Rusijos valstybiniuose kanaluose politinės pokalbių laidos, žinia, yra atskiras žanras: agresiją prieš Ukrainą remiančiųjų psichozė, sumišusi su atvirai fašistinėmis nuotaikomis, karo nusikaltimų pateisinimu, lyderio kultu ir sąmokslo teorijomis gali pasirodyti kaip pastarųjų mėnesių bruožas.
Tačiau vienas ant kito šaukiantys laidų dalyviai, juos nemandagiai pertraukinėjantys ir savas tiradas plyšaujantys vedėjai tėra ne vienerius metus besisukančio Kremliaus propagandinio cirko tendencija.
Ir vis dėlto tarp besikartojančių rėksmingų pareiškimų, kaip „specialią operaciją“ vykdanti Rusija privalo sunaikinti „nacistinį Ukrainos režimą“, „išvaduoti engiamą Donbaso liaudį“ ar sunaikinti valstybę bei tautą, „kurios neegzistuoja“ pastaruoju metu labai aiškiai pastebimas kitas tonas.
Ukrainai pradėjus sėkmingą puolimą Charkivo srityje ir atsikovojus tūkstančius kvadratinių kilometrų savo teritorijos, o rusų bei nuo jų priklausomų separatistų pajėgoms netvarkingai traukiantis, panikos užkratas persimetė visur – į „rusų išvaduotojus“ lydinčių specialiųjų karo korespondentų pranešimus, agresiją pateisinančius „Telegram“ kanalus, net Kremliaus kontroliuojamų valstybinių kanalų eterį. Karas Ukrainoje staiga tapo ne šiaip eiliniu šou TV kanaluose.
Nuotaikų virsmas atrodo išties tragikomiškai: liejasi keiksmai, neviltis, įsiūtis, o kaltųjų paieškoje aidi ne tik nauji grasinimai, reikalavimai plėsti karo veiksmus, didinti apsukas, nevengiamai užkabinamos labai jautrios temos, pavyzdžiui, Kremliaus susimovimas planuojant šį karą.
Daugėja nepasitenkinimo ženklų
Pirmieji ženklai, kad ne viskas gerai su „specialia karine operacija“ pasirodė dar pavasarį. Tada
karo propagandą kurstančioje ir vis naujus moralinius dugnus pramušinėjančioje laidoje „60 minučių“ apie karo eigą netikėtai pesimistiškai ėmė kalbėti vienas autoritetingiausių Rusijos armijos atsargos karininkų, uolių V. Putino valdžios rėmėjų Michailas Chodarionokas.
„Reikia žiūrėti iš esmės, iš strateginės perspektyvos. Nereikia gerti informacinių raminamųjų – kalbama apie Ukrainos pajėgų psichologinį lūžį. Tai, švelniai sakant, neatitinka tikrovės.
Klausimas – kaip jie galės aprūpinti moderniais ginklais ir technika. Patys to nepadarys, žinoma, bet Lendlizas tuoj pradės veikti, pradės veikti Europos parama, tai reikia vertinti, kaip artimiausio meto realijas, o tai reiškia, kad mūsų padėtis sunkės“, – lyg šaltu dušu žiūrovus apliejo ir vedėją išjuokė M. Chodarionokas.
Jis ir toliau išlaiko tokias pesimistines prognozes, kurios, regis, pildosi: daugiau vakarietiškos ginkluotės sulaukę ukrainiečiai persigrupavo, perėjo į kontrpuolimą ir atsikovoję tūkstančius kvadratinių kilometrų savo teritorijos privertė Rusijos armiją trauktis.
Kur ir kokio ukrainiečių kontrpuolimo galima trauktis įspėjo net rusų bei separatistų karius lydintys Kremliaus specialieji korespondentai – informacinis desantas, kuris į Donbasą permestas dar pernai, kai tai buvo laikoma vienu artėjančio ir neišvengiamo atviro karo ženklu.
