Kodėl Sąjūdžio lyderiu tapo V. Landsbergis, o ne R. Ozolas

Anapilin iškeliavęs signataras Romualdas Ozolas vadinamas vienu kertinių Lietuvos Sąjūdžio žmonių. Jis buvo suvokiamas kaip neformalus Sąjūdžio lyderis, kartu su kolegomis suteikęs jam turinį.

Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio ištakos apskritai siejamos su neformalia įvairių būrelių veikla. Pavyzdžiui R. Ozolas priklausė neformaliam filosofų ir istorikų klubui, kuris rengdavo diskusijas apie istoriją, kultūrą, istorinę sąmonę. Tokios diskusijos tapo įmanomos Michailui Gorbačiovui paskelbus apie pertvarką.

Tačiau R. Ozolas taip ir netapo formaliu Sąjūdžio lyderiu: ši garbė teko Vytautui Landsbergiui.

„R. Ozolas buvo strategas, V. Landsbergis – taktikas“, - sako vienas geriausiai Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio ištakas žinančių žmonių Alvydas Medalinskas.

Kodėl V. Landsbergis, ne R. Ozolas?

V. Landsbergis Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio tarybos pirmininku išrinktas 1988 m. lapkričio 25 d.

„Reikia prisiminti laikotarpį, kai V. Landsbergis buvo pasiūlytas Sąjūdžio vadovu. Sąjūdis iki tol neturėjo vadovybės. Jei jis nebūtų turėjęs vadovybės ir toliau, R. Ozolas būtų buvęs vienas iš Sąjūdžio lyderių. V. Landsbergio iškilimas Sąjūdžio vadovus atsirado po to, kai atsirado Sąjūdžio vadovybė. O ji atsirado po to, kai Algimantas Čekuolis, labai netikėtai daugumai mūsų, pasiūlė, kad reikia Sąjūdžiui išsirinkti pirmininką. Tai nutiko po to, kai sovietiniame laikraštyje „Izvestija“ pasirodė straipsnis, kuriame buvo puolamas Sąjūdis, aiškinama, kad ten kažkokie nacionalistai, ekstremistai ir panašiai. A. Čekuolis pasiūlė, kad reikia išsirinkti pirmininką ir parodyti, kad tai jokie nacionalistai“, - sakė A. Medalinskas.

Virgilijus Čepaitis atsiminimuose irgi rašo, kad Sąjūdžio vadovybę nutarta išrinkti, „kai prasidėjo kompartijos puolimas prieš Sąjūdį“.

Kaip pasakoja A. Medalinskas, į tarybos pirmininkus pasiūlyta rinkti abu – ir R. Ozolą, ir V. Landsbergį – tačiau pastarasis esą ragino nesiskaldyti.

„V. Landsbergis tada pasakė tokią frazę, kad jeigu jau jūs balsuotumėt už mane, aš norėčiau, kad būtų išrinkta vienbalsiai, kad nebūtų čia tokio skaldymosi. Ir tai buvo labai taktiškai gudrus žingsnis. R. Ozolui nebebuvo, ką sakyti. Visi sąjūdininkai pasisuko į R. Ozolą: „Tai kaip?“ Romas sako: „Aš neprieštarauju“, - sakė A. Medalinskas.

„Iš principo R. Ozolas turėjo vesti į nepriklausomybę. Bet tada buvo priimtas siūlymas, kad po pusės metų Sąjūdžio vadovybė keičiasi rotacijos būdu. Kad R. Ozolas ir V. Landsbergis bus kaip dvi galvos. V. Landsbergis irgi padarė daug tokių teisingų, sėkmingų žingsnių, dėl to jis įsiveržė į Sąjūdžio vadovybę. Bet... V. Landsbergis nepasitraukė. Viskas kažkaip taip tapo ir viskas“, - teigė pašnekovas.

Pats V. Landsbergis DELFI sako, kad tiksliausiai į šiuos klausimus atsakytų dokumentai ir filmuota autentiška medžiaga filme „Lūžis prie Baltijos“.

„Renkant Sąjūdžio tarybos pirmininką buvo siūloma mano kandidatūra ir kai kas siūlė jo kandidatūrą. Neatsimenu, gal dar kažkas buvo. Tada jis prieš balsavimą jis nuėmė savo kandidatūrą. Ne tai, kad jis buvo išrinktas ir atsisakė, jis pasitraukė iš konkuravimo per balsavimą. Man rodos, kad jis vienu sakiniu atsistojo ir pasakė. Kažkas pasitraukė ir jis irgi pasitraukė, bet reikia paimti ir pažiūrėti“, - sakė V. Landsbergis.

