"Objektyviai, mano akimis žiūrint, Lietuvoje nėra visiškai jokio pagrindo jaustis nelaimingu, bet žinote, kas yra laimė? Tai paslėpta nelaimė. Manau, kad jaustis laimingu - tai pozityviai mąstyti. Kodėl Lietuvoje žmonės nesijaučia laimingi? Tik todėl, kad jie nemąsto pozityviai", - spaudos konferencijoje naujienų agentūroje ELTA, kurioje diskutuota, kodėl lietuviai nesijaučia laimingi, sakė akademikas.
Žiniasklaida, pasak J. Grigo, daugiausia rašo apie neigiamus reiškinius, bet nieko nerašo apie Lietuvos mokslininkų, dirbančių mokslo institutuose arba universitetuose, pasiekimus.
"Ar skaitėte Lietuvoje laikraštyje nors kartą per metus, kokios Lietuvoje atrandamos naujos technologijos, nauji reiškiniai? Kažkiek mes paskaitome apie biotechnologijas ir lazerius, bet Lietuvoje ne tik tai yra. Daug kitų mokslo sričių plėtojama. Apie tai nieko. Bet jūs padarykit ką nors blogo, ką nors nužudykit, ir bus voliojama žiniasklaidoje pastoviai", - kalbėjo J. Grigas.
Valdžia, tuo tarpu, sakė akademikas, niekina žmones, skatina nesolidarumo jausmą Lietuvoje.
"Lietuva - puiki vieta gyventi. Čia nėra nei žemės drebėjimų, nei cunamių, nei taifūnų, nei karo. Lietuva turi ateitį. Bet tas neteisingumas, kuris kyla iš valdžios, tas žmonių niekinimas... Tam tikra prasme, žmonės mato, kad,jei jų vaikams tęsis taip, čia nėra ateities. Bet aš taip nemanau", - teigė J. Grigas.
Filosofas Romualdas Ozolas svarstė, kad lietuvių nelaimingumo jausmas yra susijęs su tuo, kad jie stumiami iš savo žemės.
"Man atrodo, kad tas nelaimės ir nelaimingumo jausmas yra savotiškas žmonių "išvietinimo", išstūmimo, išplovimo iš savo žemės būdas. Reikia erdvių vertesniems, o neverti čia turėtų ir nebūti. Viskas prasideda ne valdžioje, ne žiniasklaidoje, ne kokiose nors žmonių gyvenimo apraiškose, bet pačiuose žmonėse", - pabrėžė R. Ozolas.
Taip pat R. Ozolas atkreipė dėmesį, kad dabar žmonės nežino, ko jiems reikia, dėl to jaučiasi nelaimingi.
"Šiandien ribų nėra. Žmonėms reikia daug. Kiek tas daug, kad būtum patenkintas? Kad pasijustum bent kiek laimingas? Niekas negali pasakyti, kiek kam ko reikia. Net pasakyti, ko kam reikia. Ir trankosi po pasaulį, išbėga ten, kur daugiau uždarbio gauna, socialinės garantijos didesnės. Ir tai motyvuojama tuo, kad tai laisvės apraiška", - kalbėjo R. Ozolas.
Politologas Marius Kundrotas dėl to, kad lietuviai nesijaučia laimingi, taip pat kaltino žiniasklaidą, politikus, minėjo ir švietimo sistemą.
"Jeigu šiuo metu žiniasklaida, politikai, iš dalies net švietimo sistema tau aiškina, kad tu esi prasčiausias, pats kvailiausias, visiškas nevėkšla ir nemokša, natūraliai žmogui norisi tapti kažkuo kitu - pasaulio piliečiu, Europos Sąjungos piliečiu ar tiesiog kitos šalies gyventoju", - teigė M. Kundrotas.
Pasak jo, gali būti tik dvi išeitys iš situacijos - arba valstybinė informacijos cenzūra, arba alternatyvių, valstybinių informacijos kanalų kūrimas. Tačiau, jo teigimu, ir valstybinis radijas ar televizija ne visuomet rūpinasi vertybėmis.
Nepriklausomybės akto signataras Audrius Butkevičius įžvelgė net keturias lietuvių nelaimingumo priežastis - prasmės krizę, lyderių krizę, ideologinę krizę ir žiniasklaidos krizę.
Prasmės krizę signataras apibūdino kaip didelės dalies lietuvių nesuvokimą, dėl ko jie gyvena, ko siekia. Lyderių krizė, anot A. Butkevičiaus, - tai lyderių, kurie būtų ne organizatoriai, o "vizionieriai", galėtų sutelkti tautą ir ją vesti, trūkumas.
Ideologinė krizė - tai valstybinės ideologijos, nepriklausomos nuo valdančios partijos, trūkumas, o žiniasklaidos krizė - tai, kad dauguma lietuvių niekuo nesidomi, skaito tik antraštes, sakė A. Butkevičius.
Tuo tarpu J. Grigas sakė, kad norint, jog būtų išsirinkta geresnė valdžia, turi pasikeisti pačios "žaidimo taisyklės". Tam, teigė jis, turi būti keičiamos ir Seimo, ir Prezidento rinkimų taisyklės. Tačiau, pažymėjo jis, tam turi būti keičiama Konstitucija, o to nenorės daryti nei Prezidentė, nei Seimas.