Rusų karių ir ypač „Liaudies respublikų“ pajėgų – Donecko ir Luhansko separatistų karinius dalinius lydintys specialieji korespondentai šiame kare kartais patys žioplai išduodavo pozicijas ukrainiečiams, tačiau jų vaidmuo Kremliaus propagandos mašinai atrodė neįkainojamas.
Sėkmingo puolimo iliuziją pateikiantys ruporai vaizdine ir kita medžiaga maitino Rusijos televizijos kanalus, kuriuose visą vasarą buvo užtikrinamai kalama: viskas vyksta pagal planą. Kol galiausiai, regis, trūko ir realias kovas pamačiusių, savo kailį gelbėti priverstų propagandistų kantrybė.
Semionas Pegovas, geriau žinomas WarGonzo slapyvardžiu vos spėjo pasprukti iš Iziumo prieš ukrainiečių atvykimą ir jau ėmė atvirai kritikuoti Kremlių.
„Komsomolskaja pravda“ karinis korespondentas Aleksandras Kocas, kuris taip pat „pasižymėjo“ išdavęs rusų pajėgų pozicijas, dar prieš ukrainiečių kontrpuolimą Charkive atvirai stebėjosi Rusijos karinės vadovybės neveiklumu, nereagavimu į Ukrainos pajėgų telkimą.
Šokiravo netikėti žodžiai eteryje
O kai ukrainiečių žaibiška operacija prasidėjo, iki tol rusų informacinėje erdvėje vyravęs kad ir atsargus optimizmas, pasipūtimas, arogancija labai greitai išsisklaidė. Pasijuto panika.
Vienu šios „specialios karinės operacijos“ kritiku tapęs įtariamas karo nusikaltėlis, buvęs separatistų vadeiva Igoris Girkinas jau kurį laiką dalijasi pesimistinėmis prognozėmis dėl karo baigties. Prasidėjusią ukrainiečių kontrataką bei rusų karių reakciją į ją jis palygino su Mukdeno kautynėmis.
Šiandien šis 1905-ųjų pradžioje dvi savaites trukęs mūšis tarp rusų ir japonų pajėgų dabartinės Kinijos teritorijoje nedaug kam težinomas. Bet anuomet tai buvo vienas didžiausių mūšių iki Pirmojo pasaulinio karo ir vienas skaudžiausių Rusijos armijos pralaimėjimų, privedęs prie gėdingos karo baigties Rusijos imperiją, kurioje kilo ir revoliucija.
Rusijoje revoliucinėmis nuotaikomis kol kas, regis, nekvepia: didelius nuostolius patirianti kariuomenė išeikvojo beveik visus rezervus, nėra pajėgi tęsti puolamųjų operacijų ir vos sugeba gintis nuo ukrainiečių kontratakų, tačiau sprendžiant iš vaizdų Maskvoje, Sankt Peterburge, nė nepasakytum, kad šalis kariauja ir pralaimi: didžioji dalis kariauti mestų Rusijos piliečių yra iš atokių regionų, o didmiesčių žmonės nesidomi karu arba apsimeta, kad nieko dramatiško nevyksta.
Bet nepastebėti pasikeitusios plokštelės Rusijos valstybiniuose kanaluose ir visoje informacinėje erdvėje jau tampa neįmanoma – kad ir kokią alternatyviąją realybę juose mėgintų kurti propagandistai, akivaizdu, kad „sėkminga kelių dienų specialioji operacija“ ne tik trunka beveik 7 mėnesius, bet joje antroji pasaulio armija jau ir prieš viso pasaulio akis gauna į kaulus.
„Žmonės, kurie įtikino prezidentą Putiną, kad specialioji operacija bus efektyvi, trumpa, civilių nemuš, ateisim, Rosgvardija ir kadyrovcai įves tvarką, tai šitie žmonės mus pakišo. Juk ne prezidentas pats sugalvojo, kad pradėsiu spec. operaciją.
Jam kažkas juk sakė, kad ukrainiečiai išsilakstys, pasiduos“, – kanalo NTV pokalbių laidos „Susitikimo vieta“ tiesioginiame eteryje rėžė Borisas Nadeždinas. Jis taip ir nepatikslino, kas yra tie žmonės, kurie pakišo rusus ir įtikino V. Putiną pradėti karą, bet Kremliuje jokia paslaptis, kad V. Putinas pirmiausiai nepatenkintas kariškiais.
