkimai reiškė, kokį kelią pasirinko AT deputatai – evoliucija šį kartą pralaimėjo prieš revoliuciją, kurią prioritetine laikė dauguma Sąjūdžio atstovų. Sąjūdžio rinkiminėje programoje iškeltas tikslas „paskelbti Lietuvos valstybės - 1940 m. Lietuvos Respublikos perėmėjos – atkūrimo aktą“ materializavosi tame pačiame posėdyje: „Už šį aktą balsavo 124 deputatai, prieš nebalsavo niekas, sussilaikė šeši. Aktas priimtas. Sveikinu Aukščiausiąją Tarybą, sveikinu Lietuvą“.
Vargu, ar esminiai pokyčiai, trukę nuo 1988 m. birželio iki 1990 m. kovo mėnesio šalyje, ją valdančioje partijoje būtų vykę be spaudimo iš Sąjūdžio, virtusio į realią opoziciją, kuri vedė Lietuvą nepriklausomybės link. Konformistais laikytų komunistų esmines nuostatas diktavo Maskva, o kelias, kurį jie rinkosi, sukosi leistinumo rėmuose. Sąjūdžio vizija buvo greitas kelias į Lietuvos nepriklausomybės atstatymą, kurį ši žengė per itin trumpą laiką bei turėjo tiesioginės įtakos procesams ir pačios Lietuvos komunistų partijos viduje.