Klausiamas apie Sąjūdžio tarybos pirmininko rotaciją, V. Landsbergis sako negalintis tiksliai atsakyti: „Aš negaliu papasakoti, kodėl, ir ar tikrai turėjo būti rotacija. Tik tiek, kad kai aš buvau išrinktas pirmininku, aš sakiau, jog jeigu su manimi kas nors atsitiktų, aš negalėčiau eiti funkcijų, tai štai yra R. Ozolas, kuris mane pakeis. Bet nebuvo oficialiai įforminta kaip pavaduotojas, nors dabar matau, kad taip rašo, esą jis buvo pavaduotojas“.

Sąjūdžio pradžia

Sąjūdžio istoriją visi pradeda skirtingai. Tačiau A. Medalinskas, kuris buvo vienas iš kelių Sąjūdžio iniciatyvinės grupės kūrėjų, pasakoja, kad po 1988 m. birželio 2 d. renginio Verkių rūmuose, kur vyko diskusija „Ar įveiksime biurokratiją“, jis, R. Ozolas, Artūras Skučas ir Eigirdas Gudžinskas susitiko ant Tauro kalno ir dėliojo žmonių pavardes, kas galėtų būti išrinktas į Sąjūdžio iniciatyvinę grupę. Ši grupė buvo renkamą kitą dieną, tai yra birželio 3-iąją, bet renginiui pradėta rengtis prieš savaitę.

Iniciatyvą kurti Sąjūdį kilo dėl estų pavyzdžio. Estijoje jau buvo įsikūręs Liaudies frontas. Lietuvoje viešėjo estų Liaudies fronto atstovas Ivaras Raigas, todėl Lietuvoje norėta įkurti ką nors panašaus.

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto politologė, viena iš knygos „Sąjūdžio ištakų beieškant. Nepaklusniųjų tinklaveikos galia“ bendraautorių Ainė Ramonaitė pasakoja, kad į Lietuvą atvykęs I. Raigas Ekonomikos institute ėmė agituoti kurti Sąjūdį, bet šiame institute liko nelabai suprastas, bet nors turėjo įtakos A. Medalinskui ir jo bendraminčiams.

„Bet jie iškart suprato, kad be R. Ozolo nieko negali būti. Jie tada pradėjo patys organizuoti veiksmą ir iškart nuėjo pas R. Ozolą bei Bronislovą Genzelį tartis, kaip tą Sąjūdį kurti“, - pasakojo A. Ramonaitė.

Politologės teigimu, tuo metu R. Ozolas dirbo „Minties“ leidykloje, aplink jį sukosi daug ir jaunų, ir patyrusių žmonių.

1988 m. birželio 3 d. Mokslų akademijoje buvo svarstomas sovietinės Lietuvos Konstitucijos projektas, jo metu ir buvo įkurta Sąjūdžio iniciatyvinė grupė.

A. Medalinskas sako, kad siūlė į iniciatyvinę grupę įrašyti jaunesnįjį Vytautą V. Landsbergį, kurį pažinojo. Tačiau į renginį atėjo V. Landsbergis vyresnysis: jis pasakė daugeliui žmonių patikusią kalbą ir išėjo. Tuomet buvo pasiūlytas į iniciatyvinę grupę ir buvo išrinktas.

Į Sąjūdžio iniciatyvinę grupę buvo išrinkti iš viso 35 žmonės: dalis pasiūlyti renginio organizatorių, dalis – iš salės. „Tas pats V. Landsbergis buvo pasiūlytas iš salės už tą gerą kalbą, kurią pasakė Mokslų akademijoje. Bet didžioji dalis pasiūlyti iš to sąrašo, kurį išvakarėse sudarėme ant Tauro kalno“, - sakė A. Medalinskas.

DELFI primena, kad Sąjūdžio struktūra buvo tokia: iš pradžių įkurtą Sąjūdžio iniciatyvinė grupė iš 35 žmonių, vėliau regionuose susikūrė Sąjūdžio rėmimo grupės. Išrinktas Sąjūdžio Seimas, suformuota 35 žmonių Sąjūdžio taryba, galiausiai išrinktas tarybos pirmininkas.

R. Ozolo paradoksas

A. Ramonaitė pasakoja, kad Sąjūdis buvo sudarytas tarsi iš dviejų dėmenų: vienas buvo filosofinis, mat idėjos formavosi filosofų klube, kitas – tinklinis, kai žmonių ryšiai mezgėsi įvairiose etnokultūrinėse, muzikantų, žygeivių, žaliųjų ar paminklosaugos organizacijose.