B. Nadeždinas yra buvęs parlamentaras, nužudyto Rusijos opozicijos lyderio Boriso Nemcovo bendražygis, todėl laidoje dalyvauti parinktas neatsitiktinai.
Įprastai tokiose laidose susirenka aršiausi Kremliaus gynėjai, o jiems kaip atsvara parenkamas „berniukas, skirtas sudaužymui“ – žanro klasika, kai tarsi yra ir atsvara vyraujančiai nuomonei, nuomonių pliuralizmas, bet iš tikrųjų jam neleidžiama pasireikšti, jis grubiai tildomas, menkinamas, bandoma sudaryti įspūdį, kad tai nuomonių paraščių veikėjas.
„Priėjome ribą, už kurios būtina prisiminti vieną paprastą dalyką – laimėti prieš Ukrainą su tais ištekliais, su kuriais Rusija mėgina kovoti, esant kolonijinio karo (kariauja samdomi kariai, privačios kariuomenės samdomi kariai ir t. t., nėra mobilizacijos), absoliučiai neįmanoma. Prieš Rusijos kariuomenę ten kovoja stipri kariuomenė, kurią ekonomiškai ir technologiškai visiškai palaiko Europos šalys“, – pareiškė B. Nadeždinas.
Ir jis nebuvo vienas. Netgi karą palaikantis „Sputnik“ radijo vedėjas Aleksejus Timofejevas ėmė viešai šaipytis iš ekspertų, kurie karo pradžioje sake, kad „rusų kariai Odesoje rizikuoja žūti tik įsimylėjusių rusų, odesiečių glėbyje“.
„Po vasario 24 supratome, kad tai netiesa, bet tas pats ekspertas per valstybinį kanalą aiškina, kad reikia eiti iki galo. Tai mano klausimas: jei pirma ekspertizė buvo nusikalstamai ir katastrofiškai neteisingai, kodėl aš jo dabar turiu klausyt?“, – abejones dėl karo tąsos kėlė A. Timofejevas.
Kodėl reaguoja neigimu ir įsiūčiu?
Suprantama, jiedu sulaukė tokiose laidose įprasto nepasitenkinimo choro. Iš pradžių duota pastaba „sekti retoriką“. Esą, kur tai matyta, kad šalyje, kur draudžiama iš viso kalbėti apie karą (jis vadinamas tik „specialia karine operacija“), kažkoks išsišokėlis dar drįsta kalbėti apie kolonijinius karus.
„Mano pasiūlymas – pradėti derybas apie karo pabaigą ir pereiti prie politinių klausimų“, – nereaguodamas į pastabas kalbėjo B. Nadeždinas ir, žinoma, sulaukė atsako.
„Jokių derybų su nacistiniu Zelenskio režimu negali būt, jis turi būti sunaikintas, visą Ukrainos teritoriją reikia išvaduoti, nes jei liks gabalėlis, anksčiau ar vėliau reikės juos pribaigti“, – ėmė plyšauti vienas aktyviausių V. Putino padlaižių, Valstybės Dūmos vicepirmininkas, Partijos „Teisinga Rusija – Už tiesą“ vadovas Sergejus Mironovas. Jis ėmė ciniškai aiškinti, esą Rusija nebombarduoja Ukrainos, kitaip, nei JAV Sirijoje ir Afganistane, nes rusai neva „saugo brolišką ukrainiečių tautą“, kurią įkaitais „laiko Zelenskio režimas“.
„Vladimiras Putinas teisingai sakė, kad mes dar nieko nepradėjome, kai reikės – pradėsime, reiškia, mobilizaciją, o kol kas jos nereikia, mums užtenka jėgų“, – tiradą tęsė S. Mironovas, sulaukęs pašaipaus B. Nadeždino atodūsio ir akių vartymo – Rusija į kovą Ukrainoje išties jau meta paskutiniuosius rezervus bei imasi visų įmanomų šantažo bei sąjungininkų telkimo priemonių Vakaruose, nes jėgų palaužti ukrainiečius tiesiog fiziškai trūksta.
