Kodėl pusė Lietuvos rinkėjų nenori dalyvauti rinkimuose

Rinkimuose dažniausiai nedalyvauja nusivylusieji politikų nuveiktais arba nenuveiktais darbais, emigrantai ir jaunimas, portalui LRT.lt tvirtina pašnekovai.

„Dauguma jaunų žmonių ir emigrantų nebalsuoja, nes nėra galimybės tai daryti internetu. Jie nenori eiti į archajišką balsavimo apylinkę kur nors mokyklos patalpose – tai nešiuolaikiška ir nepatrauklu, tie budėtojai atrodo kaip iš kito pasaulio“, – aiškina sociologas Vladas Gaidys.

Vienas didžiausių rinkėjų aktyvumas Lietuvoje – 75,3 proc. – užfiksuotas 1992-aisias, per pirmuosius rinkimus į Seimą po Nepriklausomybės atkūrimo. 1993-aisiais rinkėjus taip pat domino prezidento rinkimai, kai prie urnų atėjo 78,6 proc. rinkėjų. Per 1997-1998 m. prezidento rinkimus balsuoti atėjo 71,45 proc. balsavimo teisę turinčių piliečių.

Tuo metu 2004-aisiais Seimo rinkimuose dalyvavo 46,8 proc., 2008-aisiais – 48,55 proc. rinkėjų; kiek daugiau 2012-aisiais, kai savo balso teise pasinaudojo 52,93 proc. rinkėjų.

Kas kaltas dėl tokio smukusio susidomėjimo rinkimais – rinkėjų nesidomėjimas politika ar politikų veikla per 25-erius Nepriklausomybės metus?

Kokie žmonės nenori balsuoti

Portalo LRT.lt kalbintų pašnekovų nuomone, didžiausią dalį neinančių į rinkimus sudaro nusivylę politika rinkėjai.

„Jie netiki, kad nuo jų atvykimo kas nors pasikeis, sako, kad yra milijonas žmonių, o nuo jų balso niekas nepriklauso. Tačiau tokį pat fenomeną galima pritaikyti ir kitur – jei numesi ant grindinio šiukšlę, taip pat nelabai kas pasikeis. Bet jei po šiukšlę numes milijonas žmonių?“ – lygina visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro „Vilmorus“ vadovas V. Gaidys. Sociologo teigimu, dažnai rinkėjai mano, kad po rinkimų niekas nesikeičia – esą kaip už šildymą reikėjo mokėti pusę atlyginimo, taip reikia ir toliau.

Savo ruožtu Vilniaus universiteto (VU) docentė politologė Lidija Šabajevaitė tvirtina, kad mažas rinkėjų aktyvumas yra ne tik Lietuvos, bet ir daugelio Europos demokratinių valstybių problema.
„Tyrinėtojai atkreipia dėmesį į dvi galimas priežastis [kodėl neinama balsuoti]: nemaža dalis piliečių tiesiog pasitiki politiniu elitu ir teigia, kad gyvenimas tikrai nepablogės, pasitiki tais, kurie eina balsuoti. Antra galima priežastis yra ta, kad žmonės įsitikinę, jog jų balsas nieko nelemia, jų gyvenimas nuo to nepagerės. Dėl pastarosios priežasties kai kuriose Europos valstybėse įvedamas privalomas balsavimas. Abu mano minėti atvejai iškreipia demokratiją, nes dauguma išrenkama ne rinkėjų daugumos, ir ta valdančioji dauguma yra beveik mažuma“, – LRT.lt kalbėjo politologė.

Dar viena didelė gyventojų grupė, kuri nedalyvauja rinkimuose, yra jaunimas. Pasak sociologo V. Gaidžio, jauni žmonės nelinkę manyti, kad niekas nubalsavus nepasikeis, tačiau jie turi svarbesnių dalykų: „Jie kuria šeimas, lipa karjeros laiptais ir kuria verslus. Pensininkams tiek fundamentalių dalykų nebėra, jie gali sekti ir domėtis politiniais įvykiais. Kai jaunimas pats kuriasi verslą, vyresnio amžiaus žmonės domisi, ar jiems bus grąžintos pensijos.“

Kaip portalui LRT.lt teigė V. Gaidys, nors dauguma rinkėjų yra sąrašuose, jie yra emigravę. „Negalima sakyti, kad jie yra pasyvūs, tačiau, pavyzdžiui, jiems atvažiuoti Arijoje į Dubliną iš kokio nors Korko yra sudėtinga, dažnas emigrantas dirba ir savaitgaliais“, – aiškina sociologas.
Bendrovės „Baltijos tyrimai“ generalinė direktorė Rasa Ališauskienė sako, kad įdomiausi lietuviams – prezidento, mažiausiai įdomūs – savivaldos ir Europos Parlamento (EP) rinkimai.

