Vytauto Didžiojo universiteto profesoriui politologui Liudui Mažyliui Vokietijos Užsienio reikalų ministerijos archyve radus Vasario 16-osios akto originalą, kyla kausimas, kodėl per 27 nepriklausomybės metus niekam nekilo mintis jo ieškoti Vokietijos archyvuose. 1918 m. Lietuva buvo okupuota kaizerinės Vokietijos, todėl turėjo atrodyti daugiau nei natūralu rausti būtent Vokietijos archyvus.
Kai kurių istorikų teigimu, daugiau tyrinėtas ir sureikšmintas pats nepriklausomybės atgavimo procesas, o nepriklausomybės atgavimą formalizuoja ne rankraštis, o akto paskelbimo spaudoje ir paviešinimo faktas. Tačiau istorikas Č. Laurinavičius aiškina, kad dėl to akto originalas netampa mažiau svarbus, o galimybių jį atrasti būta ir anksčiau, tačiau jos baigėsi nesėkmingai.
„Sunku prieštarauti minčiai, kad buvo logiška akto originalo pradėti ieškoti [Vokietijoje] anksčiau. Kita vertus, Vokietijos archyvuose yra daug dirbę amerikiečių istorikas Alfredas Erichas Sennas, Alfonsas Eidintas, buvo parvežtas didelis kiekis dokumentų kopijų iš Vokietijos. Galima daryti išvadą, kad tiesiog nepavyko.
Nors pats dokumento paskelbimo spaudoje faktas ir nepriklausomybės atkūrimo procesas yra labai svarbus, tai nereiškia, kad nesvarbus dokumentas, kurio pagrindu prasidėjo mūsų žygis į nepriklausomybę. Jis turi rasti labai reikšmingą vietą mūsų mintyse ir archyvuose, jis turi būti saugojamas kaip akies vyzdys. Tačiau paskelbimas taip pat yra labai reikšmingas. Mūsų istorija labai supainiota ir turime turėti mintyje, kad tai buvo procesas“, – tikina Č. Laurinavičius.
Tuo metu istorikas Algimantas Kasparavičius LRT RADIJUI teigia, jog akto paieškoms trūko finansavimo, todėl jo suradimas užtruko.
„Per 27 nepriklausomybės metus vyriausybė akto paieškoms beveik neskyrė jokio dėmesio, žinoma, dėmesio gal ir nereikėjo laukti, bet reikėjo bent jau minimalaus finansavimo. Pagarba Vytauto Didžiojo universitetui, kad suprato reikalą, skyrė finansavimą ir pasiuntė profesionalų žmogų į Berlyną. Pasirodo, yra labai paprastas spendimas, o kitos institucijos to nenorėjo arba nesugebėjo padaryti“, – kalba jis.
Savo ruožtu politologas R. Lopata LRT.lt teigia, esą prieš metus Lietuvos istorijos instituto mokslininkams buvo pasiūlyta finansuoti akto paieškas, tačiau nuspręsta akto ieškoti skaitmeniniuose archyvuose ir į Berlyną nevykti.
„Praėjusių metų vasaros pradžioje, kai dar dirbau premjero Algirdo Butkevičiaus vyr. konsultantu ir teko šiek tiek dalyvauti sprendžiant valstybės šimtmečio organizacinius klausimus, kėliau idėją atgaivinti Vasario 16-osios akto originalo paieškas. Susitikau su Lietuvos istorijos instituto vadovu Rimantu Mikniu, paskaičiavome, kad dvi savaites, mokslininkams nuvykus į Berlyno archyvus, truksianti paieška galėtų atsieiti per 5 tūkst. eurų. Tačiau vėliau sulaukiau skambučio, jog paaiškėjo, kad tie archyvai skaitmenizuoti.
Taigi, taip išėjo, kad jie iki šiol skaitmeniniame archyve ieško, o popieriukų nepalietė. Tai buvo galima padaryti prieš metus, o kodėl nebuvo dar anksčiau, sunku pasakyti. Viena iš objektyvių aplinkybių yra ta, kad tie, kurie domėjosi pačiu politiniu procesu, neturėjo poreikio vykti į archyvus, nes to neprireikė, siekiant restauruoti procesą“, – sako R. Lopata.
Kaip pažymi politologas, pirmoji disertacija, kuri buvo apginta ta tema istoriko Abelio Stražo, buvo apginta 1972 metais. Tuo metu, pasak R. Lopatos, jis galėjo raustis tik Vokietijos demokratinės respublikos (VDR) archyvuose.
„Spėju, kad VDR pusėje nebuvo tų archyvų, kurie yra Berlyne šiuo metu. Visi kiti daugiau susitelkė ties versija, kad akto originalai buvo Kaune, o jie ir buvo Kaune. Kitaip tariant, ką L. Mažyliui pavyko aptikti, tai – originalų originalą. Būtent nuo jo buvo mašinėle spausdinami tie tekstai, ant kurių buvo dedami parašai. Taigi, originalų vis dar prasminga ieškoti“, – teigia pašnekovas.