Nutraukite karą! Stabdykite žudynes Gazoje! Tokie ir panašūs raginimai jau ne vieną mėnesį aidi protestuose Europos, Amerikoje, kitur, kur miestų gatvėse žygiuoja tūkstančiai Palestinos vėliavomis ir simboliais pasipuošusių žmonių. „Hamas“ ir Izraelio karas jiems tėra proga dar kartą pašūkauti tuos pačius reikalavimus.
Ir jų reikalavimai bent jau iš pirmo žvilgsnio atrodo aiškūs: per karo veiksmus Gazoje žuvo tūkstančiai civilių, dar daugiau liko be namų, maisto, vandens.
Platesnis paveikslas, detalės, kontekstas, žinoma, yra svarbūs. Bet net jei dalis protestuotojų turi drąsos pripažinti, kad nė nenutuokia, kur yra Gaza, kodėl ten vyksta karas, kas ir kaip jį pradėjo ir ką reiškia tas protestuose dažnai girdimas genocidinis šūkis „nuo upės iki jūros“, žinutės esmė yra girdima ir paveiki: vėliavos protestuose reiškia palaikymą Palestinai, o kartu tai yra ir taikos siekis. Kad ir naivus, prasilenkiantis su realybe arba ciniškas, jei to kaina yra žydų valstybės sunaikinimas.
Tuo metu Izraelyje iš pirmo žvilgsnio viskas yra atvirkščiai: miestų ir miestelių gatvėse visur pamatysi Izraelio vėliavas – tai yra patriotizmo pliūpsnis, palaikant savo šalį kovoje su „Hamas“. Jį užgožia nebent ugningi raginimai sugražinti teroristų pagrobtus įkaitus namo. Tačiau yra ir pyktis.
Pasipiktinimą Izraelio valdžios veiksmais reiškia tūkstančiai izraeliečių. Tiesa, pagrindinis jų taikinys – ne pats karas, kurį dauguma Izraelio gyventojų remia ar bent pateisina, bet Izraelio premjeras Benjaminas Netanyahu. Jis su visa šalies vyriausybe kaltinami aplaidumu, politiniu oportunizmu.
Tai jie susimovė – visi tie sprendimų priėmėjai žvalgyboje, kariuomenėje ir vyriausybėje, tai jie viešai kartojo nuo Holokausto žydams šventus žodžius „daugiau niekada“. Kartojo, bet leido įvykti spalio 7-osios tragedijai, kuri neatsitiktinai lyginama su Holokaustu.