„Mūsų regiono specifika tokia, kad į prezidento rinkimus ateina daugiausiai žmonių, o, pavyzdžiui, į referendumus apskritai nevaikšto. Paradoksalu tai, kad, nors vietos valdžios rinkimai yra arčiausiai žmonių, žmonės į juos vaikšto pasyviai“, – sako R. Ališauskienė. Jos teigimu, jei EP rinkimai nebūtų rengiami kartu su kitais, į juos ateitų labai mažai žmonių. Taip nutiko 2009-aisias, kai savo balso teise pasinaudojo vos 21 proc. rinkėjų (ES vidurkis buvo 43 proc.).

„Kiek rankų paspausi, tiek balsų turėsi“

Kaip teigia L. Šabajevaitė, prisikviesti daugiau lietuvių į rinkimus yra gana sudėtinga, todėl galime pavydėti JAV, kur per susitikimus su politikais auditorijos būna sausakimšos. Sociologas V. Gaidys teigia, kad viena iš galimybių sulaukti daugiau rinkėjų yra politikų susitikimas su piliečiais.

„Yra žinomas dėsnis pasaulyje, kuris ir Lietuvoje ne kartą pasitvirtino, kad kiek paspausi rankų, tiek turėsi papildomų balsų. Jei apeisi savo rinkiminę apygardą pėsčiomis, aplankydamas nebūtinai kiekvieną butą, bus nemažai žmonių, kurie už tave balsuos. Per susitikimus patys rinkėjai politikus vaišina arbata, išsako problemas. Manau, kad toks būdas priartina žmogų prie politikos, ir politikai turėtų skirti tam savo laiką“, – tikina V. Gaidys.

Su tuo sutinka ir R. Ališauskienė, pasak kurios, prieš rinkimus kandidatai turi eiti pas rinkėją, o ne tikėtis, kad rinkėjas pats ieškosis informacijos: „Turėtų būti asmeninis bendravimas. JAV, Prancūzijoje politikai vaikšto pas rinkėjus ir nelaukia, kol rinkėjai patys ieškos apie juos informacijos.“
Ne vienas iki šiol prisimena, kaip tuometinis kandidatas į prezidentus Rolandas Paksas 2002-aisiais pas rinkėjus skraidė sraigtasparniu. Savo ruožtu europarlamentaras Antanas Guoga prieš praėjusių metų EP rinkimus taip pat aplankė nemažai rinkėjų. „Aš pas juos važiavau, kalbėjau, įsiklausiau. Jie manimi pasitikėjo, ir dabar aš tiems žmonėms turiu tinkamai atstovauti, turiu vėl pas juos grįžti“, – po rinkimų sakė politikas. Liberalų sąjūdžiui šių rinkimų rezultatai buvo itin palankūs – liberalai užėmė trečią vietą, gavę du mandatus į EP. Nemažą darbą prieš prezidento rinkimus nuveikė Naglis Puteikis, kuris turėjo nedidelį biudžetą, tačiau taip pat intensyviai susitikinėjo su rinkėjais, o per rinkimus gavo 9,33 proc. balsų.

Kita vertus, pasak politogės L. Šabajevaitės, rinkėjai yra nusivylę daugelio politikų pažadais, todėl dažnai į politikų kalbas nebekreipia dėmesio.

„Didelė bėda, kai politikai, norėdami būti išrinkti, stengiasi pataikauti rinkėjams. Jei rinkėjai nesugeba kritiškai mąstyti, o kritiškai mąstyti sugeba tik nedidelė dalis, tai po to ir turi tokius rezultatus, kai protestuodami už ką nors balsuoja, o po to griaužiasi, kad išrinko juokdarius. Žinoma, ir patys politikai yra kalti. Dabar prieš savivaldos rinkimus ne vienas žada viską padaryti, esą piliečiai gyvens kaip rojuje, svarbu tik ateiti balsuoti. Taip nėra ir niekada nebus, bet jei politikai pradeda kalbėti realius dalykus, tada kandidatai surenka labai mažai balsų“, – aiškina L. Šabajevaitė.

Visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro „Vilmorus“ vadovas V. Gaidys pasigenda ir įdomių debatų laidų prieš rinkimus: „Jų yra pakankamai mūsų televizijoje, tačiau tie politikai ne visi įdomūs, rinkiminės kampanijos yra labai nykios. Anksčiau jos galbūt turėjo per daug festivalio ar mugės atmosferos, bet dabar švytuoklė pasisuko į kitą pusę, debatai tapo labai neįdomūs, neinformatyvūs, ir reikėtų sugrąžinti dalį linksmumo.“

Prie jaunimo ir emigrantų aktyvaus dalyvavimo rinkimuose prisidėtų internetinio balsavimo galimybė, tačiau tam neužtenka politinės valios. „Žinoma, kad tuomet balsuotų daugiau emigrantų, taip pat jaunimo. Jauni žmonės nenori eiti į archajišką balsavimo apylinkę kur nors mokyklos patalpose – tai nešiuolaikiška ir nepatrauklu, tie budėtojai atrodo kaip iš kito pasaulio, žmonės juk dabar gyvena internete“, – sako sociologas V. Gaidys.