Pati Ukrainos kontrataka yra geriausias to įrodymas, mat ukrainiečiai pralaužė ištampytą ir ploną rusų fronto liniją silpniausioje vietoje, kurią gynė Luhankso „liaudies respublikos“ pašauktiniai, Rosgvardijos smogikai ir netgi mūšiuose smarkiai nukraujavusią 1-ąją gvardiečių tankų armiją, kuri su 11-ojo korpuso (jo nuolatinės dislokacijos vieta šalia Lietuvos – Kaliningrade) daliniais turėjo sprukti iš apsupimo.
Vis dėlto S. Mironovo reakcija gerai atspindi Kremliaus ruporų desperaciją: į akis pasakius, kad pralaimima, iššaukiamos dvi reakcijos. Pirmoji – psichologinį propagandistų lūžį rodantį reakcija.
Pavyzdžiui, netgi politologu laidoje pristatomas Viktoras Olevičius, kuris pats kilęs iš Odesos, su tėvais emigravo į JAV, bet 2010 m. po studijų ten grįžo ir tapo aršiu putinistu, taip pat viešai sudvejojo Kremliaus piešiama optimistine pergalės versija.
„Atleiskite, o ko mes laukiame? Ar tikrai užtenka jėgų ir viskas pagal planą? Ar kas tuo rimtai tiki? Kas po šešių mėnesių tikėjo, kad paliksime Balaklėją, kad kontrpuolimo nesugebėsime atremti, Charkovo nesugebėsime užimti?“, – šūkavo V. Olevičius ir kaip mat leidosi į sąmokslo teorijas, atspindinčias nepakitusia nuotaikas Rusijos viešojoje erdvėje: Maskva esą kariauja su visu Vakarų pasauliu, mažų mažiausiai su NATO, kuri neva ne tik ginklais, bet ir „samdiniais, štabais“ remia ukrainiečius, padeda jiems planuoti ir vykdyti operacijas. O pati Ukraina esą nieko verta, nes „tai nėra jokia valstybės, o ukrainiečiai neegzistuoja“.
„Reikia išvaduotose teritorijose ukrainiečiams aiškinti, kad jie neegzistuoja, kad nėra tokios tautos, reikia realistiškai kalbėti, kaip atrodys jų ateitis su Rusija, kaip jie jausis, jei jie jaučiasi ukrainiečiais, juk sunku sakyti žmogui, kad jo nėra“, – plyšavo V. Olevičius.
Ruošia šalį ilgam karui
Tokie šovinistiniai ir imperiniai naratyvai pastarosiomis dienomis pastebimi ir kitose Kremliaus propagandinėse laidose. Vladimiras Solovjovas, vienas aršiausių Rusijos propagandos ruporų, taip pat aiškino, kad jau esą vyksta karas su NATO, todėl reikia nesivaržyti, smogti Aljanso narėms, o visą Ukrainą – okupuoti. Ir tai nėra vien tik ruporų rėkavimai.
Po sėkmingos ukrainiečių atakos Rusija raketomis atakavo Ukrainos energetikos objektus, pataikydama į Charkivo šiluminę elektrinę ir palikdama miestą be elektros. Tačiau Ukrainos ne tik sėkmė, bet ir pasiryžimas nepasiduoti yra aiškiai matomas šiame kare.
Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis viename savo vakarinių pasisakymų ypač ugninga kalba kreipėsi į Rusiją, sakydamas, kad ukrainiečiai geriau liks be dujų ir elektros, tačiau bent jau be rusų.
Rusijos Saugumo Tarybos pirmininko (V. Putino) pavaduotojas, buvęs prezidento kėdės šildytojas Dmitrijus Medvedevas sureagavo į ugningą Ukrainos prezidento pasisakymą, savo „Telegram“ kanale pareikšdamas, kad Ukrainos laukia visiškas pasidavimas Rusijai priimtinomis sąlygomis.