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas Algimantas Jankauskas pabrėžia, kad R. Ozolas gali būti vadinamas Sąjūdžio ideologu, nes iki jam susikuriant aktyviai veikė filosofų klubas „Kultūra ir istorija“. Jame žmonės diskutuodavo apie istoriją, tautos savimonę ir panašius dalykus. „Tame klube brendo Sąjūdžio ideologija, svarbiausios idėjos“, - sako A. Jankauskas.

„R. Ozolas tame klube 1988 m. pavasarį paskelbė tokį programinį pranešimą „Mūsų galios ir negalios“, kur sudėlioti Atgimimo programos stulpai, pagrindinės sąvokos“, - sakė A. Jankauskas.

Pasak A. Ramonaitės, aplink R. Ozolą, kuris dirbo „Minties“ leidykloje ir bendravo su filosofais bei istorikais, sukosi daugybė aktyvių žmonių, tačiau paradoksalu tai, kad jis nebuvo pagrindinis birželio 3 d. renginio iniciatorius.

„Visi jautė, kad tas Sąjūdis turi gimti aplink R. Ozolą, nes jis buvo ta tokia jungiamoji figūra. Gal dėl filosofinio-idėjinio užtaiso, gal dėl ryšio su įvairiais žmonėmis. Jis buvo pakankamai žinoma figūra. Nors buvo nesisteminis, bet užėmė pareigas, aukštesnes nei eilinis žmogus. Todėl tarsi turėjo daugiau galimybių. Parodaksalu tai, kad ne jis buvo birželio 3-osios dienos susitikimo inspiratorius Mokslų akademijoje. Jis savotiškai atidėliojo tą dalyką: suprato, kad jo aplinkoje tai turėtų gimti, bet galvojo, kad buvo per anksti – bijojo dar pradėti. Nes ir vasaros pradžia nėra pats tinkamiausias metas“, - pasakojo A. Ramonaitė.

Tačiau tuo metu Estijos liaudies frontas jau buvo įsikūręs, reikėjo kažko imtis ir Lietuvoje.

Pasak A. Ramonaitės, R. Ozolas buvo įtrauktas į organizacinį darbą jaunųjų aktyvistų – A. Medalinsko, Zigmo Vaišvilos, Arvydo Juozaičio.

„Reikėjo tam tikro legitimavimo. Jeigu R. Ozolas nebūtų prisijungęs, jie gal nebūtų drįsę ką nors daryti, nei žmonės būtų supratę“, - svarstė politologė.

Klausiama, kodėl R. Ozolas netapo pagrindiniu Sąjūdžio žmogumi, A. Ramonaitė pabrėžė skirtingus žmonių gebėjimus. Jos teigimu, R. Ozolas buvo labai svarbus Sąjūdžio pradžiai.

„Pavyzdžiui, V. Landsbergis išvis nedalyvavo pradžios istorijoje, jo nerasta, jis tik atėjo į tą susitikimą Mokslų akademijoje vos ne netyčia ir buvo pasiūlytas bei išrinktas. Jis pasakė ryžtingai nuskambėjusią kalbą ir išėjo, nes reikėjo kažkur skubėti. Jį išrinko, kai jo net nebuvo salėje“, - sakė A. Ramonaitė.

Politologė teigia, kad iš pradžių specialiai buvo daroma, jog Sąjūdis neturėtų vieno pirmininko: „Gal dėl to, kad tai atrodytų demokratiška, o ne vienvaldiška organizacija, o gal dėl to, kad nebūtų vieno žmogaus, ant kurio galima suversti visą kaltę ir kuris gali nukentėti. Gana ilgą laiką apskritai nebuvo jokio pirmininko“.

Kai atsirado poreikis turėti pirmininką, juo tapo V. Landsbergis, kuris, remiantis R. Ozolo pusės pasakojimais, turėjo perduoti postą rotacijos principu, nors to neįvyko.

„Nežinau, ar ta versija teisinga“, - sako A. Ramonaitė.

„Kita vertus, manyčiau, kad taip susiklostė gana natūraliai, nes kompetencijos buvo kitokios, skirtingais laikotarpiais reikia skirtingų žmonių. R. Ozolas buvo svarbus pradžioje, subūrimui, idėjiniam postūmio davimui, V. Landsbergis buvo svarbus visų veiksmų strategavimui vėliau, nes R. Ozolas kai kada gal atrodydavo pernelyg radikalus. Manau, kad žmonės galbūt ir natūraliai nebekėlė klausimo dėl pirmininko posto perdavimo, nes V. Landsbergis tiesiog tiko“, - teigia politologė.

Jos teigimu, R. Ozolas būdavo statomas į vieną gretą su kauniečiais, kurie buvo radikalesni. Radikalais paprastai buvo laikomi tie žmonės, kurie nevyniojo žodžių į vatą ir kalbėjo tik apie Lietuvos nepriklausomybę be jokių galimybių derėtis.