Minėtoje NTV pokalbių laidoje „Susitikimo vieta“ S. Mironovas taip pat neslėpė Rusijos tikslo: esą V. Zelenskį reikia sunaikinti, kaip buvo nukautas Rusijai besipriešinęs Čečėnijos prezidentas Džocharas Dudajevas. Ir nors į V. Zelenskį dar karo pradžioje, anot ukrainiečių, išties taikėsi kelios rusų diversantų grupės, siekdamos pagrobti arba nužudyti Ukrainos prezidentą, pastarąjį pusmetį prieš Ukrainos prezidento administracijos, Gynybos ministerijos ir kitus strategiškai svarbius centrinės valdžios objektus bei asmenis Rusija nesiėmė tiesioginių veiksmų.
Net vienas laidos vedėjų Ivanas Truškinas pasiūlė vieną už kitą radikalesnius variantus: esą reikia aktyvuoti Antrojo pasaulinio karo metais bei pokariu veikusias SMERŠČ pajėgas – ši NKVD įkurta tarnyba persekiojo „išdavikus, dezertyrus, žvalgus ir kriminalinius elementus“, o dabar galėtų aktyviau veikti „išlaisvintose“ (iš tikrųjų okupuotose) ukrainos teritorijose, medžiojant diversantus, o kitas pasiūlymas – smogti Kyjivui. Raketomis, bombomis, žudyti Ukrainos pareigūnus šioje šalyje ir užsienyje, kitaip sakant, Rusija turėtų išlaisvinti fantaziją ir kariauti totalinį karą.
„Mums per pastarąsias dienas sudavė juntamą psichologinį smūgį. Mano pozicija pasikeitė, dabar reikia griauti tą infrastruktūrą su kariniu krūviu.
Negi manote, kad mes ten prasiveržėme pro sieną, gabalėlį žemės bandom atsiplėšti? Ne, vyksta pasaulinis karas, tai yra jo fragmentas“, – tikino dar vienas aršus Rusijos parlamentas, Rygoje gimęs ir Latvijos rusakalbius maištauti kvietęs bei iš šios šalies pabėgęs, vėliau separatistams Donbase „patarinėjęs“ ir galiausiai prie S. Mironovo partijos prisijungęs Aleksandras Kazakovas.
Jo ir kitų rusų propagandistų tone pastaruoju metu juntama panika pasireiškia ne tiek „kas nutiko“, o jo logiška seka – „ką daryti“ naratyvu: vienintelis kelias, kurį siūlo tokie propagandistai, kaip A. Kazakovas, V. Solovjovas, Margarita Simonian ir kiti, yra dar platesnė konfrontacija su Ukraina ir Vakarais, o tam reikia mobilizacijos bei pasiryžimo kariauti. Taigi, kalbama jau ne apie „specialią karinę operaciją“, o tai, ko viešai Kremlius mėgino vengti – karą.
„Tikiuosi, pasaulinis karas neprasidės, o jei prasidės, jėgų pusiausvyra bus ne mūsų naudai“, – įspėjo B. Nadeždinas. Bet akivaizdu, kad ir jis laidoje, ir netgi nuostolių Ukrainoje šokriuoti kiti Kremliaus informacinio karo dalyviai kol kas yra mažumoje.
Kol kas abejonės dėl karo tęsimo atrodo drąsiai ir iššaukiančiai, tačiau reakcijos į tokius paatviravimus rodo, kad Rusijos propagandistams duota kita užduotis: ruošti visuomenę dar platesniam konfliktui.
„Reikia laimėt karą, o jau po to, kai laimėsime, tada jau galima bus kalbėt su tais, kas norės“, – arogantiškai pareiškė A. Kazakovas, o į B. Nadeždino pastabą, kiek gi reikės kariauti, atšovė dar atsainiau: kiek reikės tiek kariausim.
„Ačiū už sąžiningą atsakymą. Reiškia mano 10-mečiai vaikai dar spės pakariauti, teisingai?“, – įsiutęs gėlė B. Nadeždinas. Ji vedėjas pertraukė ir pasiūlė reklaminę pertrauką – tokio atvirumo, regis, užteko.